Trečiadienį (07.30) spaudos apžvalgoje: apie Iraką pesimistiškai ir optimistiškai, prancūzai pasigedo jankių ir kaip eurą įsivedusios šalys gali pasipelnyti iš senųjų valiutų. Užsienio laikraščius apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Virgis Valentinavičius.
Amerikos sostinės dienraštis “Washington Post” rašo, kad Kongresas atsakančiai “pakepino” vyriausybės atstovus dėl Irako. Senato užsienio reikalų komiteto nariai -ir respublikonai, ir demokratai - reikalavo, kad Baltųjų rūmų biudžeto pareigūnas Džošua Boltenas atviriau kalbėtų, kiek kainuos Irako atstatymas. Ohajo respublikonas Džordžas Voinovičius pasakė: “Boltenas turėtų būti tiesesnis dėl kaštų, mes ir amerikiečiai turi turėti supratimą, kiek ilgai ir kiek kainuos”. Triukšmingas trijų valandų senato komiteto posėdis buvo antras kartas per tris savaites, kai vyriausybė gauna pipirų iš Kongreso dėl Irako. Komiteto nariai taip pat priekaištauja dėl jų žodžiais “slenkančio” karo pateisinimo - anksčiau tai buvę masinio naikinimo ginklai, dabar - kova už žmogaus teises ir prieš terorizmą.
Britų kairysis dienraštis “Guardian” redakcijos straipsnyje reikalauja ištirti Irako civilių žūtį. Dienraštis rašo, kad kiekvienas žuvęs amerikiečių kareivis sulaukia antraščių pirmuosiuose puslapiuose, o daugelio Irako šeimų sielvartas sulaukia mažiau dėmesio. “Guardian” tvirtina, esą sekmadienį Mansuro rajone Bagdade Sadamą medžiojančios pajėgos nušovė penkis civilius, kurie netyčia atsidūrė apsupto namo ruože. Susitelkusi į savo aukas, Amerika abejinga irakiečių aukoms - Mansure ir kitur žuvę nusipelno tyrimo, mano “Guardian”.
“Washington Post” korespondentas Maiklas Fencelis savo ruožtu apgailestauja, kad žiniasklaida sutelkia dėmesį į ginkluotus išpuolius, o tylūs laimėjimai lieka nežinomi, niekas nerašo apie 150 tūkstančių kareivių pastangas puoselėti besikalančią demokratiją Irake. Mosule, Kirkuke ir Tikrite altruistiški ir ambicingi trisdešimtmečiai kuopų vadai amerikiečiai kuria policijos pajėgas, ką tik baigę universitetą būrių vadai eina į mokyklas ir kalbasi su direktoriais, ko reikia egzaminams, vidutinio lygio štabo karininkai koordinuoja miesto šiukšlių išvežimą, elektros tiekimą, vandens tiekimo finansavimą. Parašiutininkų brigada viena suorganizavo piliečių pripažintos miesto tarybos ir vyriausybės rinkimus Kirkuke - visa tai daroma ten, kur dar nepasiekta taika, nors didesni mūšiai baigėsi. Amerika turi žinoti, kad kariškiai taikos nelaukia sudėję rankų - jie siekia jos dabar, galioja karo veteranų jaunikliams duodamas patarimas: “Kiekvieną dieną truputį pagerinkime gyvenimą”, rašo Maiklas Fencelis iš “Washington Post”.
Britų dienraščio “Independent” korespondentas Hamišas Makry rašo, kad “naujoji Europa” pakeis senąją labiau nei Vakarų Vokietija pakeitė Rytų Vokietiją. Jis tvirtina, jog kelis artimiausius dešimtmečius Vidurio Rytų Europos ūkiai augs sparčiau nei Vakarų Europos. Nors bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui mažesnis, Rytų Europos sostinės nenusileidžia Vakarų sostinėms. BVP vienam gyventojui Čekijoje yra gal 5 tūkstančiai dolerių - penkis kartus mažiau nei Vokietijoje, bet Praha turtu nenusileidžia bet kuriam Didžiosios Britanijos miestui, išskyrus Londoną. Galbūt Transilvanijoje dar aria žemę jaučiais, tačiau Bukarešto gatvės užkimštos ir parduotuvėse pilna prekių. Naujoji Europa paveiks senąją panašiai kaip Vokietijoje - kancleris Gerhardas Šrioderis galų gale ėmėsi reformų tik prispirtas Europos Sąjungos plėtros. Lig šiol senoji Europa dar galėjo tempti laiką, bet kitąmet Rytų Europos šalys taps narėmis ir dinamiškomis konkurentėmis, tad į jas reikia pradėti žiūrėti rimtai. Pasak Hamišo Makry, rytiečiai atsilieka tik vienu dalyku - čia labai mažas gimstamumas. Galima suprati, kad perdėm reguliuojamoje, biurokratiškoje, sklerotiškoje senojoje Europoje žmonės nenori turėti vaikų, kaip ir mažuose komunistiniuose buteliuose. Įdomu, ar naujosios Europos bumas suteiks žmonėms pasitikėjimo atvesti į pasaulį daugiau Europos Sąjungos piliečių? - rašo Hamišas Makry.
Dienraštis “Wall Street Journal” rašo, kad puikios virtuvės, akiplėšiškų padavėjų ir apskritai išpuikusi tauta nori, kad grįžtų tie sportbačiais avintys, triukšmingi imperininkai amerikiečiai - labai nori. Juokinga, bet prancūzai pasigenda jankių. Pasigenda, nes ekskursijų vadovai Normandijoje sėdi be darbo, prašmatniame Paryžiaus Jurgio V viešbutyje amerikiečių - penkis kartus mažiau nei pernai, o Krijono viešbutis amerikiečiams siūlo ypatingas nuolaidas, iš Rivjeros praneša, kad amerikiečiai šiemet neatveria savo didelių piniginių. Pernai amerikiečiai sudarė 5 procentus Prancūziją aplankiusių turistų, bet išleido 15 procentų visų turistų išleistų pinigų. Pirmoje metų pusėje amerikiečių turistų - 80 procentų mažiau, o Prancūzijos turizmo pramonė per penkis mėnesius sumažėjo 30 procentų. Vyriausybė tvirtina, kad kaltas silpnas doleris ir transatlantinių skrydžių baimė po rugsėjo 11-osios. Prancūzijos politinis isteblišmentas nori tikėti, kad nemoka už sąmoningą kampaniją pakišti koją ilgamečiam sąjungininkui karo išvakarėse. Tačiau paklauskit paprastų amerikiečių, kurie tikrai pasipiktinę Prancūzijos vadovais ir vengia visko, kas prancūziška be jokių boikoto vajų, - šie jausmai gilūs ir paprasti prancūzai pajuto skausmą, rašo konservatyvus “Wall Street Journal”.
Londono dienraštis “Financial Times” rašo, kad Vakarų Europos bankai tikisi neblogai pasipelnyti iš sofų, tiksliau, iš to, kas už jų užkrito. Pasirodo, eurą naudojančiose šalyse liko neiškeistų senų valiutų už maždaug 13 milijardų eurų. Vokietijos markės, pesetos, liros, frankai ir kitos nebenaudojamos monetos bei banknotai liko kaip suvenyrai, užkrito už sofų arba tebeslepiami čiužiniuose. Dauguma šių pinigų greičiausiai niekada nebepamatys dienos šviesos, pirmiausia markės, kurios turėjo didelę paklausą Rytų Europoje bei Turkijoje ir kurių dauguma yra ne visai švariose rankose, - jų šeimininkai kažin ar ateis į banką išsikeisti į eurus lagaminus Vokietijos markių, rašo “Financial Times”. Banknotas yra tam tikros vertės pareikalavimas, paraiška centriniam bankui ir vyriausybei, - paraiškos nėra, vadinasi, vertė lieka bankui. Kol kas Airija ir Italija ryžtingiausiai įsirašo į savo sąskaitą neiškeistus pinigus - Airija nusprendė, kad keturi penktadaliai nepareikalautų airiškų svarų atitenka valstybei ir užsirašė per du šimtus milijonų eurų pajamų, Italija pasiėmė du trečdalius, arba per pusę milijardo eurų. Tačiau šalis, kuri gali labiausiai pasipelnyti, - Vokietija nepajudino nė piršto paversti pajamomis bent dalį neiškeistų markių, kurių vertė - beveik 5 milijardai eurų.
