Ne veltui sakoma, kad žvirblį ir lietuvį visur sutiksi. "Akistatai" pasidomėjus paaiškėjo, kad Japonijoje, kur šiuo metu vyksta pasaulio futbolo čempionatas, gyvena keliasdešimt lietuvių, o kai kurie ten net turi savo firmas. Nemažai mūsų tautiečių į šią paslaptingą šalį atvyksta legaliai padirbėti. "Akistata" pakalbino Keturiasdešimtmetį inžinierių programuotoją, metus triūsusį vienoje Tokijo kompiuterių firmoje. Vyriškis kuklinosi, nenorėjo kalbėti nei apie save, nei apie samdytoją, tačiau mielai papasakojo, ką patyrė viename brangiausių ir paslaptingiausių pasaulio miestų. Šioje publikacijoje skaitykite apie tai, kodėl japonai neturi laiko išmokti angliškai, apie dviejų tūkstančių ženklų"abėcėlę", ar iš tikrųjų japonai yra darboholikai ir dėl ko ten žmonės šypsosi, kai sudreba žemė.
Mokytis kalbų nėra kada
Prieš skrisdamas į Japoniją buvau girdėjęs, jog japonai nemoka užsienio kalbų, tačiau kad bus taip blogai - neįsivaizdavau. Absoliuti dauguma žmonių nesupranta nė vieno angliško žodžio. Ir net nesistengia suprasti. Netgi tie, kuriems, atrodytų, derėtų pagal užimamas pareigas. Kartą geležinkelio stotyje priėjęs prie automatinių vartelių suklydau - iš piniginės išsitraukęs įkišau ne bilieto, o visai kitą kortelę. Automatas ją prarijo ir neatiduoda. Susirandu stoties budėtoją, atsakingą už tvarką prie automatų ir angliškai paprašiau išvaduoti mano kortelę, tačiau ponas - nė krust. Toliau šnekėdamas iš jo veido išraiškos suvokiau, jog visos jam sakomos mano frazės - visiškai nereikšmingas nesuprantamų garsų kratinys. Visgi tarnautojas manęs klausėsi nepertraukdamas, su japonams būdingu mandagumu.
- Kado, kado! - apsiribojau vieninteliu žodžiu.
Pastaraisiais metais japonų kalboje prigijo daug angliškų žodžių, kuriuos azijiečiai pripažino be skausmo, tik pritaikė savo liežuviams. Pavyzdžiui, kompiuterio byla, angliškai skambanti "fail", japoniškai tariama "fairu", nes japonai, žinia, neištaria garso "l". O kortelė (angliškai "card") japoniškai "kado".
Matau, jog ir "kado" geležinkelininkui nedaro įspūdžio. Teko ilgokai baksnoti į nedorąjį automatą ir pirštais rodyti kortelės formą. Tik tada tarnautojas pagaliau suprato, ko iš jo laukiu.
Toks užsienio kalbų nemokėjimas truputį stebina, kai sužinai, jog visi japoniukai vidurinėse mokyklose mokosi angliškai. Ilgėliau gyvendamas Japonijoje nutariau, jog mokyklose pramokti angliškai jie neturi kada, nes visus mokslo metus turi ką veikti - mokosi rašyti ir skaityti... japoniškai. Tai daryti toli gražu ne taip paprasta, kaip išmokti rašyti lietuviškai, angliškai ar kokia kita indoeuropiečių kalba. Europos mokiniams bepigu - išmokai atpažinti ir pakeverzoti maždaug tris dešimtis raidžių, jungti jas į skiemenis - ir gali vadintis raštingu. Japoniuko laukia tragedija, išreikšta trimis rašmenų tipais: kandži, hiragana bei katakana. Kandži - tai prieš tūkstantį metų iš Kinijos atėję hieroglifai. Mūsų raidynas fonetinis - raidė atitinka vieną garsą. Tuo tarpu protingieji kinai sugalvojo "kringelius" - hieroglifus, kurių kiekvienas reiškia ne garsą, net ne skiemenį, o visą žodį. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Japonijos kalbininkai ir vyriausybė buvo susiėmę už galvų - kandži sudarė nei daug, nei mažai - per 10 000 hieroglifų! Rašto besimokiusiam japonui tuomet reikėjo išmokti daugumą jų ir dar po keletą kiekvieno hieroglifo tarimo variantų. 1946 metais Japonijos vyriausybė atliko kandži reformą - atrinko 1 850 hieroglifų kasdieniam vartojimui. Tiesa, vystantis gyvenimui prieš du dešimtmečius šis sąrašas šiek tiek padidintas. Šiandien raštingas japonas turi mokėti 1 945 kandži hieroglifus.
Leidybą išgelbėjo kompiuteriai
Nežinia, per kiek mėnesių ar metų japonų mokinukai išmoksta tuos 1 945 kandži "raidžių", tačiau tuo jų kančios nesibaigia - reikia dar įsiminti ir katakanos bei hiraganos raidynus. Pastarieji, palyginus su kandži, vienas juokas, nes visų pirma šių tik po keliasdešimt, antra - tai fonetiniai rašmenys. Vienas katakanos bei hiraganos hieroglifas atitinka vieną garsą, tiksliau, dvigarsį. Katakana paprastai vartojama užrašant tarptautinius žodžius, o hiragana - patikslinant kandži hieroglifų prasmę, formą. Taigi labai dažnai po kandži hieroglifo suraitomas ir hiraganos hieroglifas. Pavyzdžiui, po kandži hieroglifo, reiškiančio "žmogus", rasime hiraganos hieroglifą, kuris patikslins, kad lietuvio supratimu tai atitiktų daugiskaitos naudininko linksnį - vadinasi, rašantysis norėjo pasakyti "žmonėms". Matote, kaip paprasta!
Ir tai dar ne viskas. Anksčiau japonai rašė eilutėmis iš viršaus žemyn, jas rikiuodami iš dešinės į kairę. Dabar kartais rašoma europietiškai - iš kairės į dešinę, eilutėmis žemyn. Visa ši japoniškos rašliavos velniava, mano akimis, turi tik vieną pliusą - patogu keliaujant skaityti laikraštį - japonas per visą ilgį susilanksto jį vertikaliomis juostomis ir, paėmęs už viršaus žvilgsnį, vedžioja išilgai žemyn bei aukštyn - vienas straipsnis paprastai užima vieną skiltį. Statistika skelbia, jog Japonijoje gyvena 99 procentai japonų ir visi jie - raštingi! Kita vertus, kai sužinai, kiek jiems reikia įdėti triūso mokantis rašto, visai nenuostabu, kad anglų kalbai laiko nebelieka.
"O kaip atrodo japoniška spausdinimo mašinėlė su dviem tūkstančiais klavišų?", - paklaus sumanesnis skaitytojas. Kiek man žinoma, nei kinai, nei japonai spausdinimo mašinėlių, kuriomis galėtų laisvai reikšti savo mintis, dėl nesveikai didelio hieroglifų skaičiaus niekada neturėjo. Kinus, korėjiečius ir kitus simbolių rašto gerbėjus išgelbėjo kompiuterių era. Japoniško kompiuterio klaviatūra - kaip ir mūsiškio, su tokiu pačiu klavišų skaičiumi, tik ant klavišų šalia lotyniškų raidžių rasime ir hiraganos hieroglifus. Paspaudus kelis klavišus, kompiuteris iš savo atminties užrašo eilutę artimiausių pagal prasmę žodžių, sudarytų iš visų Japonijoje vartojamų rašmenų. Išsirenki reikalingą žodį, baksteli jį pele ar klavišu - ir žodis parašytas. Taip jie ir spausdina baksnodami.
Visa tauta lankstosi
Feodaliniai santykiai įsitvirtinę ne tik japonų rašmenyse, bet ir šnekamojoje kalboje - net kalbėdamas apie stalą japonas sugeba pabrėžti pagarbą kalbančiajam. Pavyzdžiui, japoniškas veiksmažodis "eiti" skamba "iku", tačiau taip sakyti galima tik kalbantis su broliu ar bendraamžiu bičiuliu. Jei su nepažįstamu ar vyresniu žmogumi - privalai pridurti mandagumo žodelį "masu" ir pasakyti: "Ikimasu". Ir tai dar ne viskas. Jei kalbiesi su socialiai aukštesniu, dar labiau gerbtinu asmeniu, turi vartoti veiksmažodį "irasšaru". O jei tokiam nori parodyti, jog labai gerbi ir pašnekovą, ir tą, kuris nuėjo (!), sakai "irasšaimasu". Japonas savo pagarbą pašnekovui gali išreikšti tardamas bet kokį daiktavardį ar būdvardį, pridurdamas balsį "o" (kartais "go"). Pavyzdžiui, stalas yra "tsuke", o tas pats stalas, kai nori pagerbti pašnekovą, jau bus "o-tsuke". Paprastai ką nors mylint sakoma "suki", o mylint ir gerbiant pašnekovą - "o-suki" ir t. t. Kalbėdamasis namie į savo gimdytoją gali pagarbiai kreiptis "haha" (japoniškai tai reiškia motiną). Tuo tarpu šnekėdamas apie draugo ar kaimyno motiną, jei nenori atrodyti kiaule, privalai ją pavadinti "oka-san". Tos pačios mandagumo taisyklės galioja ir šnekant apie tėvą, brolį, seserį ir t. t.
Formalus mandagumas vyrauja ir gyvenime. Kiekvienas japonas savo viršininkui ar klientui lenkiasi daug kartų per dieną. Štai jums matytas klasikinis japoniškas vaizdelis - japonas automobiliu užsuko į mažą degalinę prisipilti kuro. Ši degalinė buvo prie judrios gatvės, todėl pripylęs baką degalinės darbuotojas išbėgo į kelią sustabdyti eismo, nes klientas dėl tūkstančių mašinų kokią valandą neišsuktų. Tada ir prasidėjo. Darbuotojas po kelis kartus nusilenkė kiekvienos gatvėje sustojusios mašinos vairuotojui, tada pasisuko į išvažiuojančio kliento automobilį ir suskubo nusilenkti dar dukart tiek. Atsakydami šypsojosi bei lankstėsi ir mašinose sėdintys vairuotojai. Japonai sakė, jog jų kalba žmogų galima net ir įžeisti. Pavyzdžiui, jei į mažai pažįstamą žmogų kreipsiesi ne pavarde, o vardu. Japonai man pasakė ir patį įžeidžiausią japonišką keiksmažodį - "baka", kas reiškia "kvailys".
"Kaip malonu, kad malonu!"
O, kad jūs pamatytumėte, kaip jie lankstosi darbe! Štai bosas atveda pristatyti naują darbuotoją. Vos įžengęs pro duris naujokas priglaudžia rankas prie šonų ir puola lankstytis. Abi pusės būtinai šypsosi ir taria maždaug tokias frazes (jas perteikiu su nedidele ironijos doze):
- Kokia man garbė, kaip man malonu!
- Tai mums milžiniška garbė ir labai malonu, kad čia dirbsite!
- Ooo, jūs net neįsivaizduojate, kaip man malonu, kad jums malonu!!!
- Jei jums malonu, kad mums malonu, tai mums dėl to trigubai malonu!!!!!
Ir dar kokias 10 minučių ta pačia dvasia. Iš pradžių bandžiau lankstytis ir aš, tačiau veikiai pasijutau ne savame kailyje ir spjoviau į tą apsimestinį nenuoširdų mandagumą. Japonai tolerantiški, dėl to neprieštaravo - jie užsieniečiams, kuriuos vadina "gaidžin", labai atlaidūs. O kaip apskritai žiūri į užsieniečius? Užjaučia.
"Jūs, gaidžin, nemokate japonų kalbos! - užjausdami atsidūsta. - Kiek daug dėl to netenkate".
Greitai supratau, kad iš tikrųjų daug netenku. Pavyzdžiui, traukinio bilietas iki darbo ir atgal namo man kainavo 1 000 jenų (apie 40 litų). Galima sutaupyti, jei pirksi mėnesinį bilietą. Tam tereikia užpildyti anketą ir atsakyti į visą krūvą klausimų: pavardė, vardas, adresas, kur dirbi, kada, nuo kur iki kur keliausi ir t. t. Nežinau, kam jiems reikia šios informacijos, tačiau atsakyti nebūtų sunku, jei ne viena aplinkybė: anketos - tik japonų kalba. Dar visa laimė, kad traukiniuose ar metro randi anglišką maršruto žemėlapį, o stotyje - angliškai užrašytą stoties pavadinimą, nes nemokėdamas japonų kalbos tikrai prapultum.
Kaip nepasiklysta gatvėse japonai, težino tik jie patys, nes dauguma gatvių neturi pavadinimų, o namai - numerių! Ir tai tokiame metropolyje kaip Tokijas, kuriame susispietę per 11 milijonų žmonių. Paprastai žinomas rajono pavadinimas, į kurį keliaujama: pavyzdžiui, Kavaguči, Musašino ar Kavasaki. Tame rajone kiekvienas kvartalas turi numerį, o kvartale yra koks nors žymesnis namas, turintis savo vardą. Pagal tokį šykštų orientyrą taksistai ar keliautojai ir klausinėja kelio, tačiau visi klaidžioja. Pavyzdžiui, mus apgyvendino "manšion" - taip japonai vadina pastatus, turinčius daugiau, nei du aukštus. Tas "manšion" turėjo vardą ir numerį, bet tai buvo visai ne namo numeris. Ne kartą naktį grįžtant taksi namo vairuotojas stabteldavo prie praeivių ir klausinėdavo kelio.
Pensininkai atranda savo šalį
Pasaulyje gajus gandas, jog japonai yra darboholikai, todėl man pačiam buvo labai įdomu išsiaiškinti, kaip yra iš tikrųjų. Labai greitai pastebėjau, jog jie tikrai ilgai kiurkso darbe. Nesiimu spręsti, ar tai visada reiškia, jog ilgai dirbant daugiau padaroma, tačiau Japonijoje laikoma blogu tonu iš darbo išeiti anksčiau už savo bosą. Gali būti, jog darbe vakarojama ne tam, kad daugiau nudirbtum, o tam, kad pastebėtų darbdavys ir įvertintų lojalumą bei uolumą. Mūsų nedidelės firmelės bosas mėgo pasėdėti darbe, taigi vakarodavo ir pavaldiniai. Dauguma žmonių apie 18 valandą traukdavo namo, darbe užsibūdavo tik retkarčiais. Užtai šalia manęs dirbo vienas kokių 23 metų japonas programuotojas, kuris po kelias paras neidavo namo! Jis kabinete turi pagalvę ir antklodę, tad kartais nakvodavo tiesiog po stalu. Jam, net ir japonų supratimu, darboholikui, buvo leidžiama pavargus numigti ir dieną. Žiūrėk, apsikabinęs antklodę japoniukas jau snaudžia patogiame fotelyje. Numigo - vėl tarškina kompiuterio klavišais. Tiesa, šis darboholikas buvo viengungis, nežinia kaip jis elgsis vedęs, tačiau vargu ar taps pavyzdingu vyru, vakarais pedantiškai lakstančiu namo pas žmonytę. Mūsų firmos darbuotojai į darbą ateidavo ir savaitgaliais, ypač būdavo bosas. Girdėjau, jog didžiosiose šalies gamyklose yra griežtos pamainų valandos, veikia net profsąjungos, tačiau mažose firmelėse darbdaviams nėra lengva samdinius išleisti net atostogų. Neina, žalčiai, geriau prakiurkso darbe. Tai žinodama vyriausybė prigalvojo visokių keliadienių švenčių, tačiau ir tai mažai padeda. Pavyzdžiui, sulaukėme Auksinės savaitės švenčių, tai man, "gaidžinui", leido neiti į darbą ir pakeliauti, o visi kiti visą savaitę savo noru "arė" nuo ryto iki vėlumos.
Kai manęs paklausia, ką japonai veikia laisvalaikiu, aš atsakau klausimu - kokiu laisvalaikiu? Dauguma jų neturi laisvalaikio, nes jį paaukoja kompanijai. Dirba tiek, jog nelabai kada turi vaikščioti į svečius, jau nekalbant apie keliones. Kokia graži Japonija, daugelis japonų pamato išėję į pensiją. Tada jie, kaip ir visi pensininkai greičiausiai patiria psichologinę traumą - jei nebereikia eiti į darbą, tai kuo gi užsiimti?! Ir pradeda keliauti, pamato tai, apie ką jaunystėje buvo tik girdėję. Besilankantieji Vakaruose, ko gero, pastebėjo, jog dauguma turistų iš Japonijos - pensininkai. Pensijos - vienos didžiausių Žemėje, gyvenimo trukmė - viena ilgiausių pasaulyje, tai ir trankosi iš nuobodulio.
Taupomas kiekvienas metras
Nors japonai uždirba daug, tačiau daug ir išleidžia - tai viena brangiausių pasaulio šalių, o Tokijas - vienas brangiausių pasaulio miestų. Japonams pavydžiai blizgėdavo akys, kai iš manęs išklausdavo, kokio ploto butuose ar namuose mes Lietuvoje gyvename. O išgirdę, kiek mokame už išsinuomotą butą, visi kvatojo. Kaip nesijuoks - už mūsų butuko "manšione" su trimis mažučiais kambarėliais nuomą firma mokėjo po pusketvirto tūkstančio litų per mėnesį. Ir tai už būstą toli nuo Tokijo centro - į darbą važiuodavome apie valandą. Šiaip japonų butai ir namukai labai mažyčiai, nes ir žemės čia nedaug, beveik visą salyną užima kalnai. Ne veltui net ir garažai Tokijuje daugiaaukščiai, juose mašinos keltuvais sudedamos į lentynas. O gatvių pakraščiuose vairuotojai sustoja taip arti vienas kito, jog stebiesi, kaip jie iš ten išvažiuoja. Butus žmonės perkasi vakarietiškai - "žiauriomis" kainomis, daugiausia išsimokėtinai, kreditą kartais padengdami net per 25 metus. To blogybė - visus dešimtmečius, kol esi skolingas bankui, būni pririštas prie savo rajono. Sugalvosi keisti darbą - gali tekti į jį iš namų važinėti po 2-3 valandas traukiniu. Negana to, brangiai atsieis ir pati kelionė. Taigi visai nenuostabu, kad japonas labai brangina darbą, darbovietėje tūno vakarais, savaitgaliais ir per atostogas. Ir tik lankstosi, lankstosi bosui.
Nors 3-5 metų nuosavas automobilis Tokijuje laikomas jau senu, savo mašiną šiame didmiestyje gali užmiršti - gatvėse tokie kamščiai, jog tris kilometrus gali riedėti dvi valandas. Nuosavomis mašinomis paprastai važiuojama į užmiestį, stengiamasi išvykti iki aušros. Skubių siuntų kurjeriai ar picų išvežiotojai gatvėse laigo dviračiais arba motoroleriais. Tokijuje milijonai dviračių. Paprastai jais važiuojama nuo namų iki geležinkelio stoties ar į parduotuvę. Daug kur ženklai draudžia statyti dviratį, tačiau žmonės nepaiso. Tada atvyksta dviračių policija ir pažeidėjų dviračius sumeta į sunkvežimuką. Baudos pakankamai solidžios, tad seno dviračio išsipirkti neapsimoka, tūkstančiai jų lieka rūdyti areštinėse. Užtai žmonių areštinės pustuštės. Visa japonų tauta dar nuo samurajų laikų išmokyta drausmės, visi laikosi tvarkos lyg policininkai. Automobiliai be signalizacijų, su naujausiomis magnetolomis, tačiau niekas jų nedrasko. Visame didžiuliame mūsų kvartale mačiau tik vieną būdelėje sėdintį policininką, bet ir tas tiesiai mirė iš nuobodulio. Tokijuje nebaisu vaikščioti gatvėmis naktimis ar išgėrus - nėra tos agresijos dvasios, kokia tiesiog tvyro Lietuvos ore.
Gerai, kai žemė sudreba
Japonijoje mačiau, jog visi, net kai kurie benamiai, kurių šimtai miega parkuose ar po tiltais, turi mobiliojo ryšio telefonus. Vos japonas įsės į traukinį, žiūrėk, jau ir spaudo mygtukus. Sako, vyksta net telefono mygtukų spaudymo varžybos. Traukiniuose į akį krito dar vienas japoniškos kultūros fenomenas - dauguma vyrų nesveikai pamėgę komiksus. Atrodo, išsilavinęs inteligentas, darban važiuoja kostiumuotas, su nešiojamu kompiuteriu, o vagone skaito komiksus net apsiseilėjęs iš malonumo. Štai moterys, kurių dauguma - namų šeimininkės, skaito knygas. Kandži per metus taip ir neišmokau, tad nežinau, ar tai rimti, ar pigūs meilės romanai, tačiau vis ne bukieji komiksai. Yra ir daugiau vakarietiškos civilizacijos ydų. Tam tikruose Tokijo rajonuose klesti prostitucija. Gatvėje pats mačiau moterį, laikančią daug sakantį plakatą: "Fuck ticket Y5 000" - suprask, už 5 000 jenų (maždaug 200 litų)...
Pagal statistiką kasdien kuriame nors Japonijos gale dreba žemė, tačiau to tikrai nejauti. Aš pats per metus patyriau vos kelis žemės drebėjimus. Jie nebuvo stiprūs, tačiau buvo keista jausti susiūbuojant grindis. Japonai tik juokėsi. Jie net džiaugiasi, kai namas truputį sudreba - sako, "žemė išleidžia garą". Japonai iš patirties žino, jog po ilgos ramybės sulaukiama žiaurių požeminių smūgių. Man išvažiuojant japonai kalbėjo, jog kažkodėl įtartinai ilgai jų šalyje ramu...
