Šiandien švenčiame Užgavėnes... Kepame įvairiausių rūšių blynus, priimame ir išlydime persirengėlius - žavimės jų kaukėmis ir lyg žirniais beriamais nelabai suprantamais eiliuotais posmais... Šiandien valgome daug labai riebaus maisto, nes nuo rytojaus, Pelenų dienos, prasideda ilgas pasninkas. To reikalauja papročiai... Deja, ne visi žinome, ką iš tiesų simbolizuoja ši spalvinga šventė, koks jos herojų vaidmuo, pagaliau - ar neklystame, manydami, jog sudeginus Morę iš kiemo išvejame žiemą... Todėl ir kreipėmės į etnologą Arūną Vaičekauską, puikų Užgavėnių tradicijų bei papročių žinovą ir tyrinėtoją, kad jis pasidalytų savo žiniomis...
Vien blynų nepakanka...
Docento A. Vaičekausko teigimu, pagal bažnytinį kalendorių Užgavėnės nėra šventė - tai tiesiog eilinis antradienis prieš priešvelykinį pasninką. Tačiau kaimo žmonėms - tai viena didžiausių metinių žemdirbiškojo kalendoriaus švenčių. Užgavėnės pas mus visuomet švenčiamos antradienį, likus 46 dienoms iki Velykų. Tiktai vėlyvojoje tradicijoje Užgavėnės įgavo krikščioniškąjį aspektą. Pirmiausia - ji susieta su beveik septynių savaičių pasninku. Tai paskutinė diena, kai galima sočiai pavalgyti, kai baigiasi mėsėdis... Nors žmonių sąmonėje išskirtinai Užgavėnės siejamos su blynais, tačiau šis valgis kažkokios ritualinės reikšmės niekad neturėjo. Pavyzdžiui, Aukštaitijoje blynai buvo kasdieninis valgis, žmonės jais mėgaudavosi vakarais, nes per visą dieną valgius mėsą vakarienei jos jau nesinorėdavo... Todėl, etnologo įsitikinimu, šiandien blynai labiau ritualizuoti žiniasklaidoje, nei žmonių sąmonėje. Pavyzdžiui, Vakarų Lietuvoje blynai įgyja tam tikrą vietą persirengėlių vaikštynėse. Žmonės tą dieną jų prikepdavo labai daug, kad turėtų kuo pavaišinti persirengėlius. Vis dėlto pagrindinis Užgavėnių valgis buvo gana archaiškas patiekalas - šiupinys. Tai košė, išvirta iš bulvių, kruopų ir būtinai - labai riebios mėsos. Skirtinguose regionuose šio valgio receptas vis kitoks. Tačiau artėjant Antrajam pasauliniam karui, Užnemunėje, taip pat Žemaitijoje labai išpopuliarėjo desertiniai gaminiai - žagarėliai ir spurgos. Ir dabar daugelis jaunesnės kartos Vakarų Lietuvos gyventojų Užgavėnių valgiu laiko būtent šiuos gardėsius, o ne blynus ar mėsą... Užgavėnės - ne šeimos, o bendruomeninė šventė, todėl švenčiamos ne vienoje vietoje, o kažkokioje neapribotoje erdvėje, tad ir valgių skaičius nėra griežtai apibrėžtas (pavyzdžiu, kaip per Kūčių vakarienę). Pietryčių Lietuvoje buvo sakoma, jog nuo ketvirtadienio iki Užgavėnių reikia kasdien vis didinti valgymų skaičių, o tą dieną valgyti net iki 12 kartų... Tokio primygtinio siūlymo esmė buvo tokia: jeigu tą dieną bus didelės vaišės, maisto netruks ištisus metus...
Užgavėnės - tikroji žemaičių šventė
Užgavėnių populiarumas Lietuvos regionuose nuo senų laikų buvo nevienodas. Labiausiai jos švenčiamos Vidurio Lietuvoje, o iš tiesų - tai žemaičių šventė. Būtent Žemaitijoje ji išlaikė ritualines žemdirbiškas persirengėlių bei grupinių vaikštynių tradicijas... Tarp persirengėlių pirmiausiai išlieka tradicinės zoomorfinės - ožio, meškos, gervės, vilko, arklio kaukės (pastarąją vėliau pakeitė raitelio kaukė). Mat kaimo žmogui gyvuliai reiškė jo aplinką, jie buvo labai artimi. Net ir ta pati meška dažnai iš miško užklysdavo į kaimą... Kita persirengėlių grupė - demonomorfinės (demonai, dvasios) bei antropomorfinės (žmogaus) kaukės. Tai tradicinis velnias, ragana, Kanapinis, Lašininis (vėliau atsirado ir maltas arba beždžionė, kuri kartais vadinama mažučiu žmogeliu ir labiau atspindi mitologines - požemio jėgas). Pastaroji kaukė buvo ruošiama taip: ant žmogaus galvos uždedamas rėtis, apsukamas moterišku sijonu ir surišamas - taip būsimoji būtybė buvo dirbtinai paaukštinama ir padaroma didžiulė jos galva. Juosmens lygyje surišamas švarkas, per rankoves perkišama lazda ar paprasčiausia šluota. Tokiu būdu gaunamas labai mažas žmogiukas su didžiule galva. Etnologo teigimu, jis atspindi Kauko būtybės bruožus... Tarp persirengėlių gana dažnai sutinkamos ir svetimtaučių - Užgavėnių čigonų, žydų, vengrų kaukės. Svetimtaučiai šioje šventėje jokiu būdu nevertinami etniniu aspektu, nors Lietuvos tautinių mažumų atstovai, nežinantys mūsų kultūros tradicijų, gali ir įsižeisti. Ir visai be reikalo. Mat pagal senąsias tradicijas svetimtaučiai mūsų valstiečiams simbolizavo visiškai svetimą pasaulį. Juk kaimo žmonėms pasaulis baigdavosi ties jų kaimo, o kai kuriems - netgi ties jų sodybos riba, tad visa, kas egzistavo už to rato, atrodė nežemiška, visiškai svetima... Tarp persirengėlių dažnai galima pastebėti išvirkščiais kailiniais ar kitais rūbais vilkinčius neaiškius padarus - labai negražius, luošus. Visi šie elementai liudija kaimo žmogaus supratimą apie mirusiųjų pasaulio atstovus. Išvirkštumas, luošumas buvo suprantamas kaip atvirkščias šio pasaulio atvaizdas. Jeigu mes žmogų įsivaizduojame kaip tvirtą, sveiką, gražią, visavertę asmenybę, tai aname pasaulyje - viskas atvirkščiai...
Už gerą priėmimą - puikiausi linkėjimai
Vienas svarbiausių Užgavėnių švenčių ritualų - tai karnavalinės eisenos. Jos - labai spalvingos, triukšmingos ir vyksta gana įdomiai... Štai persirengėlių būrys ateina prie ūkininko sodybos ir dainomis ar posmais įsiprašo vidun. Čia atlieka vaidinimą ir už tai yra apdovanojami. Atsidėkodami bei palikdami svetingus šeimininkus, persirengėliai išsako linkėjimus (buvo manyta turėjusius maginio užkeikimo galią) - kad būtų geras derlius, kad gerai augtų gyvuliai, kad jaunimas (kurie neturi porų) sukurtų šeimas.. Jeigu pasitaikydavo jog šeimininkai persirengėlių į vidų neįsileisdavo, pastarieji išreikšdavo gana griežtą požiūrį į tokias šeimas - imdavosi įvairių simbolinių veiksmų ir net grubių išdaigų: šienu užversdavo šulinius, užkimšdavo kaminus, akėčiomis ar kitais žemės ūkio padargais užremdavo namų duris, ant stogų ar į obelis sukeldavo vežimus, kitus ūkio padargus...
Vėlesniais laikas persirengėliai jau nelankydavo kiekvienos sodybos, o eidavo ten, kur daugiau jaunimo, kur tikėdavosi dosnesnių dovanų. Taigi buvo paisoma arba naudos, arba linksmų pramogų...
Daugelis neįsivaizduoja Užgavėnių be Kanapinio ir Lašininio kovos. Tačiau šie personažai svarbiu šventės akcentu tapo gerokai vėliau (tai daugybės kultūrinių-socialinių pokyčių kaime rezultatas). Kova tarp šių personažų akcentuoja gavėnios pasninką prieš Velykas. Tai tam tikras moralinis aspektas, primenantis apie artėjantį nepaprastą laikotarpį, ir paprasčiausias paaiškinimas vaikams, kodėl negalima valgyti mėsos. Esą pasninkauti tenka todėl, kad Kanapinis (šis vardas akivaizdžiai siejamas su pasninku) išveja Lašininį su visa mėsa... Vėlesniaisiais laikotarpiais toji kova tapdavo net tam tikrais vaidinimais.
Morė žiemos iš kiemo neveja...
Kai kas iki šiol įsivaizduoja visiškai kitokią Morės arba Pamėklės, prasmę. Šiandien Morė deginama. Daugelio atmintyje dažniausiai išlikęs jos, kaip ištvirkusios moters, kurią varydavo žydų būrys, personažas, o kitais atvejais - Pamėklė tampa netgi persirengėlių vadu... Šis personažas išlikęs daugelyje kalendorinių švenčių nuo antikos laikų, o jo sunaikinimas reiškia kulminacinį momentą. Tačiau net ir pats etnologas A. Vaičekauskas prisipažįsta, jog šiandien labai sunku pasakyti, ką jis iš tiesų reiškia. Tyrinėtojai Morę arba Pamėklę tiesiog siejo su senojo pasaulio sukūrimo ritualo ašimi. Iš tiesų mitinėse indoeuropietiškose tradicijose randama vaizdinių, kurie reiškia, jog pasaulis buvo sukurtas iš nužudytos mistinės milžiniškos būtybės kūno dalių. Pavyzdžiui, hetitams reiškė kosminę gyvatę, Pietryčių Azijoje - drakonas, tai kažkokia mitinė jūrų pabaisa arba net Indijos pirmagimis... Greičiausiai tas mūsiškės Morės deginimas kažkaip mena tuos dalykus, tačiau nieko bendro neturi su taip vadinamu žiemos išvarymu...
Aišku, yra ir daugiau gražių Užgavėnių ritualų, kurie labai domina daugelį mūsų, jau beprarandančių ryšį su tradicijomis, tačiau, kaip teigia etnologas A. Vaičekauskas, svarbiausia - kad išmoktume švęsti. Tradicinėse šventėse yra daug dalykų, kuriuos galima sėkmingai atsirinkti ir pritaikyti šių dienų poreikiams. Tiesiog reikia švęsti, o šventė nuo seniausių laikų yra ne tik ritualas, bet ir pramoga, bendravimas, vaišės, tai daugelis dalykų, kurių šiandien dar nemokame deramai įvertinti...
