Jei prisimenate, pasakojau istoriją (http://www.omni.lt/?rask$9359_16011$z_114528) apie tai, kaip mes su Rapolu ir jo draugu Donatu linksminomės Palangoje. Klausėmės Vitalijos ir jos nuostabių dainų. Glėbesčiavomės. Šokome. Plempėme alų.
Širdingai atsisveikinę su Vitalija, vėl atsidūrėme judrioje Basanavičiaus gatvėje. Kiek gražių vaikinų ten! Ypač jie gražūs prieblandoje. Įdegę, raumeningi, girti. Ir aš girtas. O Donatas vos paeina. Tik Rapolas dar gyvas. Jis galėtų išgerti visą bidoną alaus ir nieko. Patvarus. Matyt, studentaudamas įgijo praktikos. Palieku Rapolą gatvėje ir veduosi svirduliuojantį Donatą į viešbutį.
Paguldęs jį su drabužiais ant lovos, išeinu laukan. Man labai bloga. Negražu, bet turiu čia pat po vešlia eglaite išsivemti. Baisu. Baisiau nebūna. Mane tąso kaip reikiant. Neatleisiu Rapolui. Mano organizmas toks jautrus, nepakelia per didelio alkoholio kiekio. Kodėl išgertu alumi aš mėginau pavyti Donatą ir Rapolą?! Velnias mane nešė į šitą galerą?! Atgailauti per vėlu.
Grįžęs kambarin randu iš lovos ant žemės išgriuvusį Donatą. Vargšelis. Bet tegul guli. Jis per sunkus man. Krintu į geležinę sovietinę lovą, bet miegas neima. Lauksiu savo draugužio.
Po poros valandų parsibeldžia ir mūsų Rapolas. Gana linksmai nusiteikęs. Susirado dvi mažvaikes, kažkokias mokinukes iš Vievio, poilsiaujančias čia su tėvais. Susitarė ryt pasimatyti. Be to, vaikinas patyrė dar įdomesnių nuotykių. Pasirodo, beslankiojantį Basanavičiaus gatve jį užkalbino kažkoks keturiasdešimtmetis vyriškis: “Počemu takoj odinokij? Davaj, projdiomsia...” (“Kodėl toks vienišas? Gal pasivaikščiokime kartu”). Rapolas baisiausiai išsigando ir pabėgo, o aš ilgai kvatojau. Vadinasi, mūsų Rakalėlį kabina ne tik septyniolikmetės, jis patinka ir vyresniems vyrams! Čia tai atradimas. Aš visada sakiau, kad Rapolas turi savyje kažką gėjiško. Šis nuotykis geriausias įrodymas. Tačiau tik vienas.
Kitas įrodymas: rytą nubudęs negalėjau patikėti savo akimis. Donatas su drabužiais gulėjo šalia Rapolo, jo lovoje. Abu buvo dailiai apsikabinę. Matyt, Donatas net nepastebėjo, kur atsigulė atsikėlęs nuo atvėsusių grindų. Štai kur tikros vyriškos meilės ir švelnumo vaisiai!
O man buvo silpna. Todėl nusprendžiau pasilikti kambaryje bent pusdienį. Gerą valandą maudęsi, kedenęsi plaukus ir daręsi savo sudėtingą makiažą vaikinai išskubėjo susitikti su mergaitėmis iš Vievio. Aš gulėjau ir svajojau apie vaikinus. Nebijokit, niekada nesvajojau nei apie Rapolą, nei apie Donatą. O mano atžvilgiu jie tikrai turėjo klastingų minčių. Neabejoju.
Nespėjau dorai nė pasvajoti, kai vaikinai sugrįžo. Prasmirdę alumi ir rūkyta žuvimi. Per porą valandų suspėjo gerokai įkaušti. Pasimatymas su merginomis buvo nekoks. Kad ir gražios, jos pasirodė visai kvailos ir saugančios savo skaistybę. “Net laižytis nenorėjo”, - dūsavo Donatas. Vaikinų rankose buvo celofaninis maišelis su smirdinčia žuvimi. Nepakenčiu žuvies kvapo.
“Davaj, nurengiam Tomą”, - šyptelėjo Rapolas. Ir abu su Donatu puolė prie gulinčio manęs. “Kvailiai!” - man toks girtų elgesys pasirodė visai nesuprantamas. “Nusirenginėkite patys, aš jums savo turtų nerodysiu!” - desperatiškai sušukau. Ačiū Dievui, vaikinai manęs neįveikė. Tada mes susimirksėjome su Donatu ir puolėme Rapolą. Jis žviegė it skerdžiamas ir gynėsi, lyg tai būtų paskutinis mūšis už Lietuvos laisvę. Ristynės baigėsi ilgu popiečio miegu. Tačiau šį kartą miegojome atskirose lovose.
Po pietų pasiūliau bičiuliams aplankyti vyrų pliažą. Abu entuziastingai sutiko. Niekada ten nebuvo buvę (o ir aš pats esu ten buvęs tik vieną kartą). Lėtai tipenome pajūriu. Priartėję prie moterų pliažo, turėjome jį apeiti mišku, nors ir Rapolas, ir Donatas labai norėjo eiti tiesiog per nuogų moterų pilvus. Bet pamatę grėsmingus pilvotų moteriškių žvilgsnius atsisakė šio žygdarbio. Be to, ir aš prigrasinau, kad gyvi iš moterų pliažo jie neišeis. Bus užmylėti negyvai. Moterys irgi nori būti mylimos!
Na, štai ir vyrų pliažas. Čia, anot “Vakaro žinių”, renkasi gėjai. Iš tikrųjų. Daugiausiai persiritę per penkiasdešimt su savo jaunais išlaikomais vaikinais. Arba šiaip jauni nedrąsūs vaikinukai, dar nesantys tikri dėl savo orientacijos. Arba trisdešimtmetės porelės. “Vow...” - mano šypsena sustingo lūpose. Štai ten, kopose, drybsojo mano pažįstamas vedęs vyras, kuris mėgsta mylėtis su vyrais. Esu kartą su juo miegojęs. Pasisveikinau, bet kadangi buvau su draugais, prieiti nesiryžau. Taigi vyrų pliažas pilnas vedusių vyrų. Čia jie gali patirti pavojingą, bet tokį geidžiamą artumą tarp vyrų.
Donatas iš karto drąsiai nusimetė glaudes ir klestelėjo ant rankšluosčio. Matyt, puikuojasi savo pasididžiavimu. O mes su Rapolu nusliūkinom į miškelį nusišlapinti ir kartu patyrinėti, kas ten dedasi. O kas ten dėjosi!
Nespėjau aš nė pradėti savo reikalo, kai išgirdau šlamant krūmus ir pamačiau iš jų beišnyrantį 120 kilogramų šešiasdešimtmetį vyriškį. Nusišlapinti negalėsiu. Teks eiti į jūrą. Pasirodo, čia nesišlapinama, čia atliekami kiti reikalai. Tiesa, Rapolui sekėsi neką geriau. Jis lengvinosi per gerą šimtą metrų nuo manęs ir susilaukė net dviejų vyriškių dėmesio. Pamaniau, kad visi greit suuodžia šviežieną.
Parbėgę atgal iš kopų pamatėme, kad Donatas jau nebe vienas. Kalbėjosi su simpatišku trisdešimtmečiu. Pasirodo, jo kolega. Čia jis atvažiuoja dažnai. Nors jam labiau patinka Smiltynės vyrų pliažas. Ten daug didesnis plotas ir daugiau gražių vaikinų. Gali užmegzti ne tik valandos ar kurortinį romaną, bet ir ilgesnę draugystę. Meilė nutinka ne tik krūmuose. Ji turi daugybę formų.
Ilgai vyrų pliaže neužsibuvome. Patraukėme atgal. Ekskursija buvo pamokanti ir įdomi. Daug įspūdžių. Kalbėjomės apie vargšus vedusius vyrus ir tai, kaip jie ištroškę vyriško švelnumo. Tokio, koks egzistuoja tarp Rapolo ir Donato. Tikra draugystė, tikras artumas!
Mano atostogų istorija nusitęsė. Todėl nepasakosiu savo įsiūčio, kai kitą dieną, užuot anksti išvažiavę į Vilnių, turėjome laukti, kol Donatas užsidės itališko purvo kaukę “Borguess” ir atgaivins savo įdegusį veidą. Mat Vilniuje jis turėjo pasimatymą su savo dabartine mergina. O neatšviežinęs savo odos jis negalįs važiuoti. Nepasakosiu ir apie tai, kad stovėjimo aikštelėje mūsų “Mazda” buvo užstatyta ir, kol suradome mašinos savininką, praėjo geras pusdienis. Nuplaukė mūsų planai ir skaisti Donato veido oda. Tik Rapolas buvo labai linksmas. Vienoje jo rankoje buvo skardinė alaus, kitoje mobilusis telefonas. Mat jis spėjo susipažinti su dar viena mergina. Tegyvuoja SMS pasaulis!
Į Vilnių grįžome įkaušę, pavargę ir nebeliūdni. Važiuodami isteriškai klykėme “Rio de Žaneiro, toks paslaptingas kampeli...”, gėrėme alų (aišku, ne vairuojantis Donatas), planavome naujas keliones. Kaip sakoma, gera keliauti su vyrais, kurie žino vyriškos draugystės skonį (čia visi turi plačiai ir šiek tiek pašaipiai šypsotis). Adieu!
