Neseniai 26-uosius darbo Vilkaviškio policijoje metus pradėjęs skaičiuoti Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresnysis inspektorius Juozas Grybauskas dar nesiruošia išeiti į užtarnautą poilsį. Pareigūnas neslepia ketinąs policijai atiduoti, paties teigimu, "bene 30 apvalių metų". Keturiolikai kriminalistų vadovaujantis J. Grybauskas, per savo darbo metus matęs ir šilto, ir šalto, sutiko atsakyti į kelis "Akistatos" korespondentės klausimus.
- Neseniai šalies policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius jums už pavyzdingą tarnybą įteikė pirmojo laipsnio pasižymėjimo apdovanojimą - aukso spalvos ženklą "Angelas sargas", kuriame pavaizduoti stilizuoti angelo sparnai ir Jogailos kryžius. Sakykite tiesiai, kaip pagalvos ir ne vienas praktiškasis suvalkietis, ar ne geriau būtų toks aukštas įvertinimas grynaisiais pinigais?
- Žinant, kokius laikus pastaruoju metu išgyvena šalies policija, gilintis į šią temą nenorėčiau. Nors negaliu nepasidžiaugti, kad mūsų srityje jau vis labiau jaučiami teigiami poslinkiai. Buvome tiek nuskurdę ir nusigyvenę, kad jau nebestovėjome duobėje, o gulėjome - taip dar neseniai buvo galima apibūdinti policijos padėtį, kuri labai sunkino tiesioginį darbą. Dabar pamažu atsigauname - gerėja darbo sąlygos. Savivaldybė padėjo mums įsigyti kompiuterį, automobilį. "Angelo sargo" apdovanojimas man tikrai malonus - tai paglosto širdį, kad dirbta ne veltui, kad veikla pastebėta ir vertinama. Per ilgus savo tarnybos metus esu gavęs ne vieną apdovanojimą - visų nė išvardinti nesugebėčiau. Vienas iš įsimintiniausių buvo 1999 metais tuometinio premjero Rolando Pakso, dabartinio Lietuvos prezidento, padovanotas vardinis pistoletas.
- Kiek kartų jums teko panaudoti ginklą tarnyboje? Koks apima jausmas taikantis į žmogų? Kiek žinau, prieš keletą metų tokioje situacijoje vos pavyko išvengti tragedijos?
- Galiu pasakyti, kad policininko instinktas valdyte valdo pareigą palikti žmogų, į kurį priverstas taikytis ginklu, gyvą! Tikslo sunaikinti nusikaltusį asmenį tikrai nėra! Kritinėmis situacijomis siekiame pilietį tik "išjungti", kad nesipriešintų. Man pačiam ginklą tarnyboje teko panaudoti tris kartus. Tai situacijos, kurių nelinkiu nei sau, nei kolegoms. Buvę, kad seki paskui įtariamąjį ir, išlindęs iš už kampo, sutinki jo žvilgsnį! Sprukdamas nusikaltėlis atsisukinėdamas į tave šaudo, o parkritęs dar kelia ranką su ginklu vėl taikydamasis. Šauti į gulintį žmogų?! Laiko tokiems garbės apmąstymams nebūna - per kelias sekundės daleles situacija gali keistis priešininko naudai. Krenti pats ant žemės - stengiesi atimti ginklą. Taip jau nutiko tada, kad dėl plėšimų ir vagysčių įtartą vyrą iš Mažučių kaimo sužalojome į šonkaulį ir klubą. Sulaikymo operacija pavyko, bet vėliau ji mums "atsirūgo" - į teismus Kaune, užmetus tiesioginį savo darbą, teko net septynis kartus važinėti. Teisme tas vyras sakė nė nebandęs taikytis į pareigūną - esą kėlęs ranką su ginklu nusišauti! O ir iki teismo buvo nemažai nesmagių procedūrų: vežė į ligoninę, ėmė kraujo - blaivumui tikrinti, paėmė pistoletą. Jaučiausi kaip įtariamas įvykdęs nusikaltimą. Laimei, sužaloto įtariamojo kaltė buvo pripažinta, jis nuteistas. Sėdi dar ir dabar. Girdėjau, grįžęs žada nušauti. Apskritai daug kas žada susidoroti. O iš darbo "atleidinėja" kas antras iš sulaikytųjų. Jeigu būčiau tada, per sulaikymo operaciją, nušovęs įtariamąjį, kokia būtų visuomenės, jo artimųjų nuomonė, belieka tik paspėlioti. Mums, pareigūnams, geriau sužalotas nei žuvęs nusikaltėlis nors tikrai yra dalis visuomenės, įsitikinusi priešingai. Yra ir kita medalio pusė: jeigu per tą operaciją būtų žuvęs koks policininkas, man, kaip vyresniajam, būtų tekę aiškintis. Visa tai tikrai nemalonu, bet prie visko juk priprantama.
- Esate žinomas žmogus Vilkaviškyje, ir tai ne visada išeina į gera?
- Turbūt turit omenyje mano vardu "sužaidusį" aferistą? Taip, vienos Vilkaviškio parduotuvės pardavėjai paskambinęs vyras prisistatė "komisaru Grybausku, vykdančiu svarbią operaciją", ir liepė nutrinti mobiliojo ryšio telefonų išankstinio apmokėjimo kortelių apsauginius sluoksnius bei pasakyti ten užrašytus kodus. Patikli moteris, esą dirbdama policijai, suteikė aferistui "paramos" už pusšešto šimto litų. Panašių skambučių tomis dienomis būta ir daugiau, tačiau ne visi kreipėsi į policiją. Kas belieka? Raginame žmones būti ne tokius patiklius, visus pasiūlymus, susijusius su pinigais, tikrinti ir, esant progai, vis primename, kad policija jokių akcijų dėl telefonų tikrai neorganizuoja. Bet ar galima visada padėti žmogui, jeigu pats žmogus sau nenori padėti?
- Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Irena ZUBRICKIENĖ
