Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Vasaros pabaigoje į Joniškėlio slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninę (Pasvalio rajonas) atvežtas visiškai išsekęs 73 metų Trečiokų kaimo (Krinčino seniūnija, Pasvalio rajonas) gyventojas Povilas Klovas tiesiog pribloškė gydytojus ir slaugytojas. Tokio apleisto, sulysusio, vos 35 kilogramus sveriančio žmogaus per visą savo daugiau nei 45 metų darbo praktiką neteko matyti ir šios ligoninės vyriausiajam gydytojui Zigmui Janulaičiui. Pastarojo teigimu, stengdamiesi padėti iš Pasvalio rajono ligoninės atvežtam pacientui, medikai padarė viską, ką galėjo. Pirmiausia buvo atlikti išsamūs medicininiai tyrimai. Jie patvirtino, jog žmogus serga ne tik mažakraujyste, bet ir labai rimta plaučių liga. Ligoniui buvo paskirtas priešuždegiminis gydymas, daug vitaminų, maisto papildų. Tiesa, gana užsispyrusio būdo pacientas maisto papildų atsisakė, teigdamas, jog jie neskanūs, ir paprašė geriau atnešti raugintų agurkų rasalo... Minėtoje ligoninėje praleidęs vos keletą parų, P. Klovas tapo gyvesnis, pastebimai sustiprėjo. Na, o maždaug per mėnesį jis priaugo apie 15 kilogramų svorio. Nors tuo metu P. Klovas sakė turįs šešis vaikus, ligoninėje jį lankė tiktai viena dukra ir Panevėžyje gyvenanti sesuo...
Gyvybė užgeso pamažu
Deja, medikai savo gydymo bei priežiūros rezultatais džiaugėsi neilgai - spalio viduryje senuko gyvybė užgeso. Minėtos ligoninės vyriausiasis gydytojas patikino, jog pernelyg užleistos ligos sustabdyti nepavyko (buvo rizikinga taikyti chirurginį gydymą). Neabejojama, jog tam tikrą neigiamą poveikį šio žmogaus sveikatai turėjo ir didžiulis išsekimas. Mat dar būdamas gyvas senukas buvo sakęs, jog visą savaitę iki patekimo į ligoninę jis "nė kąsnio burnoje neturėjęs, tačiau nesijautęs alkanas"... Atsidūręs medikų bei slaugytojų rankose, P. Klovas gyrė gaunamą maistą, priežiūrą, džiaugėsi atsiradusiu noru gyventi...
Gyvenimo būdas nebuvo pavyzdingas
Susipažinus su nelinksmu garbingo amžiaus sulaukusio žmogaus likimu, iškilo klausimas - kodėl R. Klovas senatvėje buvo visų užmirštas ir pasmerktas bado kančioms? Kur jo vaikai, kiti artimieji ir t. t.? Ar daug gilios senatvės sulaukusių bei sveikatą praradusių žmonių patenka į tokias įstaigas, kaip slaugos ligoninės, kai jais nustoja rūpintis vaikai, kiti artimieji? Krinčino seniūnijos seniūno pavaduotoja Anelė Užkurienė ir jos kolegės pasakojo, jog P. Klova buvo eilinis kaimo žmogus, daugeliui pasirodęs gana keisto būdo, mėgdavęs išgerti, nejautęs didelių įsipareigojimų žmonai bei vaikams. Šeimyninius ryšius jis buvo nutraukęs jau seniai, todėl nei buvusi sutuoktinė, nei vaikai P. Klovo beveik nelankydavo. Beje, maždaug prieš 8-erius metus atėjęs į seniūniją minėtas vyriškis (tuo metu buvo dar gana stiprus, aukštas, stambaus sudėjimo) paprašė jo namuose įregistruoti vieną moterį. P. Klovas sakė, jog septyneriais metais už jį jaunesnė moteris - jo sugyventinė. Prabėgus porai metų nuo bendro gyvenimo pradžios, ši moteris atbėgo į seniūniją ir, visokiais žodžiais išplūdusi buvusį gyvenimo draugą, paprašė kuo greičiau ją išregistruoti iš P. Klovo namų. Buvusi vyriškio sugyventinė tikino nenorinti kelti kojos į šio vyro namus...
Neprašė svetimų pagalbos
Krinčino seniūnijos darbuotojų teigimu, prie darbo ne itin linkęs P. Klovas (dėl mažo darbo stažo jis gaudavo gana nedidelę senatvės pensiją) gerokai apleido ne tik savo sodybą, namus, bet ir visiškai nesirūpino savimi. Esą jis gyveno ne kokiame nors nuošaliame vienkiemyje, o greta kitų kaimo žmonių, tačiau, šiems pasiūlius paramą, jos atsisakydavo. Pats nesirūpino nei tvarka, nei švara, o gautos pensijos, kuri iš tiesų nebuvo didelė, pakakdavo tiktai svaigalams. Greičiausiai dėl to ir maistui neužtekdavo. Vaikai pas jį beveik neužsukdavo. Matyt, dėl to, jog nejautė tėviško rūpesčio tada, kai jiems to reikėjo. Vis dėlto laidotuvėmis pasirūpino būtent jie...
Tėvus pamiršta tik girtuokliai
Apsilankę jau minėtoje Joniškėlio slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje bei pasikalbėję su gydytoja Rita Satkuviene bei vyresniąja slaugytoja Irena Grigaliūniene, sužinojome, kad jų globojami asmenys, kurių paprastai čia būna apie 40, - dažniausiai vieniši, senyvo amžiaus žmonės. Ne visi turi artimuosius, vaikus, todėl ne visi ir yra lankomi. Medikių teigimu, negalima tvirtinti, jog vaikai savo tėvus pamiršta, palikdami juos likimo valiai. Tiesa, būna įvairių atvejų. Medikės paminėjo vieną 80-metę močiutę, kurios niekas nelanko jau treji metai. Iš pradžių pas senolę dar atvažiuodavo sūnus, bet kai jai buvo paskirta globa, jos atžala daugiau nesirodo. Mat šioje ligoninėje buvo paruoštos kelios vietos globai, nes atsirado senukų, kurie po 4 mėnesių gydymo neturėdavo kur dėtis, ir dėl to, paskyrus globą, jie lieka čia ir didesniąją dalį jų pensijos atskaičiuoja išlaikymui. Tokia tvarka yra visuose senelių globos namuose... Be to, savo nusenusių bei pasiligojusių tėvų dažniausiai nelanko tiktai girtaujantys jų vaikai. Na, o dauguma senukų vis dėlto nėra pamiršti.
Ligoninės medikių teigimu, dabar jau nepasitaiko atvejų, kad čia sulėktų giminės su notarais priešakyje. Kai buvo atkuriama nuosavybės teisė į žemę, tokių vizitų pasitaikydavo gana dažnai. Neretai į senukų turtą kėsindavosi net ne jų vaikai, o giminaičiai. Tačiau, gavę senukų ranka patvirtintus testamentus ar dovanojimo sutartis, greitai juos pamiršdavo...
