Politikos vištidėje verda aistros – pakilta lemiamoms atakoms. Vienas toks pat kapoja kitą tokį patį. Lietuva ir jos interesai tampa paprasčiausia politinių sąjungų ir kombinacijų dėlionių arena, o piliečiams teko įkaitų vaidmuo. Įdomiausi šiame jovale vis dažnesni politikų „praregėjimai“, jų apstu ir labai jau jie atrodo simptomiški.
Netekęs Seimo vadovo pozicijų, pirmasis prabyla Artūras Paulauskas: žiniasklaidos pašnekintas jis drąsiai dėsto, kokia korupcija veši, kokie savanaudiški darbiečių interesai, kiek blogio Lietuvos politikoje kaip savo interesų siekia Rusijos tarnybos. Pirmininkaudamas Seimui šis drąsuolis tylėjo, daug kalbėjo viešumoje, bet nieko nedarė, kad reikalai keistųsi. Tuomet tokia pozicija buvo patogi ir saugi, bet patvirtinanti, kad jie, politikos viršūnėlių dalyviai, susiję ir vienas kitą dengia, palaiko ir sutartinai nemato, ką kiti veikia, kokie pavojai kyla valstybės ir piliečių interesams.
Prabyla ir Viktoro šešėlinis Viktoras – Muntianas. Jo kantrybė baigiasi ir jis rūsčiai žeria visuomenei tai, ką ji seniai buvo supratusi, bet jo kalbos intrigavo: „praregėjo“ partijos vedlio bendražygis, gerai žinantis jos vidaus reikalus. Atskleistas partijos uabizacijos mechanizmas patvirtino jos tariamą monolitiškumą ir silpnumą – tereikia nušalinti jos vadą ir darinys suyra, o Viktoras antrasis jį perima. Tęsiama politinė šachmatų partija – su Uspaskichu į koaliciją neinu. Vau, kaip viskas dramatiška.
Jau visiškai įprasta, kad Algirdas Brazauskas, su kuo nors pasikalbėjęs, nebūtinai su Kristina, keistai praregi – vakare jis nemato jokių kliuvinių socialdemokratų ir Darbo partijos koalicijai, rytą dėsto kitaip: žinoma, rytas už vakarą protingesnis, niekada nereikia skubėti. Tokio kalibro politiko nuomonių permainos atrodo neįtikėtinai ir atskleidžia jo saulėlydžio artėjimą. Įdomu čia ir kitkas: paklaustas, ar įmanoma koalicija su konservatoriais, neaiškiai surezga, kad vargu bau. O tuoj pat šios partijos Seime frakcijos seniūnas paaiškina, kad socialdemokratai pasirengę neeiliniams rinkimams. Įdomus socdemų ir konservatorių pozicijų sutapimas.
„Praregėjimą“ išgyvena ir konservatoriai – kadencijos pradžioje, siekdami išgelbėti Lietuvą nuo darbiečių užmačių, jie primygtinai kalbėjo apie „vaivorykštės“ koaliciją su socdemais, dabar, kai tokia galimybė jau sukurta, jie kategoriškai atmeta tokį Seimo krizės sprendimo būdą, t.y. kratosi atsakomybės ir patvirtina, kad ir jiems terūpi siauri partiniai interesai – jie reikalauja neeilinių Seimo rinkimų. Tikėtina, kad juos bus sujaudinusios ir pasitikėjimo įkvėpusios paskutinės apklausos, kuriose visuomenė vis labiau juos vertina. Suprantama, šiandien sunku spėti, kaip visuomenė elgtųsi rinkimuose, tačiau neramu, kad konservatorių ir socdemų pozicijų artėjimas sprendžiant krizę gali būti lemtinga klaida, neįvertinant besiklostančios politinės konjunktūros visumos ir oponentų galimų ėjimų. Žinoma, išlieka ir visuomenės nenuspėjamumo veiksnys.
Suprantama, galima teigti, kad geriau neeiliniai rinkimai negu tokia maišalynė ir neveiksnumas, geriau ką nors daryti negu laukti. Akivaizdu, kad pirmiausia partijos ir Seimas pats privalo apsispręsti, ar jis pajėgus toliau dirbti ir įgyvendinti pažadus bei programą. Ir svarbiausia yra lauktinas darbiečių praregėjimas – atsakomybė dėl stabilumo gula jiems, kol kas neįgalintiems priimti esminių sprendimų dėl savo vedlio, komplikuojančio partijų galimybes susitarti.
Valentinas Stundys yra Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
