"Nepabuvęs kareivėliu..."
Į kariuomenę - tik kvaili ir beraščiai?
Marijampolės savivaldybėje yra per 6 000 šaukiamojo amžiaus jaunuolių, galinčių papildyti Lietuvos kariuomenės gretas, tačiau į Karo prievolės atrankos komisiją jų atvyksta tik trečdalis. Dar tiek pat galinčiųjų tarnauti - aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų studentai, todėl jiems privalomoji karinė tarnyba atidedama. Likęs trečdalis - netinkantys tarnybai dėl prastos sveikatos, jau nuteisti arba laukiantys teismo vaikinai ir pasirinkusieji "slėpynių" taktiką. Tokią statistiką korespondentei Irenai Zubrickienei pateikęs Marijampolės savivaldybės vyriausiasis karo prievolės specialistas Aloyzas Budrys nuogąstauja, kad būsimųjų nuotakų "mūru" greitai gali būti tik "mamyčiukai" ir beraščiai nusikaltėliai.
- Kodėl kariuomenė jaunimui - "baubas"?
- Yra įvairių priežasčių. Nemažai jaunuolių silpnai išsivystę fiziškai, nė dviejų kartų neprisitraukia prie skersinio, todėl būgštauja, kad kariuomenėje bus gainiojami, verčiami lieti prakaitą, tačiau nesupranta, jog tai jiems tik į naudą. Kiti vaikinai baiminasi drausmės ir režimo, neva suvaržytų jų laisvių. Tokiems svarbiau namuose iki vidurdienio prasitrinti lovose, o po to būriuotis su bendraminčiais ir rūkyti "žolę", svaigintis ir "šlifuoti" gatves. Tretiems kariuomenė kažkieno apibūdinta kaip nestatutinių santykių zona, kur kiekvienas naujokas būtinai bus skriaudžiamas. Aišku, chuliganizmo atvejų tarnaujant pasitaiko (ir gatvėje nė vienas nuo to neapsaugotas), tačiau vadinamoji "diedovščina" Lietuvos kariuomenėje - tikrai jau atgyvenęs reiškinys. Dalis jaunuolių bijo per tarnybą prarasti turimą darbą. Na, o dar nemaža dalis vengiančiųjų tarnybos - mamyčių ir močiučių glostomi, lepinami, savotiškai mylimi sūneliai.
- Jūs neretai pats ieškote besislapstančių nuo tarnybos vaikinų. Kokie tokių paieškų rezultatai?
- Esu įsitikinęs, kad nemažai tėvų kada nors savo kailiu patirs, kokią didelę gyvenimo klaidą padarė auklėdami savo vaikus - meluodami, sukčiaudami, ieškodami nešvarių kelių sūnų "išsukti" nuo kariuomenės. Marijampolietė, beje, buvusi mokytoja, daugiau nei dvejus metus melavo, kad sūnus išvykęs į užsienį, o jis nedirbo, bastėsi gatvėmis - taigi mokėsi ir suaugęs būti kitų išlaikytinis. Ar jam tai pravers gyvenime, kai, sakykime, nebebus tėvų? Kito jaunuolio tėvas irgi melavo, jog sūnus gyvena užsienyje. O tas vaikinas parvairuoja automobilius iš Vokietijos - bizniauja. Labai apmaudu, kad auga pinigo vergų karta. Tokiems nesvarbu nei išsilavinimas, nei fizinis pasirengimas. O apie tėvynės gynimą nėra ką ir kalbėti. Susiduriame ir su kriminalais - kai kurie vaikinai pristato suklastotas įvairių mokyklų pažymas, esą jie jose studijuoja. Žodžiu, iš baimės tarnauti randama įvairiausių pažinčių, mokami turbūt nemaži pinigai, netgi nusikalstama.
- O gal būna ir priešingai - gal vaikinai ir patys prašosi kuo greičiau būti paimti "į batus"?
- Būna, kad ir patys, ir tėvai, jiems nežinant, paprašo. Pastarieji kreipiasi dažniausiai tada, kai iš tiesaus kelio išsukusį sūnelį už "minkštos vietos" griebia policija. Tokiems padėti negalime - nuo teismo nė vieno neišgelbėjome. Kitų tėvai sūnelius kariuomenei palaimina gelbėdami iš blogą įtaką darančios kompanijos. Nemažai "savanorių" ateina, kad juos pašauktume kartu su artimu draugu - esą tarnauti būsią ir drąsiau, ir lengviau. Kodėl gi ne? Dabar ne problema net tarnybos vietą pasirinkti. Daugelis nori, kad sūnus tarnautų arčiau namų - net tame pačiame mieste. Tokiems primenu, kad visuomet lazda turi du galus: gerai, sūnus savaitgaliais bus namuose, tačiau ar jam nekils noras vis dažniau pabučiuoti netoliese esančią savo mergaitę, su draugu pasėdėti prie butelio - žodžiu, dėl pagundų pabėgti iš tarnybos. Tuomet prasideda drausmės pažeidinėjimai, baimė, bausmės, noras priešintis - visos problemos. Ir yra dar viena kategorija "savanorių" kareivėlių, kurie tarnybon veržiasi bėgdami nuo varginančios padėties šeimoje - nuo bado, smurto, neišsiblaivančių tėvų, nedarbo. Tai yra skaudi mūsų šiandienos realybė.
- Ačiū už pokalbį.
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukoje: A. Budrys (nuotrauką atsiųsiu šiandien, bet vėliau)
2002 05 14