Sveikam, ligotam ar teistam - vienodas dėmesys
Iš kiekvieno košmaro pabundama
Suvalkijos pensionate (Katiliškių kaimas, Marijampolės savivaldybė), kuriame gyvena psichikos negalių kamuojami žmonės, direktore dirbanti Marytė Slavinskienė skaičiuoja vienuoliktuosius savo darbo šiose pareigose metus. Ne kartą lankantis pensionate teko girdėti, kaip jo gyventojai kreipiasi į nuolatiniais namais tapusios įstaigos vadovę - "direktoryte". Šunskų seniūnijoje, kurios teritorijoje yra ši globos įstaiga, teigiama, jog net pensionato gyventojų mirtingumo rodiklis pastebimai mažesnis nuo tada, kai čia dirba ponia Marytė. Nors, sako, nepakeičiamų žmonių nėra, tačiau šiai direktorei neretai "priklijuojama" būtent tokia "etiketė". Korespondentė Irena Zubrickienė bandė iš pačios M. Slavinskienės sužinoti, kur slypi jos darbo sėkmė.
- Pirmą kartą pensionate apsilankiusiam pašaliečiui, ne paslaptis, susidaro gana slogus įspūdis - keistai pirmyn ir atgal sparčiais žingsniais vaikštinėjantys suaugę žmonės, įkyrokai kiekvieną tyrinėjančios jų akys, be jokios priežasties skambantis garsus juokas, kai kurių - apsiblausę žvilgsniai. O jūs tai matote ir girdite kasdien - galima sakyti, tuo gyvenate. Ar prie to įmanoma priprasti?
- Turbūt taip, jeigu jau antrą dešimtmetį čia esu ir niekur nenoriu bėgti. Neslėpsiu - pirmieji bene ketveri metai ir man buvo labai sunkūs morališkai. Žiūrėdavau į pensionato gyventojus, ir būdavo jų gaila, skaudu dėl jų likimo. Dabar sakau, kad man tai buvo ilgai besitęsęs košmariškas sapnas. Šiandien džiaugiuosi radusi savyje jėgų išlaukti. Galiu tik tiek pasakyti: kiekvienas, net ir pats blogiausias sapnas turi pabaigą - iš jo pabundama. Manau, taip yra ir realiame gyvenime, tik reikia kantrybės. Gal keistai nuskambės, tačiau šiame darbe aš jaučiuosi labai laiminga - suburtas darbui pasišventęs kolektyvas, kurio kiekvienas narys pensionato gyventojui yra ne prižiūrėtojas, o pagalbininkas ir draugas. Pas mus gyvena ne antrarūšiai žmonės, kaip neretai tenka išgirsti, o ligoniai, kuriems reikalinga globa. Tokiais ligoniais bet kurią dieną gali tapti bet kuris iš mūsų, iki tol buvęs psichiškai visiškai sveikas žmogus. Be to, mūsų globotiniai yra kaip vaikai - nuoširdūs ir nepripažįstantys gudraus melo, švarūs morališkai. Vadovaujuosi principu, kad su žmonėmis reikia elgtis taip, kaip pats norėtum, kad su tavim būtų elgiamasi.
- Ir kartais taip elgdamasi sulaukiate skaudinančių replikų, kaltinimų...
- Turbūt turite galvoje faktą, kad neseniai pas mus dirbo buvęs Šunskų apylinkės inspektorius Gintautas Žemaitis, kol keli teismai kelerius metus svarstė, kaltas jis ar nekaltas dėl toje pačioje apylinkėje gyvenusio jaunuolio netikėtos žūties? Taip, tyčine žmogžudyste apkaltintą, nuteistą, įkalintą ir vėl išleistą policininką, be darbo likusį trijų vaikų tėvą, priėmėme dirbti socialiniu darbuotoju. Tuoj pat sulaukėme ne vieno anonimo skambučio - keikė, kad "žmogžudį priglaudėm", auklėjo, barė. Bet mūsų kolektyvas iki šiol netiki, kad nelaimėlio vaikino žūtis po Šunskų kaime vykusios šventės - G. Žemaičio rankų darbas. Kas geriau pažįsta Gintautą, yra tikri, jog jis, jeigu būtų įvykdęs ir netyčinį nusikaltimą, nebūtų gynęsis, vengęs atsakomybės - tikrai to neneigtų, gailėtųsi ir išgyventų. Dabar jis vėl sugrąžintas į koloniją. Kolektyvas rašo jam laiškus, socialinio darbuotojo laukia ir greitai jį pamėgę globotiniai. Nežadame nuleisti rankų, kai žinome, jog įkalintas nekaltas žmogus - rašysime Seimo nariams prašymą dar paieškoti tikrosios teisybės.
- Jūsų pensionate akį patraukia ypatingai puoselėjama aplinka, o pastaraisiais metais - ir modernus naujasis pastatas, skoningai sutvarkyti senieji pastatai. Ar jūsų neįžeistų pašaliečio skeptiko klausimas: kam reikalinga tokia žavinga aplinka blaiviu protu to nevertinantiems ligoniams?
- Atsakyčiau, kad aš manau kitaip: kiekvienam žmogui, koks ir kur jis bebūtų, graži aplinka labai reikalinga - ji tik teigiamai veikia ir net auklėja. Kodėl tik užsienyje turi būti gražu (tuo žavėjausi lankydamasi Danijos, Olandijos globos įstaigose)? Aš irgi baiminausi, kad mūsų remontai, gėlynai kieme ir, pavadinsiu, žalieji sodai patalpose per trumpą laiką bus subjauroti, išdraskyti, išlaužyti, suterlioti. Dabar net gėdijuosi savo spėlionių - klydau. Globotiniai, kaip aš sakau - gausios šeimynos nariai, neliko nepastebėję atsiradusių naujų detalių, puoselėja susikurtą grožį. Pagaliau miela bei jauki aplinka ir mūsų svečiams sukuria šiltesnį įspūdį apie pensionatą, padrąsina pirmą kartą apsilankiusiuosius. Beje, pastebėjau, kad vis retėja galinčiųjų ir norinčiųjų dažniau aplankyti pensionate apgyvendintą savo šeimos narį, giminaitį - žmonės svetimėja, lengvai užmiršta savuosius, jeigu iš to neturi materialinės naudos. Dėl to labai skaudu. Galiu drąsiai pasakyti, kad turime tokių gyventojų, kuriems pas mus ne vieta, kuriais artimieji, pabūgę jų ligos, tiesiog atsikratė. Turbūt taip tik išsprendė našta artimiesiems tapusio asmens gyvenamosios vietos problemą, ir tiek.
- Dėkoju už pokalbį.
Audriaus VISOCKIO nuotraukoje: Marytė Slavinskienė
