Vasara persirito į antrąją pusę, o sausra, iškepinusi laukus ir miškus visoje Lietuvoje, dzūkams smogė dar kartą. Pats seniausias dzūkų verslas ir pragyvenimo šaltinis - grybų ir uogų rinkimas - merdi. Miškuose samanos išdžiūvusios, o vienoje kitoje vietoje iškritę keli lietaus lašai dzūkams taip laukto pelno iš miško gėrybių neatneša. Tikras dzūkas niekuomet nesakys, kad miškan eina grybauti, o tik - grybų parsinešti. Tik jie vieni težino, kokiose miško samanose "lepeškos" (voveraitės) auga. Kiekvienas turi savitą grybavimo būdą, savas, dar iš tėvų ar senelių kaip palikimą sužinotas grybavimo vietas, kurias laiko paslaptyje ir jokiam prašalaičiui neišduoda. Kiekvienas kaimelio gyventojas, lyg pagal nerašytą taisyklę, turi savąjį plotelį miško glūdumoj, kur grybą ras tik jis. Pro šalį praeis dešimtys grybautojų, bet grybas laukia tik savojo.
Supirkimo punktai - pustuščiai
Štai Merkinėje vietoj dešimčių grybų ir uogų supirkimo punktų veikiančias radome tik dvi. Kalbiname supirkėją ir čia pat mėlynių kibirėlį atnešusį vietinį užkietėjusį grybautoją Gediminą:
- Tokia sausra - kokie grybai? Štai apvažiavom dviese gal kokį 100 hektarų miško, nuo Merkio iki Pašilingio. Gal tik kokį šimtą gramų lepeškų tepririnkom. Ar čia grybavimas? Nepamenu tokių metų. Grybai geriau, bet kai jų nėra, tenka rinkti mėlynes. Pamenu, tik 1996 metais panašiai buvo, tuomet grybų tik rugsėjo viduryje atsirado. Kažin, kaip bus šiemet? Mėlyniaut labai sunku, karšta miške. Rinkti pradedam nuo 5 valandos ryto, kol vėsiau. Štai šiandien per 6 valandas dviese surinkom ir į punktą pridavėm apie 10 kilogramų mėlynių. Bet darbelis - susilenkęs ir susilenkęs, bandai rinkt ir klūpėdamas, ir tupėdamas, ir net atsisėdęs. Nugara paskausta, kad atsitiesti dar dabar sunku. Bet reikia pinigėlių užsidirbti, o kur geriau beuždirbsi, - dėdamas į kišenę viso ryto uždarbį džiaugiasi Gediminas.
Silpnai į supirkimo punktus nešamos miško gėrybės. Per dieną gal 7-8 kilogramai voveraičių ir apie 20-30 kilogramų mėlynių. Supirkimo kainos pasiekė dar dzūkams neregėtas aukštumas: voveraitės superkamos po 16 litų už kilogramą, o uogos - po 8,5 litus.
Už litrą - 10 litų
Tradicija Merkinės krašto žmonėms miško gėrybes pardavinėti kelyje Merkinė - Druskininkai šiais metais taip pat sulaužyta. Pakelės tuščios. Kelias tiesus, puikus, šauname tolyn, norėdami pamatyt nors vieną grybų pardavėją pakelėje. Randame vienintelę prekiautoją. Šauni jauna mergaičiukė, pakelės griovyje pasistačiusi dviratį, pasitiesus baltą paklodėlę, litrinius stiklainius su kaupu pripylusi voveraičių, maloniai sutiko pabendrauti:
- Randu grybų kasdien ir pardavinėju. Kasdien ir išperka. Litras voveraičių - 10 litų. Žinau savo vietas, kur ir per sausrą prisigrybausiu. Kiekvieną dieną pirkėjų pakanka.
- Tai čia visos dienos sugrybautos voveraitės? - smalsaujam.
- Kokios dienos - tik nuo ryto! Kiek pirksite? - pasidomi mergaičiukė.
Tik vėjas pusto baltą smėlį...
Ką čia mes, tokie grybautojai iš miesto, pirksim grybus! Patys rasime - turim akis, rankas, šiokią tokią patirtį grybaujant. Sukam link Marcinkonių, grybingiausių vietų. Įsukam į miško keliuką, apeinam vieną kitą miško plotą. Ir ką... nė vieno, net sudžiūvusio grybuko. Tik pamaitinam kažkokius žiaurius miško kraugerius, dešimt kart didesnius už mums įprastus uodus. Tenka slėptis mašinoje ir kasytis sugeltas rankas bei kojas. Nenusiminkim, rasim tų grybų. Pabandome į mišką įsukti kitoje vietoje, bet čia jau supratom, kad bus dar liūdniau. Pavažiavus nuo pagrindinio kelio į mišką gal kokius du šimtus metrų, mus pasitinka plika laukymė. Pasirodo, medžiai, kad sudarytų miško vaizdą, pakelėse dar palikti, o giliau miške viskas išpjauta. Likę tik kelmai ir nugenėtų šakų kaugės. Kokie čia gali būti grybai! Visose miško pusėse girdėti benzininių pjūklų gaudimas, virsta pušys, eglės ir bet kuris medelis, tinkamas medienai. Vėjas pusto smėlį ir pjuvenas aplink kelmus. Plynėje randam dvi žemuoges. Pasisekė, kad jų nenutrypė medkirčių batai. Ar ne patys prišaukėme tokią sausrą, beatodairiškai naikindami miškus? Jei kas nors čia sutvarkys šį mišką, tapusį vien kelmais, atsodins sodinukus, kol suvešės naujas miškas, praeis geras šimtmetis. Benzininiai pjūklai dirba daug greičiau, nei užauga naujas medis. Kaip gražiai, visi pamename, buvo deklaruojamas miškų sanitarinis valymas, sausuolių kirtimas, tvarkos miške darymas. Prisidarėme... Kur pakvipo eurais už medieną, ten baigėsi humaniškumas ir meilė gimtajam kraštui. Rėžiam viską iš peties, iki pat žemės, o sodinti? Mes gi ne miško sodintojai, mes medkirčiai.
Traukiam savo automobilį nuo keliuko, nes čia atrieda didžiuliai miškovežiai, pilnutėliai prikrauti medienos rąstų, tokiu greičiu, kad gali ir nepastebėti redakcijos automobiliuko. Liksim čia miške pėsti ir basi. Visa tai vadinasi taip išdidžiai: "Dzūkijos nacionalinis parkas". Gerai, kad miškai išliks atmintyje, turėsim ką vaikams ir vaikaičiams papasakoti. O tokia kaitra ir sausra nesistebėkim, kirskim miškus - po metų kitų sulauksim ir smėlio audrų, kaip ir pridera tikroje dykumoje...
Kiniškos voveraitės?
Pasiekiame patį dzūkiškiausią Lietuvos kaimą - Marcinkonis. Čia jau veikia bene keturi grybų ir uogų supirkimo punktai. Supirkimo kainos čia taip pat panašios, tik kad tų gėrybių rinkėjų supirkėjai nesulaukia. Tik po keletą kilogramų mėlynių supirkę darbuotojai dar tikisi, kad į vakarą turėtų uogautojų padaugėti. Pakalbinti supirkėjai tikina taip pat per savo darbo metus neprisimenantys tokių aukštų supirkimo kainų. Ir juos stebina vietinių darbštuolių atkaklumas. Net užfiksavę rekordą - viena uogautoja per dieną pristatė mėlynių, net už 137 litus.
Nors čia grybų taip pat neradome, bet pasidžiaugėme tokiu gražiu senovišku kaimu, pasigrožėjome dar 1901 metais statyta medine bažnyčia, tvarka ir ramybe dvelkiančiomis kaimo gatvelėmis, senoviniais statiniais.
O grįžtant vėl stabtelime prie mūsų jau kalbintos grybų pardavėjos pakelėje. Pasitinka mus su šypsena ir būtinai dar draugiškai "įgelia" klausdama, kaip sekėsi grybauti, ar daug prisirinkome. Gėda ką nors ir sakyti. Ištraukiame dešimtinę, nusiperkame voveraičių - tokių gražučių, mažučių, šviežiai surinktų. Namuose galėsim pasigirti, kad mes patys prigrybavome.
Belieka laukti rudens ir tikėtis, kad ir kaip prieš gerą dešimtmetį, apie kurį mums pasakojo užkietėjęs Merkinės grybautojas Gediminas, pasipils grybai. O dabar, kaip sakė dauguma kalbintų dzūkų, belieka melstis ir laukti lietaus.
Užtat Kauno turgavietėse voveraičių daug daugiau nei visoje Dzūkijoje. Tik kainos čia jau žymiai įspūdingesnės. Ir parduodama kitokiais kiekiais - po 100 gramų. Kaina - 3 litukai. Gal matant kainos lentelę su joje įrašyta mažesne suma pirkėjams kiek lengviau psichologiškai. Iš karto taip neišgąsdina. Bet grybukai jau didesni, gražūs, tarsi šiltnamyje užauginti. O pardavėjas, paklaustas iš kur grybai, nė nemirktelėjęs atsakys, jog voveraitės iš Varėnos miškų. Matėme ir pirkome mes tas Varėnos miškų voveraites: smulkios, mažutės, kaip degtuko galvutės. Tokio dydžio tikrai nė vienos neteko išvysti. Tad iš kur jos? Gal kaip ir viskas turguose "Kilmės šalis: Kinija"?...
