Ėjau per Lietuvą ir klausiau:
- Kas žinot, kur tiesa gyvena?
Gal atsigert gurkšnelį gausiu
Iš jos šaltinio, kurs srovena.
Vieni nuščiuvę apsidairė
Ir skubiai pėdino paraudę.
Kai kas parodė man į kairę,
Bet žmonės sukt į kairę draudė.
Kiti į dešinę pastūmė,
Kad tik į kairę nepasukčiau.
Mat pragaro ten rūksta dūmai -
Į tamsą amžiną įsukčiau.
- Tiesa?! Piniguose nuskendo, -
Nusijuokė stambus vyriokas, -
Nors lyg višta kapstytis bando,
Bet ir galva panirs netrukus.
Teisybės jei gurkšnelio reikia,
Iškliukink litrą sau alučio.
Bent atsigersi, brol, kaip reikiant,
Nes nuo tiesos, tik pilvą pučia...
Akmenširdėms motinoms
O, motinos, pagimdžiusios vaikutį,
Savy nešiojusios, jam davusios gyvybę,
Po to išmetusios tarsi niekutį
Bejėgę ir nekaltą žmogišką būtybę.
Palikusios ant laiptų, ant suolelių,
Dėžėj net šiukšlių, skuduruos suvyniotą,
Jūs bėgot lyg vagilės nuo vaikelio -
Naujos aistros, paikų svajonių suviliotos.
Nekaltinkit kitų, neveidmainiaukit -
Užuojautos ir gailesčio vis vien nerasit.
Neatgailaukit ir graudint paliaukit -
Kad vien save temylit, niekad nesuprasit.
Marijona Šepetienė, Panevėžys
