Cenzūra, sakytum seniai išgaravo iš mūsų galvų. Neliko nei “glavlito” vyrukų, kurie pasižymėdavo geresne fantazija už pačius menininkus, nei vidinio cenzoriaus, iš baimės uolesnio už “glavlitą”. Bet staiga per kelias pastarąsias savaites mūsų menininkai vėl susidūrė su jiems net nepatirtu faktu: cenzūra. Naująja. Tai pažįstamas politinis korektiškumas. Bet ne tik jis.
Kaip rašė “Lietuvos ryte” Rūta Oginskaitė, pabuvusi Oskaro Koršunovo spektaklyje Stokholme, prieš premjerą menas buvo išbandytas žiūrovais, viena žiūrovė per spektaklį nualpo, ir buvo paprašyta sušvelninti keletą scenų. Režisierius prisipažino pirmąkart susidūręs su cenzūra. Nes scenos buvo per daug drastiškos ramiai ir švelniai švedo sielai. Nemačiau nei pirmojo varianto, nei sušvelninto, bet, kaip pasakoja, premjeroje narkotikų švirkštimas į akį vyko už herojaus nugaros, t.y. žiūrovas galėjo veiksmą tik įsivaizduoti... Rezultatas, sakytum, priklausė net ne nuo režisieriaus, - šis pateikė tik išeities tašką, sąlygą. Bet tai geriausias įrodymas, kad vaizduotės teatras yra paveikiausias - žiūrovė ir nukeliavo savo vaizduotės keliu. Paradoksaliai vidinė laisvė pasipriešino išoriniam cenzoriui.
Bet apmaudu, kad žiūrovės nualpimas tapo spektaklio rodikliu mūsų skaitytojams. Jis anaiptol nebuvo meno siekis ir būtų gaila, jei menas tik tuo būtų matuojamas. Tad tokie akcentai tinka tik šalies dienraščiui, bet ne meno kūriniui. Meną įvertino jį matę Švedijos kritikai. Viskas baigėsi, galima būtų dėti tašką, bet nesunku nuspėti, kad ateity panašių atvejų vis daugės. Susidurta su problema, kurią galima būtų paprasčiausiai įvardyti kaip elgesį svetimoje kompanijoje.
Juk jei pasikvieti naują žmogų į gražų balių, nesitiki, kad jis ims užgaulioti šeimininkus, keiktis ar dar kaip nors nepadoriai elgtis prie stalo. Jei ima keiktis - išmeti arba nuramini, t.y. “sucenzūruoji”.
Lietuvių režisierius taip nesielgė, bet jis pateko į savotiškus spąstus: Karališkojo Stokholmo teatro paprašytas statyti anaiptol nešvelnią Sarah Kane ją ir pastatė. Išvada - arba kvietę švedai buvo nematę ankstesnių Koršunovo darbų (tikėtina), arba neskaitę Sarah Kane pjesių (labai mažai tikėtina), arba tikėjosi, sakykime, lietuviškos metaforos, kuri Koršunovo spektakliuose - retas svečias. O tikriausiai laukė drungnai normalaus spektaklio, kuris nepadarytų gėdos “Dramatenui” ir būtų malonus laiko praleidimas. Nes menas jau kuris laikas ten tapo žiūrovų laiko praleidimu, o ne nervų patąsymu. Ir nuo Ingmaro Bergmano statyto “Pero Giunto”, kuriame visai natūralistiškai buvo kertami rankų pirštai, praėjo bent 15 metų. Viena vertus - esi laisvas statyti, kaip tau atrodo, antra vertus - lyg ir turėtum padoriai elgtis svečiuose. Juk musulmonų šalyje neliaupsinsi Jėzaus Kristaus.
Kaip tik į musulmonišką šalį Albaniją nusitrenkė Kauno mažasis teatras su spektakliu “Katytė P”, kas išvertus į normalią dramaturgijos kalbą yra populiarieji Eve’os Ensler “Vaginos monologai”. Ir vėl: kaip elgtis, kai tave kviečia su tokia pjese į šalį, kur moterims priklausytų net veido grožio neeksponuoti. Kita vertus - lyg ir patriarchato variantas: “Katytėje P” visas moteriškas partijas atlieka vyrai ir maskaradiška distancija leistų kalbėti apie moterišką patirtį. Ir vis dėlto režisierius Vytautas Balsys prisipažino, - gerai, kad spektaklis nebuvo verčiamas ir žiūrovai nieko nesuprato - tegul ir avangardinio meno festivalyje.
Panašu, kad laukia liūdna ateitis ir šie faktai tik pradėjo mums dar atrodančią linksma meno istorijos dalį. Liūdna, bet ateity kvietimai į svečias šalis turės būti priimti tik gerai išstudijavus šalį, nes net skandalai turi būti saugūs, numatyti ir pranešti iš anksto. Žinoma, tai ir kviečiančiųjų rūpestis, bet ir šių apsauginiai vožtuvai tobulės. Ir menui gresia atsidurti trečioje vietoje - po politikos ir socialinių ar religinių pažiūrų. Nes kas garantuoja, kad JAV parodytas Eimunto Nekrošiaus “Otelas” nebūtų apšauktas rasistiniu, nes Otelas yra šviesaus gymio? O rusai jau atsigriebtų už Rimo Tumino “Revizorių” - tai kol kas jie darė tik kritikų, supainiojusių meną su ura-patriotizmu, straipsniuose. (Beje, čia - http://www.smotr.ru/2001/2001_vah_rev.htm - galite perskaityti Tumino “Revizoriaus” recenzijų kolekciją.)
O šalia politkorektiškumo dar didesnį pavojų kelia vis labiau įsigalinti festivalizacija ir bandymas įtikti organizatoriams, t.y. pateikti save tokį, kokį jie tave įsivaizduoja. Pirmas etapas jau praėjo, kai Vakarai atrado Rytų Europą. Kai kas suklupo, kai kas išliko savimi. Šiandien laukia globalaus meno (t.y. meno visiems?) ištroškusios akys ir bankai. Bet ar ne naujos diktatūros įrodymas, kad daugumos Rytų Europos režisierių stipriausieji kūriniai buvo sukurti ne festivalių ir ne užsienio teatrų užsakymu, o statyti savo žiūrovams ir sau. Po stulbinančios Nekrošiaus Šekspyro trilogijos sėkmės daugelyje Europos šalių kai kurie festivalių verslo rykliai gūžtelėjo: “Metai” jiems neatrodė tokie novatoriški ir įdomūs, kokių jie tikėjosi. Būtent: kokių jie tikėjosi. Tai ir yra tas nenumaldomas ir visur deklaruojamas noras pažinti pasaulį.
