Remigijus RAINYS
Nors ligi šiol populiarus rusų liaudies posakis "Jeigu muša, vadinasi, myli" dažniausiai buvo taikomas sutuoktinių skriaudžiamoms žmonoms, tačiau panevėžiečiui Sauliui J. (45 m.) jį teko išbandyti nuosavu kailiu. Teisingiau pasakius, net savo galva. Pusmečiu vyresnė pavyduolė jo žmona Svetlana už vienintelį su draugo seserimi sušoktą šokį savo gyvenimo draugą taip sukapojo kirveliu, kad tas pasijuto, tarsi būtų ruošiamas šaltienai. Galbūt aršios feministės, skaitydamos šias eilutes, džiūgaus garsiai mąstydamos, kad pagaliau atsirado šaunuolė, kuri atkeršijo visiems "į kairę" linkusiems nuklysti gašlūnams, tačiau Saulius tikina, jog šis atvejis nieko bendro su galima neištikimybe neturėjo.
Viskas prasidėjo, kai vieną popietę į netoli turgaus gyvenančio Sauliaus namus pasibeldė jo bičiulio iš Skapiškio sesuo Alina. Moteris atvažiavo į Panevėžį aplankyti neseniai autoavarijoje sunkiai nukentėjusio savo brolio ir ligoninėje sužinojo, kad kitą dieną jis bus perkeliamas iš Reanimacijos skyriaus į Bendrąjį. Pasitarusi su medikais, Alina nusprendė likti Panevėžyje, nes po "kraustymosi" broliui galėjo prireikti kokių nors buitinių smulkmenų ar papildomos slaugos. Nakvynės moteris nusprendė ieškotis jau daug metų pažįstamo Sauliaus namuose. Su brolio draugu ji buvo pažįstama dar nuo tų laikų, kai jis, būdamas nepilnametis, su močiute gyveno kaimynystėje Skapiškyje. Abu Sauliaus tėvai su kitais vaikais gyveno ir dirbo kitur, tad senutę tėvo motiną buvo patikėta prižiūrėti jaunėliui. Vėliau, kai mirė vaikino tėvas, šeimos taryboje buvo nuspręsta močiutės būstą parduoti ir Saulius su ja persikėlė gyventi į miestą prie Nevėžio, kur nusipirko dalį namo. Dvidešimt metų derintoju Panevėžio "Ekrano" gamykloje išdirbusiam vyriškiui pirmoji santuoka nenusisekė ir trumpai drauge tepagyvenusi pora išsiskyrė. Apie savo pirmąją žmoną Saulius prisimena nenoriai. Šiuo metu jau bedarbis derintojas sako, jog apie ją galima kalbėti tarsi apie numirėlį - tik gerai arba nieko, todėl jis verčiau patylėsiąs. Vyriškis tikina, kad moterų dėmesio jam niekados netrūko, o su viena moteriškaite išdraugavo net trylika metų, tačiau taip ir nepasiryžo antrą kartą vėl kišti galvos į kilpą, kol prieš penkerius metus sutiko dabartinę žmoną Svetlaną.
- Turėjau daug moterų, tačiau likimas kažkodėl pakišo pačią blogiausią, - guodėsi Saulius.
Su simpatiška, žodžio kišenėje neieškančia siuvėja Saulių supažindino juos į kažkokį atsitiktinį pobūvį pasikvietusi kaimynė. Tris jau gerokai paaugusius vaikus turėjusi moteriškė gyvanašliui patiko ir užsimezgusi jų draugystė nenutrūko, nors Svetlana nuo jo neslėpė, kad anksčiau buvo nuteista bene 5 metams už savo antrojo vyro nužudymą ir keturis metus praleido Panevėžio moterų kalėjime, dabar pavadintame pataisos namais. Pasak Moteriškės, savo buvusiam į girtuoklystę ir narkotikus įjunkusiam sutuoktiniui ji dūrė peiliu neapsikentusi patyčių ir smurto. Saulius buvo linkęs patikėti kiekvienu savo naujosios draugės žodžiu, nors jau pirmaisiais draugystės metais pastebėjo, kad, nepaisant to, jog Svetlana greitai sugeba pritapti prie bet kokios kompanijos, visuomet nori, jog jos žodis būtų paskutinis, ir dažnai plyksteli lyg degtukas, jei kas nors jai paprieštarauja. Kai prieš dvejus metus po trejus metus trukusios draugystės pora vis dėlto susituokė, vyriškis vis dar džiaugėsi, kad pagaliau gavo karštą moterį - tikro vyro svajonę. Kai jiems einant gatve Sauliaus akys nejučiomis nukrypdavo į kokios praeivės trumpą sijonėlį ar gilesnę iškirptę, Svetlana jam visuomet pagrasindavo, kad jei šis bus jai neištikimas, padegsianti vyro namus. Pradžioje toks žmonos pavydas kutendavo vyrišką savimeilę ir Saulius juokais atsikirsdavo, kad būnant sočiam nedraudžiama skaityti meniu arba jog vedęs vyras dar nėra miręs. Tačiau ilgainiui smulkūs sutuoktinių kivirčai kartais peraugdavo į rimtesnius konfliktus, kuriuose prasiverždavo Svetlanos agresija. Juo labiau kad moteriškė įjunko į stiprų alų ir vis dažniau namo sugrįždavo su kvapeliu.
Saulius bandė prisitaikyti prie pačios pomėgių ir stengdavosi iš darbo sugrįžtančią žmoną sutikti su buteliu alaus, tačiau ši pradėjo skųstis, jog namuose ji negali atsipalaiduoti ir pasišnekėti, tad stengdavosi kuo dažniau ištrūkti į kokį alaus barą. O ten Svetlana atsisėsdavo viena prie stalelio ir sėdėdavo, anot vyro, tarsi kokia "pijokė", kol susirasdavo ją vaišinančių pašnekovų, tad užsisėdėdavo iki pat baro uždarymo. Namuose užsilaukęs vyras jau žinojo, kad jei Svetlana pasirodė tik apie pusę vienuolikos vakaro, vadinasi, ji buvo užsukusi į arčiau namų esantį barą, o jei sugrįžo jau artėjant vidurnakčiui - "atsipalaidavo" tolimesniame bare. Saulius sakė, jog stengėsi "nenešti šiukšlių iš namų", nes žmona turėjo ir labai gerų savybių - po kiekvienos algos kimšte prikimšdavo šaldytuvą maisto produktų, o laikinai nedirbančiam vyriškiui tai gana svarbu.
Taigi tą dieną, kai į svečius užsuko jau minėtoji draugo sesuo ir pasiprašė nakvynės, Saulius turėjo kuo ją pavaišinti. Viešnia pasisakė, kad kelionėje kiek sušalo, ir paklausė, ar negalima būtų čia išgerti alaus. Pirmąjį "bambalį" nupirko pati Alina, o vėliau kito subėgiojo buto šeimininkas. Šį kartą laiku iš darbo sugrįžusi Svetlana prisijungė prie virtuvėje jaunystės prisiminimais besidalinančių buvusių kaimynų ir netrukus su viešnia įsitraukė į moteriškas kalbas. Kai moteriškių šnekos ganėtinai įkyrėjo, Saulius nuėjo į kitą kambarį ir įsijungė savo garso aparatūrą. Po butą prasklidusi romantiška muzika į kambarį atviliojo ir abi moteriškaites. Šeimininkas galantiškai pirmajam šokiui pakvietė viešnią net nepagalvojęs, kad toks jo poelgis įsiutins žmoną.
- Aš moteris skaitau kaip knygas, tačiau jų viršelių nelamdau, - jau gerokai vėliau komentavo savo gyvenimo kredo buvęs derintojas.
Tačiau tą kartą jis, matyt, kažko "nesuderino", nes besibaigiant šokiui pajuto skausmą galvoje. Atšokęs į šalį vyriškis pamatė priešais su kirvuku rankoje stovinčią savo žmoną, kuri sušuko: "Dabar tu žinosi" ir puolė kapoti jam galvą.
- Kad bent pentimi būtų smogusi, - stebėjosi netikėtu žmonos išpuoliu Saulius, - būčiau lengviau atsigynęs. O dabar kirto ir kirto ašmenimis. Bandžiau dengtis rankomis, atimti iš jos kirvuką, tačiau ką tu prieš įsiutusią moteriškę benuveiksi. Kiek smūgių praleidau, neskaičiavau, matyt, kuriam laikui net buvau praradęs sąmonę.
Vėliau medikai žaizdas tvarstė ne tik galvoje, bet ir kakle, petyje bei rankose. Labiausiai nukentėjo nelaimėlio veidas - Svetlana perskėlė vyrui žandikaulį. Incidentui išblėsus, taip pat nemažai išgėręs Saulius atsigulė miegoti, o ryte pabudo nuo skausmo ir pamatė, jog lova ištepta krauju. Nors vonioje žvilgtelėjęs į veidrodį vyriškis savęs nepažino, tačiau apsiprausęs nusprendė, jog viskas turėtų praeiti savaime, ir nuskubėjo žadinti kitame kambaryje miegojusios viešnios, mat šiai jau buvo laikas į ligoninę.
- Tai gerą žmoną turi, - tarstelėjo Alina ir išskubėjo pas brolį, patarusi Sauliui taip pat nedelsiant pasirodyti medikams.
Vyriškis paprašė, kad ji dar paskambintų jo mamai ir praneštų, kas čia atsitiko. Kai netrukus atskubėjo Sauliaus motina, vis dar neišsipagiriojusi Svetlana jau buvo paruošusi savo versiją, anot kurios, vyrą kirvuku ji "apdorojo" gindamasi, tačiau anyta marčia nepatikėjo ir skubiai iškvietė policiją. Pareigūnai taip pat šį kartą stojo į nukentėjusiojo pusę, nors Svetlana ir bandė jiems rodyti savo nežymiai apdraskytas rankas bei šūkavo, kad Saulių vis tiek sukapos kaip mėsos gabalą. Policininkai liepė jai niekur neiti iš namų ir patys nugabeno Saulių į ligoninę. Gydytojai operavo nelaimėliui žandikaulį, nes jis buvo nuskeltas kaip tik ties dantimi, kurį teko pašalinti, ir paguldė į palatą.
Po apklausos į namus išleista Svetlana atskubėjo pas Saulių ir verkdama atsiprašinėjo, kaltindama save ir prisiekinėdama daugiau niekuomet taip nesielgti. Moteris teigė, jog tikrai myli savo vyrą ir be jo neįsivaizduojanti tolesnio gyvenimo. Nors ir labai pykdamas ant žmonos, Saulius vis tik atsisakė rašyti policijai ją apkaltinantį pareiškimą, nors ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir be jo sutikimo. Tačiau po šio kilnaus sutuoktinio gesto kelias dienas uoliai lankiusi sužeistąjį, Svetlana, nors ir buvo žadėjusi, vieną popietę palatoje nebepasirodė. Saulius, nujausdamas, jog namuose galbūt kažkas negerai, trumpam išsiprašė paleidžiamas iš ligoninės ir parskubėjęs į savo būstą rado praviras buto duris. Viduje buvo ne ką šilčiau nei lauke, nes išvakarėse kūrentą krosnį Svetlana buvo palikusi be priežiūros ir laiku neužstūmė dūmtraukio kaiščio. Pati šeimininkė nuo alkoholio sutinusiu veidu vis dar knarkė lovoje, o pažadinta teisinosi, kad taip atrodo todėl, jog labai daug verkė. Kitame kambaryje Saulius aptiko lovoje miegančią, matyt, žmonos iš baro parsivestą atsitiktinių sugėrovų porelę. Vyriškis drauge su žmona girtavusius vyrą bei moterį išprašė laukan, o pats, eilinį kartą išklausęs Svetlanos atsiprašinėjimų bei pažadų visuomet jo klausyti ir daugiau nebegerti, turėjo skubėti atgal į ligoninę. Tačiau kokia gali būti ramybė palatoje, kai galvoje nuolat knibžda mintys, jog apsvaigusi žmona gali iš tiesų, tegul ir netyčia, padegti namus. Laimei, kitą dieną medikai nusprendė, jog Saulius gali tęsti gydymą ambulatoriškai, ir jį išleido namo. Vyriškis sakė ligi šiol dar neapsisprendęs, kaip pasielgti su savo karštąja moterimi, bet viskas gali išsispręsti ir be jo norų: jei ekspertai nustatys, kad Sauliui padaryti pakankamai sunkūs sužalojimai, Svetlanai bus pateikti įtarimai pagal Baudžiamojo kodekso 140 straipsnį, kuriame numatyta ir laisvės atėmimo bausmė.
