Pradėti norėtųsi nuo senos rytiečių patarlės apie lojančius šunis ir einantį karavaną. Gera tai patarlė, labai gera. Prezidentas Rolandas Paksas inicijuoja Tautinio orumo programos kūrimą. Tai puiki galimybė suburti skirtingų įsitikinimų, skirtingos gyvenimiškos patirties, amžiaus, galų gale skirtingų politinių pažiūrų žmones.
Suburti bendram tikslui. Mes visi, mūsų kultūra, mūsų savitumas negali ir neturi ištirpti bendroje Europos ar pasaulinėje erdvėje. Mes turime išlikti saviti, gerbti save ir didžiuotis savo Tauta. Kaip tik tam ir skirta minėtoji prezidento iniciatyva.
Atrodo, viskas aišku - tereikia pradėti burtis ir pradėti kurti Tautinio orumo programą visiems kartu, tačiau kai kam net ir tokią kilnią bei prasmingą idėją kai kas būtinai turi bent jau pamėginti sumaišyti su purvais, bandyti paversti politinių spekuliacijų objektu.
Niekaip nesuvokiamas bandymas (http://www.omni.lt/?rask$9359_70693$z_111656) rasti ryšį tarp prezidento inicijuojamos programos kūrimo ir pakviestų ar nepakviestų į vieną ar kitą pokylį politikų asmeninių savybių arba jų sukeltų skandalų. Dar betrūksta prisiminti tų politikų ar visuomenės veikėjų močiučių, draugių, seserų nuodėmes ir viskuo apkaltinti prezidentą bei jo inicijuojamą Tautinio orumo programą. Dar galima piktintis, kad dėl šios iniciatyvos nekimba žuvys, o per atostogas dažnai lyja.
Žinoma, galima vienus politikus mėgti labiau, o kitus mažiau, galima turėti skirtingą asmeninį požiūrį į valstybės vadovus, tačiau gerbti savo Tautą, iniciatyvas, skatinančias mūsų piliečių sąmoningumą, pasididžiavimą Tėvyne, manau, derėtų kiekvienam. Kaišioti pagalius į ratus tampa nacionaliniu mūsų žaidimu. Tai nėra gerai. Prezidento inicijuota programa ir yra skirta, kad pagaliau ir visų pirma išmoktume gerbti vieni kitus. Todėl norėtųsi, kad kritika būtų konstruktyvi ir nors truputį argumentuota.
Galima padaryti politinį kokteilį, sumetant į jį visus pastarojo laiko skandalus, prikabinti Kauno mafijos baubą, pagardinti dažniausiai skambančiomis politikų pavardėmis ir galop tarsi pagrindinį argumentą “įpinti” prezidentą. Neaišku, kaip? Neaišku, kam? Neaišku, už kiek?
Tačiau net ir tokiomis priemonėmis neįmanoma pasislėpti piktiems personažams, iki šiol griežiantiems dantimis iš apmaudo dėl pralaimėtų rinkimų, baimės, kad “senieji gerieji“ laikai gali baigsis, ir didelio noro priešintis permainoms.
O permainos juk vis vien jau vyksta, nepriklausomai nuo įnirtingai besipriešinančiųjų šiam procesui. Vyksta, nes jų laukė, jų nori, jas remia didžioji dauguma Lietuvos žmonių.
