Karalius nuogas! - sutartinai choru prezidento ir jo patarėjų kompetencija abejoja politinės, atsiprašau, koalicinės tarybos lyderiai. O vienas iš jų, neužimantis jokių politinių postų, gal net ir dėl paties Valdo Adamkaus, kaip karaliaus, statuso sau tyliai mintyse abejoja. Tad kas yra karalius ir kas iš tiesų nuogas?
Žiniasklaida į iš Meksikos atskridusią prezidento kritiką, kad politinė taryba perima Vyriausybės ir Seimo įgaliojimus, leido atsikirsti visiems, kad netingi. O netingėjo niekas, nors galų gale tai buvo panašu ne į konstruktyvius atsakymus, kiek į norą pasityčioti.
„Gal yra kokie telekomunikacijų iškraipymai, kad tokie prezidento žodžiai mus pasiekia. Gal čia yra vertimo iš meksikiečių kalbos neatitikimai“, – pirmasis į V. Adamkaus, šalies vadovo, žodžius reagavo Seimo Socialdemokratų frakcijos seniūnas Juozas Olekas. Kitiems jo koalicijos partneriams išradingumo taip pat nepritrūko. „Pasigendu elementarios logikos prezidento viešame pareiškime“, – jau anksčiau ciniškai V. Adamkaus kritiką vertinęs Viktoras Uspaskichas neieškojo žodžių kišenėje. Net premjeras Algirdas Brazauskas pasidavė bendrai srovei ir nesusilaikė nesulaužęs savo paties sukurtos taisyklės nekomentuoti prezidento teiginių. Jis nusprendė, kad V. Adamkų kažkas „suklaidino“, o Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas pareiškė, kad prezidentas ir jo patarėjai nesusipažinę su politinės tarybos nuostatomis. Žodžiu, karalius nuogas, tad nėra jam ko lįsti į minią.
Šios kadencijos valdančiųjų veiklos norma tampa prezidento institucijos autoriteto menkinimas, t. y. bandymas atimti pagrindinį jos galios svertą. Tam pasitaikė labai gera proga – byranti ir silpnėjanti šalies vadovo patarėjų komanda, ant kurios kariamos tikros ir, svarbiausia – tariamos silpnybės.
Bet ar tikrai Seimo pirmininkas skaitė nuostatas ir ar tikrai taryba neturi sprendimų priėmimų galios? Naujienų agentūra BNS atskleidė tarybos nuostatas: „Sprendimai politinės tarybos posėdžiuose priimami bendru sutarimu. Klausimais, kurie nenumatyti koalicijos programoje ir kuriais nepavyksta priimti sprendimo bendru sutarimu, balsuojama. Kiekvienas koalicijos partneris turi vieną balsą. Balsuojant sprendimas laikomas priimtu, jeigu už jį balsuoja trys koalicijos partneriai“. Šie politinės tarybos priimti sprendimai koalicijos partneriams yra privalomi. (Palyginkime su A. Paulausko žodžiais: „Politinės tarybos sprendimai nėra privalomi“.)
Tad kokie čia mistiški ir paradoksalūs sprendimai, kurie, reikia suprasti, neprivalomi Vyriausybei ar Seimo daugumai, bet yra privalomi šias institucijas valdantiems politikams? Jeigu Vyriausybės įgaliojimai vis dar priklauso jai, o ne tarybai, tai kodėl jos galva A. Brazauskas nedaro taip, kaip jam atrodo geriausiai (pavyzdžiui, visam laikui sustabdo bandymus įvesti dujų kainų reguliavimą), o paklūsta „interesų derinimo ir koordinavimo“ tarybos „nuomonei“?
Vadinasi, neigimas, kad svarbiausiu šalies valdymo organu – netituluotu karaliumi – tapo politinė taryba, tėra bandymas sukaišioti siūlo galus. Joje privalomus koalicijai sprendimus priima net jokio politinio posto neturintis asmuo. Ir tai puikiai supranta prezidentas V. Adamkus. Jeigu jis gali turėti įtakos Konstitucijos apibrėžtoms Vyriausybei ir Seimui, tai tenka nuleisti rankas susidūrus su virš įstatymais pakibusiu dariniu – politine taryba. Tad prezidento kritika ne tik kad nebuvo šūvis pro šalį, bet pataikė tiesiai į dešimtuką.
Kitas klausimas: kaip susitvarkyti su koalicija, kai ją sudaro keturios partijos. Akivaizdu, kad joms tenka tartis ir derintis. Bet jei valdančiosios politinės jėgos nusprendė tam susiburti į tarybą, tai mažų mažiausiai reikalingas jos teisinis apibrėžimas ir ribų nusistatymas.
O V. Adamkus, jei nebenori būtų gnaibomas už kiekvieną pasisakymą, pagaliau turi imtis Achilo kulno – patarėjų grupės reorganizavimo, kurį žadėjo dar praeitų metų rudenį.