Nežinau, kodėl rašau. Juk žinau, kad visas savo problemas turime spręsti patys. Bet kai galutinai susipainiojam, nebesvarbu, nei kas ką pasakys ar pamanys, nei kad iš viso sužinos. Bet jau sunku mums bevaikščioti painiais teismo koridoriais, praradus viltį sulaukti bent jau "biologine" virtusios teisybės. Gal, sakau, reikia paviešinti būsimosioms ieškovėms, kokius kryžiaus kelius joms teks nueiti, ką reikės iškęsti, jei irgi panorės kada prisiteisti vaikui tėvystę, tai pripažinti kategoriškai atsisakius buvusiam, deja, draugui. Nors taip atsitiko dukrai, tai visos mūsų šeimos nelaimė. Mano dukra draugavo su berniuku, kuris ją paliko gerokai prieš gimstant vaikui, mažam, niekuo nenusidėjusiam ir to nenusipelniusiam žiogeliui, kuriam greit - treji metikai, o jis dar nesupranta, kad jo gyvenime turi būti ir tėtis. L. M., vaikelio tėvas, pasakė, jog neturi ko duoti vaikui, ir Dianai pasiūlė pasidaryti išvalymą, abortą. Aš dabar apie viską rašau abejingai keliais sakiniais, bet prisiminus - gyva tebekraujuojanti žaizda, negaliu neverkti iš skausmo. O kaip yra jai? Ji tą kūdikį išnešiojo ištikta šoko, kažkokioj nenusakomoj tyloj. Mes žiūrėdavom į ją su baime. Naktimis melsdavosi, kantriai su viskuo susitaikiusi. O aš ją vaikystėje vadinau "svieto lygintoja".
Kai pagimdė, kai atsigavo, sustiprėjo, truputį paaugo sūnelis, pravėrė teismo duris. Parašė pareiškimą. "Mano vaikas nesikreips į laidą "Atleisk", kad suieškotų jam tėvą". Aš maniau, kad teismas nulemia tik atsakovo likimą, o kad jis deda savo Temidės pirštą ir ant ieškovo, niekada nepagalvojau, ir dar mažo, nieko nesuvokiančio, nors ir pagrindinio žmogaus, dėl kurio visas šitas teismas. Juk Diana padavė pareiškimą ne kad jį, L. M., o kad savo vaiką apgintų. Tai kodėl visos privilegijos jam, atsakovui? Diana neilgai draugavo, pasidavė. Ar ji kaltesnė? Kodėl vyrams nereikia atsakyti lygiai? Kur tų aukštinamų vaikų teisių gynėjai? Bet tegul dešimt metų būtų išgyvenusi, nesutinkant geruoju atsakovui, biologinę tėvystę gali nustatyti tik ekspertizė. O jis nevažiuoja, teigia nevažiuosiąs, ignoruoja teismo sprendimą ir šypsosi. Ir jam nieko. Kodėl mano dukra nesusitaikė su likimu ir nepradėjo ko nors, o grįžo draskyti apgijusių žaizdų? Ji vis kartodavo man: "Mama, jis negali būti bejausmis!" Ji vis tikėjo tuos jausmus išjudinti. Bent teisme. O išjudino tik abipusius priekaištus ir neapykantą. Jis visada teigia nieko neturįs. O kiek nedaug tereikia. Pievų gėlių mamai ir čiulptuko mažyliui, o ne šmeižto ir niekinimo. Sūnelis išaugo iš čiulptuko amžiaus, o mamai nebereikia gėlelės - per ilgai laukta, tempta.
Pro teismo langą parodžiau vaikui L. M.: "Tai tavo tėvelis" (biologinis, kaip žiauru). O jis rodo į uniformuotą policininką: "Aš noriu, kad būtų šitas!"
Kaip skaudžiai apgauna išorė, jis dar nežino. Teismo rūmai jam patinka, nes daug laiptų, koridorių. "Kiek čia vietos", - džiaugiasi.
O mes norėtume kuo greičiau susirasti duris ir dingti iš čia visiems laikams. Bet kas pagreitins tai, ko teismas su savo įstatymais negali?
O taip norisi atsisėsti ir nuoširdžiai, su palengvėjimu, apsiverkti. Bet kol kas negalima. Teismai netiki ašaromis.
E. Mauragienė
