Pirmiausia reikėtų patikslinti “Gaidos” informacinį pranešimą apie tai, kas ką kada kūrė. “Remdamasis šia medžiaga, S. Parulskis sukūrė siužeto tęsinį, kurio atspirties taškas - pirmasis lietuviškas vedybų skelbimas”.

Kiek prisimenu, apie lietuvišką skelbimą buvo kalbama tuo metu, kai Oskaras Koršunovas statė spektaklį-projektą “Vienos nakties susitikimas” tarptautiniame projekte “Hotel Europa” (2000 m.), o Sigitas Parulskis rašė pjesę kaip ir niekuo nesiremdamas (“remtis” - šiandien sąlyginis žodis). Bet tokia painiava suprantama - ji kyla dėl to, kad pjesę lydinčių - ar prieš ją einančių - variantų buvo tiek ir aniek. T.y. mažiausiai trys.

Vertinti šį spektaklį kaip atskirą meno kūrinį problemiška ne tik dėl tų sekimų ar ištakų. Per keliolika metų pasidarėme meno adrenalino fanatikai. Pamatėme, suvirškinome, - duokite dar ir daugiau. Nauja perimame stebėtinai greitai ir pasaulį meno suvokimo, informacijos atžvilgiu vejamės stulbinamais tempais - ir, derėtų pasakyti, suspėjame.

Todėl “Gaidoje” parodyta kamerinė opera “Vienatvė dviese” sunkiai galima vertinti kaip nauja (net “matyto” atžvilgiu). O meno poveikio?

Šis klausimas, suprantama, subjektyvus. Man jis būtent susijęs su ankstesniu patyrimu. Pjesės skaitymas, iš esmės toks pat, koks buvo parodytas ir sekmadienį (išskyrus Gintaro Sodeikos muziką), buvo parodytas 2001 m. “Naujosios dramos akcijoje”. Ir buvo kur kas subtilesnis nei vakar, kada aktoriai reiškė personažų intencijas (beveik) be jokių niuansų. Tai išties labiau priminė operinį kūrinio pateikimą, jei manysime, kad operos žanras įpareigoja tiesmukumui ir iliustracijai. Toje pat akcijoje šokis - vyras, macho (Viktoras Karpušenkovas), tvarkantis moterį-lėlę (Vesta Grabštaitė) - buvo griežtesnis ir net gąsdinantis. Nebylus aukos-pjesės herojės sudorojimas. Ir tada dar taip ausies nerėžė nelygių galimybių dvikova.

REKLAMA

2001 m. dar nebuvo pasirodę ir aibės Sigito Parulskio tekstų, įskaitant ir puikų romaną “Trys sekundės dangaus”, kuriame taip pat matomos pjesės linijos, sąmonės srautai, nupinti iš veikėjų poelgių ir paralelių momentinių jų komentarų.

“Vienos nakties susitikimas” ir pjesės skaitymas buvo pradžia toliau Oskaro Koršunovo plėtotų vyro ir moters buvimo-kalbėjimo-kovos scenų, lovos ar suoliuko motyvų, išradingai ir niuansuotai perteiktų Oslo dramos teatre pastatytos Jano Fosse “Žiemos”.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų