Albertas ONIŪNAS
Redakcija gauna daug laiškų (ir iš nuteistųjų, atliekančių bausmę). Daugelyje rašoma apie tai, esą žmogus buvo nuteistas už nepadarytą nusikaltimą arba paskirta nepagrįstai didelė bausmė. Susidaro įspūdis, kad didžioji kolonijų gyventojų dalis yra tik nekaltos korumpuotų ir nesąžiningų teisėsaugininkų aukos. Tačiau kartais skeptišką požiūrį į tokių laiškų autorius tenka pamiršti.
Lavonas ant asfalto
Mums parašė Pravieniškių antrosios sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijos gyventojas Algimantas Macas (33 m.). Buvęs Kupiškio rajono gyventojas nuteistas už buitinį nužudymą septyneriems metams. Jis teigia nieko nežudęs, o nuteistas remiantis vieno alkoholiko parodymais ir ta aplinkybe, kad buvo ne itin gerai charakterizuojamas. Panevėžio apygardos teismo nuosprendį A. Maco atžvilgiu patvirtino Apeliacinis Teismas, o nuteistojo kasacinį skundą atmetė Aukščiausiasis Teismas. Taigi beveik visos galimybės siekti teisingumo jau išsemtos. Ši byla gali būti pavyzdinė diskutuojant apie tai, ar gali būti nuteistas žmogus, neįrodžius jo kaltės, ir ar daug šansų, kad pirmojo teismo klaidas ištaisys aukštesnių instancijų teismai.
1999-aisiais, iškart po Kalėdų, Kupiškio rajone, už kilometro nuo Kreipšių kaimo Skapiškio seniūnijoje, ant kelio važiuojamosios dalies buvo rastas netoliese gyvenančio Virginijaus Matulio (28 m.) lavonas. Jį pastebėję žmonės iš pradžių manė, kad ant kelio guli girtas žmogus, tačiau vėliau, važiuodami pro tą pačią vietą, suprato, kad jis yra nebegyvas, ir iškvietė policiją. Kelių policininkai ir tardytoja apiformino įvykį, tačiau iškart suabejojo, ar tai galėjo būti avarija, nes išoriškai nebuvo matyti jokių žymių, kad gulintįjį būtų parbloškęs ar pervažiavęs automobilis. Atlikus teismo medicinos ekspertizę paaiškėjo, kad V. Matulis mirė nuo kraujo išsiliejimo į vidaus organus, po smūgių į krūtinės ląstą plyšus aortai. Buvo iškelta baudžiamoji byla ir perduota tirti Kupiškio rajono prokuratūrai.
Sugėrovas prisiminė įvykius
Neilgai trukus buvo nustatyta, kad V. Matulis tą dieną bendravo su pažįstamais, žvejojusiais ant užšalusio Mituvos ežero Kreipšiuose. Vyrai išgėrė degtinės ir alaus. Po to visi patraukė Skapiškio alaus baro "Varinis varpas" link. Ten išgėrė dar naminio alaus, vėliau keliavo atgal į savo kaimą. Sutiko dar du pažįstamus, linksmybes norėjosi pratęsti. Kadangi visi buvo jau gerokai girti, vėliau viską prisiminė gana miglotai. Niekas nematė ir nežinojo, kur ir kas V. Matulį sumušė ir kaip jis vėliau atsidūrė ant kelio. Tačiau vienas iš sugėrovų, Arūnas Ivanovas, areštinėje prisiminė, kad kartu su Romu Nikonovu ir V. Matuliu buvo pas Algimantą Macą, ten visi toliau gėrė naminį alų. A. Macas susipyko su V. Matuliu, susimušė. Po šių trumpų muštynių V. Matulis liko gulėti ant grindų. Pats A. Macas teigė, kad jo namuose tą vakarą V. Matulio apskritai nebuvo, tačiau tapo pagrindiniu įtariamuoju nužudymo byloje ir buvo suimtas.
Įtariamasis tarnavo Afganistane
Aiškinantis, kaip V. Matulio lavonas atsidūrė ant kelio, buvo atlikta mikrodalelių ekspertizė ir sulyginti V. Matulio drabužiai bei A. Maco automobilio "Opel Kadett" priekinių sėdynių užvalkalai bei mėginys nuo užpakalinės to paties automobilio sėdynės. Bendrų pluoštelių rasta, todėl padaryta išvada, kad tuo automobiliu buvo vežamas V. Matulio kūnas. Be to, kai kurie liudytojai girdėjo tą vakarą V. Matulio namo kieme kažkokį triukšmą, moters balsą ir neaiškias kalbas apie važiavimą. O A. Ivanovas ne tik papasakojo apie A. Maco smūgius V. Matuliui, bet ir parodė, kaip viskas vyko A. Maco namuose, patvirtino savo parodymus ir per akistatas su R. Nikonovu be A. Macu. Tardymas atkreipė dėmesį ir į tai, kad A. Macas buvo charakterizuojamas iš neigiamos pusės. Netekęs vairuotojo pažymėjimo už tai, kad vairavo neblaivus, blaivintas policijoje, buvo iškviesti pareigūnai į šeimyninį A. Maco ir jo žmonos konfliktą. Taip pat A. Macas buvo teistas už chuliganizmą - Skapiškio bare "Varinis varpas" brovėsi į moterų tualetą, išplūdo vieną ten buvusią moterį, partrenkė ant žemės vieną civiliškai vilkintį policininką ir sulaužė šiam delnikaulį, galop piktybiškai nusišlapino baro kieme. Už šiuos nusikaltimus A. Macui buvo skirta 400 valandų nemokamų viešųjų darbų. Atkreiptas ypatingas dėmesys ir į tą aplinkybę, kad A. Macas yra tarnavęs sovietinėje kariuomenėje Afganistane, todėl išgėręs dažnai būna agresyvus.
Kupiškio prokuroras R. Bačiulis apibendrino visą turimą informaciją ir nustatė, kad A. Macas tyčia, kilus asmeniniam konfliktui, smūgiais į krūtinę ir veidą nužudė V. Matulį, taip pat sumušė A. Ivanovą, norėjusį sukliudyti nužudymui. Panevėžio apygardos teismas nuteisė A. Macą, šį nuosprendį patvirtino Apeliacinis ir Aukščiausiasis teismai. Taškai padėti. Tačiau susipažinus su baudžiamojoje byloje esančiais dokumentais lieka aibė neatsakytų klausimų.
Prisipažįsta... liudininkas
Tyrimo pradžioje Kupiškio policininkai apklausė visus reikalingus asmenis ir nerado nė vieno, kuris būtų matęs ar žinojęs, su kuo V. Matulis gėrė ar pykosi tą vakarą, kai buvo nužudytas. Todėl prokurorai sulaikė ir kaip įtariamuosius dėl nužudymo apklausė A. Ivanovą, R. Nikonovą, taip pat ir A. Macą. Visi trys sakė gėrę alų A. Maco namuose, o V. Matulio ten nebuvę. Tai patvirtino ir Ivanas Railianas, užsukęs kelioms minutėms pas A. Macą pasiskolinti cigarečių. Taigi iškilo klausimas be atsakymo - tai kurgi tas V. Matulis buvo? Tardymas įstrigo. Tačiau netikėtai "prašviesėjo" A. Ivanovo atmintis. Vyrukas, areštinės kameroje išsiblaivęs ir gerai įsisąmoninęs, kad yra įtariamas nužudymu, prakalbo. Taip, buvo V. Matulis pas A. Macą. Kartu gėrė, vėliau jie susipyko.
A. Ivanovas pripažino, kad buvo išgėręs apie litrą degtinės ir daug naminio alaus. Truputėlį vėliau, vedamas namo, dėl girtumo net savo sesers nepažino. Bet ką reikia - prisiminė. O prisiminęs nedelsiant buvo paleistas iš areštinės "įtarimui padarius nusikaltimą nepasitvirtinus".
Įrodymai nebuvo renkami
R. Nikonovas, I. Railianas bei A. Macas ir toliau tvirtino V. Matulio tą vakarą nematę, tačiau jais jau niekas nebetikėjo. Kai prokurorui tapo aišku, kad V. Matulis buvo nužudytas A. Maco namuose, ten apsilankė, tačiau įvykio vietos (o juk tai - nužudymo byla) neapžiūrėjo, pirštų atspaudai nebuvo paimti, jokių pėdsakų nebuvo ieškoma. Sakytum, viskas ir taip aišku, ko čia vargintis ir gaišti laiką. Prokuroras tik paėmė A. Maco automobilio priekinių sėdynių užvalkalus ir dulkių mėginius nuo užpakalinės sėdynės. Beje, tai padarė, kas vėliau ir teisme buvo konstatuota, pažeisdamas baudžiamojo proceso normas. Tąsyk buvo sniego, tačiau nebuvo apžiūrėtos garažo prieigos, nesidomėta, ar automobilis buvo išvažiavęs iš jo dominančiu laiku.
Kiti bylos liudytojai kalba apie triukšmą A. Maco kieme, buvo matytas netoli lavono radimo vietos važinėjęs nedidelis automobilis. Tačiau niekas nenurodo nei to automobilio spalvos, nei markės. Tačiau vis tiek laikoma, kad šie parodymai įrodo, kad būtent A. Maco opeliu buvo vežtas lavonas.
Patogios ekspertizės išvados
Mikrodalelių ekspertizės išvados gana aptakios ir traktuoti jas galima kaip nori. Vienos rūšies mikropluoštų rasta, kitos - ne, individualizuojančių požymių tie pluoštai neturi. Kalbant visiems suprantama kalba, negalima nei patvirtinti, nei paneigti, kad V. Matulio lavonas buvo vežamas A. Maco automobiliu. Maždaug taip pasakė ir teisme apklausiama ekspertizę atlikusi specialistė. Įdomu ir tai, kad jei jau kai kurių mikropluoštų rasta ir ant užvalkalų, ir ant užpakalinės sėdynės, tai išeitų, kai jei vis dėlto lavonas buvo vežamas tuo automobiliu, tai labai keistai - ir salono priekyje, ir gale. Beje, A. Maco žmona teisme tvirtino prokuroro R. Bačiulio kabinete mačiusi automobilio sėdynių užvalkalus ir V. Matulio drabužius, sumestus į vieną krūvą. Pasak A. Maco, tai matė ir jo advokatas A. Builys. Tačiau R. Bačiulis teismui paaiškino, kad tie daiktai gulėjo ne vienoje krūvoje, o šalia, taigi nesilietė ir tie bendri mikropluoštai negalėjo tokiu būdu atsirasti. Teismas prokuroru patikėjo iškart ir besąlygiškai.
Belieka gerai elgtis kolonijoje
Iš tiesų, kad A. Macas nėra itin geras ir įstatymus gerbiantis pilietis. Ir vairuotojo pažymėjimo neteko, ir šeimyninio konflikto išspręsti be policijos nesugebėjo, ir bare pasiautėjo. Tačiau skaitant baudžiamąją bylą susidaro įspūdis, jog manoma, kad jei jau žmogus šlapinasi baro kieme ir neaiškiais tikslais braunasi į moterų tualetą, tai ir nužudyti gali lyg niekur nieko. Tuo tarpu A. Macas turėjo nuolatinį darbą, darbe charakterizuojamas gerai, vienas išlaikė žmoną ir du mažus vaikus (beje, jie dabar likę be jokio pragyvenimo šaltinio). Tuo tarpu pagrindinis kaltinimo liudytojas A. Ivanovas taip pat nėra itin teigiama asmenybė.
Šiuo rašiniu neketinama teigti, kad A. Macas yra nekaltas. Tačiau jo kaltės įrodymų visuma kelia šiurpą. Jei turint tokius įrodymus galima žmogų nuteisti už nužudymą, žinoma, tuo atveju, kai tas žmogus neturi pinigų prestižiniam advokatui nusisamdyti ir pati byla nėra rezonansinė, tai kas tada darosi tiriant smulkesnius nusikaltimus? Na, o A. Macui, kuris kolonijoje elgiasi gerai, belieka tikėtis ankstesnio paleidimo į laisvę. Sulaukus trisdešimt trejų derėtų žinoti, kad teisybės gyvenime nėra...
