Laimės kūdikis pateko į kalėjimą
Irena Lakavičiūtė
Kauno apygardos teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą - tragišką brolžudystės istoriją. Įvykis, nutikęs pernykščio gruodžio 27-osios popietę, iš pensininkės Elenos Kazlauskienės (79 m.), kuri, kaip ir visos mamos, tikėjosi vaikų pagalbos senatvėje, galima sakyti, iškart atėmė abu sūnus: vieną teko laidoti, kitą - išlydėti į užgrotį.
Sigitas (51 m.) ir Vidas (54 m.) Kazlauskai, abu išsituokę broliai, gyveno kartu su motina Biliūnų kaime (Kauno r.). Kol būdavo blaivūs, problemų lyg ir nekildavo, o išgėrę broliai mėgdavo ginčytis, aiškintis ir susibardavo. Anot giminaičių, agresyvesnis būdavo vyresnėlis Vidas - jis neretai pradėdavo kivirčus, būdavo priekabus, kartais užgaudavo net motiną.
Minėtą dieną broliai nuo pat ryto vaišinosi - iš pradžių savo namuose, paskui išėjo pasisvečiuoti pas pažįstamą Joną Merkevičių, vis dar švęsdami Kalėdas. Kompanija buvo nedidelė, sava. Visi buvo linkę "pastatyti" savo. Vienu momentu, kai Sigitas buvo išėjęs parnešti naujos svaigalų "porcijos", jo brolis Vidas, jausdamasis pavargęs, nuėjo į savo namus miegoti. Po kurio laiko paskui jį išpėdino ir Sigitas.
Namuose tuo metu buvo brolių mama E. Kazlauskienė. Garbaus amžiaus moteris vengė neblaivių sūnų, nes ne kartą buvo patyrusi, kad, rodės, nekalti pokalbiai greitai gali virsti smurto protrūkiu. Motina pasakojo, kad nesantaikos kibirkštis tą kartą buvo įskelta, kai Vidas, kurį laiką snaudęs prie stalo, pabudo ir ketino atsigulti į savo lovą, tačiau šioji buvo užimta - joje jau gulėjo Sigitas. Tada broliai pradėjo plūsti vienas kitą keiksmais, šaukti. Mama, vengdama triukšmo, išėjo į bulvinę užkurti krosnies ir dar pastoviniavo lauke. Ji išgirdo, kad kambaryje kažkas subildėjo, tačiau, pažiūrėjusi pro langą, nieko įtartino nepamatė. O kai dar šiek tiek lauke užtrukusi senutė sugrįžo į vidų, dėl savo lovos kovojęs Vidas gulėjo virtuvėje ant grindų. Sigito kambaryje nebebuvo. Motina kalbino Vidą, tačiau šis nereagavo. Netrukus pas juos į namus atėjo tas pats Jonas, su kuriuo broliai dieną girtavo, ir pasakė, kad jau iškvietė greitąją pagalbą. Esą taip padaryti jo ką tik paprašė Sigitas, su kuriuo įnešė Vidą iš lauko į kambarį. Kaip motina nematė, kad peiliu sužalotas Vidas buvo atsidūręs ir sukritęs lauke, teismui beliko spėlioti. Suprasdami, kad moteris yra garbaus amžiaus, be to, vienodai branginanti abu savo sūnus, teismo proceso dalyviai E. Kazlauskienės, kiek susipainiojusios savo parodymuose, detaliau nekvotė.
Tuokart atvykę medikai senutę motiną labai nuliūdino: Vidas jau buvo miręs. Girtam vyrui buvo lemtingas vienintelis brolio dūris peiliu, pataikęs į krūtinę ir sužeidęs širdį bei sukėlęs ūmų kraujavimą. Netrukus atvažiavo ir policininkų ekipažas, kuriam kaip tik tuo momentu pasirodė ir pasidavė kažkur laiką leidęs Sigitas. Kai įtariamasis buvo sodinamas į tarnybinį policijos automobilį, į kiemą subėgo daugiau Kazlauskų artimųjų. Dukrai Aušrai jis tarstelėjo: "Ieškok lauko virtuvėlėje". Supratusios, kad ten reikia ieškoti nusikaltimo įrankio, giminaitės apžiūrėjo patalpą ir palubėje išties pastebėjo paslėptą peilį. Jis tuoj pat buvo perduotas policijai.
Suimtas Sigitas (jam buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis) pateikė savo versiją: esą jo pyktį sukėlė tai, kad grįžęs negalėjo gulti į savo lovą, į kurią neva buvo prišlapinęs vyresnėlis, todėl atsigulė į brolio, bet tuo tik dar labiau paaštrino nesantaiką. Anot Sigito, brolis jį vadino įžeidžiančiais žodžiais, kažkuo kirto per nugarą, o rankoje dar turėjo peilį. Jį Sigitas greitai atėmė, bet besistumdant buvo pralietas kraujas. Sužalotas Vidas dar išėjo į lauką, bet tuoj pat nusilpęs sukniubo. Sigitui teko kviestis sugėrovą Joną ir įnešti nelaimėlį į vidų, rūpintis greitąja pagalba.
Sigitui teisme nepavyko įrodyti savigynos versijos, nes tyrėjai neturėjo duomenų, kad jis dėl brolio Vido piktumų būtų staiga labai susijaudinęs ar tuo metu jautęs tikrą grėsmę savo gyvybei. Galiausiai teismo posėdyje Sigitas pakeitė savo parodymus ir jau tvirtino, kad Vidas pats užgriuvęs ant atkišto lenktinio peilio. Esą taip vyras sakė ir policijos tyrėjams, tik šie neva blogai viską užrašė. Deja, bet to nepavyko įrodyti. Teisiamąjį smukdė ir jo charakteristika: nebaigta atlikti ankstesnioji teismo bausmė, nuolatinis girtavimas, agresyvus ir neprognozuojamas elgesys. Be to, teismas priminė, kad Sigitas prieš 4 metus teistas būtent už smurtą, kai irgi per išgertuves peiliu sunkiai sužalojo žmogų Kaišiadorių rajone.
Teismas pripažino Sigito Kazlausko kaltę nužudžius brolį ir paskyrė 11 metų laisvės atėmimo bausmę. Vyras suimtas jau nuo to momento, kai jam buvo uždėti antrankiai iškart po Vido nužudymo.
Nuosprendis labai nuliūdino Eleną Kazlauskienę, kuri jau susitaikiusi su sūnaus Vido netektimi. Motina linkėjo kuo švelnesnės bausmės, jos teigimu, ramesniu charakteriu pasižyminčiam Sigitui, 4 suaugusių dukterų tėvui. Išgirdusi, kad brolžudys kalės tiek daug metų, senutė pratarė, kad ji jau nesulauksianti į namus iš "zonos" pareinančio sūnaus. Nebent nuosprendį pakeistų kiti Lietuvos teismai, kurie nagrinės nuteisto S. Kazlausko apeliacinį skundą. Tai padaryti jis iškart paprašė savo advokatės.
S. Kazlauskas - lemties nekart palytėtas, nelaimių persekiotas žmogus. Kažkada jis vos nežuvo po bendradarbio vairuojamo automobilio ratais, kitą kartą per plauką išvengė mirties krisdamas nuo 3 metrų aukščio priekabos, kurią dengė tentu, o kartą įkrito į neuždengtą duobę ir joje prabuvo visą naktį. Iš visų minėtų nelaimių Sigitas išsisuko ir jautėsi esąs lyg laimės kūdikis, tačiau dabar pateko į kalėjimą.
2008 09 26
