Birutė KARBAUSKIENĖ
Prieš kurį laiką vilnietis Kastytis Selvanas (52 m.) sužinojo, kad pernykštį kovą miręs tėvas jam, kaip ir kitiems trims savo vaikams, testamentu paliko turto. Velionio dokumentus tvirtinusi vieno Vilniaus notarų biuro notarė raštu paragino Kastytį iki nustatyto termino apsispręsti ir pareikšti, ar jis palikimą priima. (Priešingu atveju paveldėjimo teisės liudijimas būtų išduotas kitiems įstatymu numatytiems velionio įpėdiniams.) Kastytis linkęs priimti viską, ką jam paliko tėvas, tačiau yra vienas labai svarbus "bet" - visą nurodytą laiką vyriškis tebebus įkalintas laisvės atėmimo vietoje. Jau vėluodamas tvarkytis reikiamus dokumentus nuteistasis pajuto savo gyvenimo dramą - kad artimų, jam galinčių padėti žmonių, nors pats yra iš keturis vaikus užauginusios šeimos, lyg ir nebeliko. O gyventa juk buvo gana audringai, visada tarp žmonių...
Viltis gyventi - susirašinėjimo draugė
Pasak paties Kastyčio, jis kelis kartus prašė Vilniuje gyvenančios sesers Jolantos, kad padėtų sutvarkyti jo, kaip vieno iš mirusio tėvo įpėdinių, reikiamus dokumentus, tačiau nei laiško iš sesers, nei jos atvažiuojant nesulaukė. Anksčiau pabendraudamas su šia seseria telefonu Kastytis, jo teigimu, įsiteisėjus testamentui, ir šį ryšį prarado - pastaruoju laiku telefono ragelyje tegirdėti malonus operatorės balsas, informuojantis, kad telefonas yra išjungtas.
- Kaltinti, kad artimiausi žmonės nuo manęs nusisuko, galiu tik pats save, - vengdamas tiesaus žvilgsnio kalbėjo Kastytis, likimo draugų patartas kreiptis pagalbos į žurnalistus. - Juk tiek kartų nusikaltęs, didelę gyvenimo dalį praleidęs už grotų, ir tėvams, ir seserims tik gėdą daręs, skausmo jiems suteikęs. Ir vis dėlto tėvas, kol buvo gyvas (motina mirusi dar anksčiau), kaskart atsiųsdavo man į koloniją po 100 litų, mudu neretai bendraudavome telefonu. Bet dabar yra taip, kaip yra - laiko atgal niekaip nesugrąžinsi.
Susidariusioje situacijoje Kastytis turi savo variantą - labiausiai pasitiki Kaišiadorių rajone gyvenančia našle, kurią po kelerių susirašinėjimo, peraugusio į artimą draugystę, metų vadina sužadėtine. Kastytis įsitikinęs, kad palikęs "zoną" prisiglaus pas šią moterį ir nugyvens tiek, kiek jam bus skirta ("Tai bus galingas šviesulys mano gyvenimo kelyje"). Todėl dabar Kastytis pageidautų, kad jo tėvo palikimo dalį tvarkytų įgaliota kaišiadoriškė - šiuo metu bene vienintelis artimas jam žmogus. Vėl problema - sužadėtinė neturi pakankamai pinigų juridinėms konsultacijoms, kelionėms į Vilnių ir kitiems galimiems Kastyčio reikalams. Tai suprasdamas vyriškis nusprendė savo moteriai išsiųsti visus jo asmeninėje neliečiamoje sąskaitoje, kuri susikaupė kas mėnesį taupant po penkis procentus iš kolonijoje gauto Kastyčio uždarbio, esančius pinigus - apie 100 litų. Bent porai kelionių užtektų. Paaiškėjo, kad ir šios kalinio pastangos bei norai veltui, nes pinigai iš minėtos sąskaitos kitiems gali būti pervesti, kaip teigiama Pataisos darbų įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, tik nurodytais atvejais: mirus arba sunkiai susirgus nuteistojo šeimos nariui, pagimdžius nuteistojo žmonai, stichinėms nelaimėms sunaikinus nuteistojo turtą, vykstant nuteistojo vaikų vestuvėms, pačiam įgyjant pasą. Suteikti materialinę pagalbą širdies draugei, nors ir paties reikalais, nuteistasis negali - toks motyvas "netelpa" į taisykles, kurių kiekvienos raidelės laikomasi.
- Apskritai visa ši sistema (turiu minty "zoną") - ir pati buka, ir joje atsidūrusį žmogų bukina, - suirzęs pratarė Kastytis. - Ką ji duoda čia uždarytam žmogui - auklėja?! Ar mane per tiek metų paauklėjo? (Tik "zonoje" Kastytis įgijo vairuotojo, elektriko, liftininko profesijas - I. Z.) Aš bendrauti su žmogum iš laisvės jau nemoku. Nesinori net galvoti, kaip viskas bus išėjus iš kolonijos. O turint kokį nors tvirtą pagrindą po kojomis, kai tokio (garbaus) amžiaus vyrui nebereikia gyvenimo pradėti nuo nulio, ir ateitis šviesesnė atrodytų.
Lazda turi du galus
Kai Marijampolės kolonijoje korespondentė nupasakojo Kastyčio Selvano bėdas (esą pačiam nedalyvaujant gali "nuplaukti" jam skirtas tėvo palikimas, gali seserys "pasukti į save"), keli administracijos darbuotojai tą problemą mandagiai pervardijo - tai kalinio bendravimo su artimaisiais, nutrūkusių socialinių ryšių ir nusikalsti pratusio žmogaus nepasitikėjimo kitais problema. Anot jų, neatsisakančių padėti kiekvienam nuteistajam, Kastytis turi vieną priimtiniausią kelią - pasitikėti (!) ir parašyti įgaliojimą kurios nors sesers vardu, kad ji saugotų (o ne išleistų) Kastyčiui skirtus tėvo pinigus. Sūnui tėvo skirtoji turto dalis niekur neprapulsianti net ir po kelerių metų, kai nuteistasis išeis į laisvę, nes jam yra paliktas paveldėjimo teisės liudijimas - taip korespondentę patikino ir Vilniaus notarų biuro, kuriame tvarkomi K. Selvano reikalai, notarė. Kita medalio pusė, anot jos, - jeigu K. Selvanas norėtų nuginčyti tėvo paliktą testamentą tikėdamasis kažką pakeisti, vildamasis didesnės naudos sau (pavyzdžiui, tėvų buto dalies). Šiam žingsniui praėjo visi terminai, apie kuriuos nuteistajam buvo pranešta laiku. Be to, tokia buvusi mirusiojo valia.
Ar užgyveno Kastytis daugiau nei jam tėvo palikta? Kodėl nesusikūrė to "tvirto pagrindo po kojomis"? Užaugęs inteligentų šeimoje (tėvas turėjo docento laipsnį, dirbęs keliose aukštosiose mokyklose) Kastytis, vos šešiolikmetis, jau sėdėjo teisiamųjų suole. Vagystės, chuliganizmo atvejai, itin didelė draugystė su stikleliu - tai jo gyvenimo kelio barjerai, priversdavę suklupti. Devynis kartus už nesunkius nusikaltimus teistas, nemažai metų Vilniaus, Marijampolės, Alytaus kolonijose su trumputėmis pertraukomis praleidęs ir galbūt dėl to savo šeimos nesukūręs Kastytis 1994 metais Vilniuje įsivėlė į naują sunkų nusikaltimą - būdamas girtas, susiginčijo ir mirtinai sužalojo pažįstamą vyrą. Už tai teismas jam paskyrė 11 metų kalėti. Užpernai rašydamas šalies prezidentui malonės prašymą K. Selvanas tikino supratęs savo gyvenimo klystkelius, suvokęs, kiek kančių suteikė savo tėvams ir gėdos visai giminei, ir žadėjo pradėti naują gyvenimą - be grotų. Prezidentas šį prašymą atmetė - kalinio ateities planai susvyravo. Tačiau Kastyčio būrio viršininkas patikino, kad nuteistasis vilties neprarado, išliko ramaus, taikaus būdo, mažai bendraujantis su kitais, vengiantis konfliktų, nepažeidinėjantis kolonijos tvarkos.
- Aš net negalėčiau išbraukti jo iš savo gyvenimo - žmogus juk neištrinamas, - korespondentę tikino pakalbinta Kastyčio sesuo Jolanta. - Bet kodėl turėtume jį globoti, juo rūpintis po to, kai jis mūsų šeimai nešė tik skausmą, žlugdė tėvelio karjerą? Mes nenusiteikusios jį nuskriausti, iš jo ką nors atimti - tegul pasiima tai, kas jam skirta, ir turisi. Pikto aš jam nelinkiu, tačiau tegul jis gyvena savo gyvenimą.
Kaip sakė apie K. Selvano problemas gerai žinantis vienas Marijampolės kolonijos pareigūnų, šio nuteistojo gyvenimas - tai tikriausias "žilutėlės" liaudies išminties apie visuomet du galus turinčią lazdą pavyzdys: žmogus ilgai buvo savanaudis ir žiaurus kitiems, o dabar, kai, rodos, pakanka laiko savo "svorį" įvertinti ir yra noro "susiimti", gyvenimas ir jam yra žiaurus.
