REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Garsaus Marcelio Prousto romano pavadinimas šį kartą tinka kaip žinomo XX a. II pusės amerikiečių dramaturgo Edwardo Albee pjesės ir spektaklio, kuris vakar (06.09) buvo pristatytas Valstybiniame Vilniaus mažajame, paantraštė. Spektaklis tapo aktorės Aldonos Janušauskaitės benefisu - tam buvo dėkinga medžiaga, tam buvo pasirengusi aktorė, į tai vedė režisierė Ramunė Kudzmanaitė.

REKLAMA
REKLAMA

Ši neoficialų benefisą padėjo įteisinti dailininkė Kotryna Daujotaitė, o aktorės Larisa Kalpokaitė ir Gintarė Latvėnaitė neliko žaviosios A. Janušauskaitės šešėlyje.

REKLAMA

Šiais laikais tikras stebuklas - išvysti tris stiprias aktore viename šiltame spektaklyje. R. Kudzmanaitės feministe jokiu būdu nepavadinsi, tačiau ne naujiena, kad moters tema jos kūryboje - ne atsitiktinė. Šį kartą režisierės subtilus dėmesys moteriai pasireiškė itin akivaizdžiai. Spektaklio veiksmas - kiek kampuotas, ne iki galo tikslus, bet tai padeda sukurti gana rafinuotą moters pasaulio aplinką. Jaunos merginos nuojautos, brandžios moters savijauta ir pagyvenusios ledi reminiscencijos spektaklyje sujungtos, regime tris personas vienoje būtybėje. Trys skirtingų kartų moterys - lyg viena katė, dygi, emancipuota, bijanti pripažinti savo jausmus. Kai drama kartais tampa netgi nuobodžia, pradedi kabinėtis prie senuko E. Albee (g. 1928), kad jis gana ilgai nieko rimto negali pasakyti apie jokią moterį. Visą pirmą veiksmą regime lėlių namus, kuriuose lyg prisuktos lėlės paeiliui “pasirodo” tai viena, tai kita herojė.

REKLAMA
REKLAMA

Pamažu tokia lyg ir brechtiška vaidybos maniera perauga į siurrealistinius pasažus, kurie antrajame veiksme gražiai susijungia su abstrakčiu poetiškumu, kuriame moterų skirtybės tarpsta, jungiasi į vieną portretą ir vėl skyla į atskiras būtybes. R. Kudzmanaitė vos regimu siūlu skiria kvazirealius tapatybės bruožus nuo įsivaizduojamų, spektaklis pamažu tampa apsivalymo ritualu. Tokiame teatre žiūrovas tiesiogiai įvedamas į personažo pasaulį. Režisierė nesiekia tiksliau nusakyti, kokia vaidybos maniera turi būti vienoje ar kitoje scenoje. Tokiu būdu mažiau išbaigtos scenos (ypač pirmame veiksme) retušuojasi ir formuojasi kažkoks naujas, lietuvių teatrui nebūdingas atvejis, kada spektaklis iliustruoja ir eksperimentinio, ir tradicinio teatro ištakas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tai nėra eklektika - per tam tikrą sarkazmą bandoma padaryti ir tam tikrą istorinį pjesės skerspjūvį ir, į visa tai nusispjovus, skverbtis tik į būtojo dažninio laiko paradigmas. Melodramiškas E. Albee scenas aktorės bando atvaidinti be didesnių psichologinių interpretacijų, kol galų gale melodramos teatrinė kopija tampa paveikia realybe. Netgi “įmestas” į kūrinį Sūnus, kurį suvaidino Mantas Vaitiekūnas, taip ir lieka šešėliniu personažu. Jis “naudojamas” dėl kvapo, kad jo žodžiai ir mintys neliktų vien įsivaizdavimu.

REKLAMA

Iliuzija ar realybė? Kas yra kas? Režisierė atsakyti į šiuos klausimus nepadeda. Ji juos tik švelniai nurodo. Taip yra dėl to, kad moteriška psichologija neleidžia dėti griežtesnių akcentų. Ir tai yra pati brangiausia šio spektaklio ypatybė. Tokie neryškiai apibrėžti personažai, kurie kartais savo neapibrėžtumu net nervina, labai tiksliai nusako ir tuo pačiu metu priartina prie publikos tas prostracines minutes, kada žmogus, prarasdamas laiką, nespėja stabdyti akimirkų, nespėja atsigręžti atgal, kad nors trumpam pažvelgtų į save. Žinoma, kad nei režisierė, nei šis spektaklis laiko nesustabdys, bet kažkokia nematoma akistata su savimi šiame spektaklyje vis dėlto įvyksta.

REKLAMA

“Trys aukštos moterys” - spektaklis be jokių efektų. Bandoma kiek vingiuotu keliu priartėti prie žmogaus. A. Janušauskaitė turi pakankamai daug galimybių savąją moterį išpuoselėti, o L. Kalpokaitė tik antrame veiksme lyg žaibas trenkia savo išpažintį. G. Latvėnaitės Moteriai lyg ir pritrūksta išorinės charakteristikos: kartais aktorė pratrūksta Salės intonacijomis iš “Madagaskaro”, tačiau taip atsitinka ne dėl citavimo, o dėl aktorinės organikos, kada personažas tampa kūnu, ir aktorius nejaučia skirtumo tarp veikėjo ir savęs. O gal tai žiūrovo problema, neleidžianti atsikratyti patirtų ankstesnio spektaklio įspūdžių?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Įdomiausia, kad šiame spektaklyje aktorinė patirtis nedaug ką gali nulemti. Režisierės sąlygos keblesnės, negu atrodo iš pradžių: vaidybos schema lyg ir paprasta, tačiau nepalikta jokio buitiškumo; žiūrovui taip pat nepataikaujama. Gali puikiai sekti dramaturgo tekstą, senovinės kalbos vingrybes (vertėjas Aivaras Mockus), matyti pjesės skyles ir jų adymo procesą.

Didžiausia šio spektaklio bėda - aktorinė įtampa, neleidusi greičiau perprasti tokį ne visai patogų spektaklį. Kartais atrodė, kad režisierė kartu su aktorėmis specialiai veiksmą tempia, mėgaujasi pauzėmis. Pasibaigus spektakliui aiškėja, kad aktorių didesnis pasitikėjimas ir didesnis pramuštgalviškumas greičiau pateisintų tą nesvarumo būklę, kurioje tarpsta ir vėl susijungia trys kūnai ir viena dvasia.

REKLAMA

A. Janušauskaitės dama - pati realiausia. Tačiau kūrėjos ją padarė pačią lėliškiausią. Jos vizualųjį grožį gali įvardyti įvairiai: kaip senstančios moters-aristokratės portretą, kaip suvaikėjusios senutės-lėlės paveikslą, kaip aktorės A. Janušauskaitės nėrinių sieną, kurią būtina pralaužti, kad įrodytum, jog ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Svarbiausia, kad aktorė, nepraradusi sceninio humoro, moka valdyti publiką, jos tikslios pauzės, ji organiškiausiai priima tai, kas kartais, rodos, ne visai “patogu”. A. Janušauskaitė taip patikėjusi savo heroje, kad dar ilgai bus neįmanoma išskirti šių dviejų būtybių.

REKLAMA

K. Daujotaitė venecijietiško grožio A. Janušauskaitės “lėlę” sukūrė ne visai įprastu būdu. Nenaudodama ryškaus akių grimo, ji sumažino aktorės akis, tačiau gražiam, išraiškingam veidui suteikė tauraus išbalimo, gražios senatvės, moteriškumo bruožų. Jos veidai ir mergaitiškai siauros lūpos žvilgėjo jaunyste. A. Janušauskaitė tapo siurrealistine būtybe, kada juokas reiškia ašaras, o liūdesys - gyvenimo džiaugsmą. Ji pasitinka mirtį ne vien kaip išganymą - mirtis tampa didžiausiu jos gyvenimo įvykiu. Jos praeitis tampa ne tik dabartimi, ji gyvenimui palieka savo jaunystės žavesį. Paskutiniam portretui priglaudusi savo “įpėdines”, ji lyg vėduoklę praskleidžia ir vėl suskleidžia besikartojančių moterų likimus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Viskas lyg ir įprasta: jaunystės patiklumas, vyrų charakteristikos, sūnaus palaidūno sugrįžimas į mirusios motinos laidotuves… Visi smulkūs įvykiai, kurie daugiau nusakomi, nei suvaidinami, dar labiau priartina, tiksliau - nurengia pagrindinę spektaklio būtybę - trijų aktorių įkūnijamą Trejybę viename asmenyje.

Tokio teatro, kuris klaidžioja po švenčiausias žmogaus sąmonės kerteles, visada reikia žiūrovui. Šis spektaklis tikrai turės savo žiūrovą, nors kol kas jam šiek tiek trūksta drąsos būti laisvam. Labai tikslus pavyzdys - Aldonos Janušauskaitės vaidyba. Rodos, ji galėtų ir dieną, ir naktį suvaidinti savo heroję. Ji tame vaidmenyje maudosi. Todėl, spektakliui įgijus organikos, atsiras kita dinamika.

REKLAMA

Bendras spektaklio koloritas - balkšvas. “Matyto” pasaulio paralelės “Trims aukštoms moterims” netrukdo, bet suteikia privataus jaukumo, todėl toks, rodos, ramus spektaklis gali tapti komerciniu įvykiu. Svarbu suderinti kvėpavimus.

Muzikinės citatos - lyriškos, bet kol kas nėra jų dinamikos, jos naudojamos kaip vienkartinis produktas. Teatre tai tampa įprastu reiškiniu, nors dar ne taip seniai spektakliai buvo neįmanomi be kompozitoriaus. Aš abejoju tokiu muzikos naudojimu; kompozitoriaus ausis visada tvirčiau sudėlioja spektaklio stuburą.

Procesas prasidėjo, jo tęsinį išvysime rudenį.

Daiva Šabasevičienė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų