Aidas PANERYS
Prieš kelias dienas Telšiuose, gana ramioje ir nuošalioje Šatrijos gatvėje, dailiame vieno aukšto mūrelyje, bemiegant buvo užpulti sutuoktiniai Vaičekauskai, septyniasdešimt trejų metų Bronislava ir viena žiema jaunesnis Vladislovas.
- Gulame anksti, paprastai devintą valandą vakaro, - kitądien mums pasakojo pastarasis. - Duris ir tuomet iš vidaus užsirakinome, tiktai nei man, nei žmonai neatėjo į galvą mintis patikrinti greta virtuvės esančio podėlio, kurio grindyse įtaisytas atkeliamas dangtis į rūsį. Kad bent stūmą būtume užsklendę, tai banditai, tą dangtį lauždami, tikrai mus būtų pažadinę. Bet ne! Lyg tyčia pamiršome. Tiesą sakant, nelabai ir baiminomės, nes, norint patekti į tą sandėliuką po grindimis, įsibrovėliams pirmiausia reikėjo įsliuogti į rūsį ir išlaužti ten grotas. Nesuprantu, kaip jie tyliai tai padarė, tačiau šitaip nutiko iš tikrųjų. Staiga, mums nespėjus susivokti, kas ten krebžda, iš podėlio, iš jo išlindo du plėšikai su iš megztų kepuraičių pasidarytomis kaukėmis ant akių ir įsivertė į čia pat esantį miegamąjį. Iki vidurnakčio buvo likusios nepilnos dvi valandos.
Tolesnius nusikaltėlių veiksmus nesunku įsivaizduoti. Pirmiausia jiedu pradėjo reikalauti pinigų, na, o kadangi pataluose besėdintys šeimininkai nesutiko nenaudėlių išskėstomis rankomis, tai vienas kaukėtasis, susiradęs virtuvėje kirvį, tvojo - tikriausiai jo rankena - Vladislovui Vaičekauskui į galvą. Po akimi iškart atsirado mėlynė. Tada banditai ėmė krėsti kambarį. Tiksliau pasakius, miegamajame šeimininkavo vienas plėšikas, kartu saugodamas abu senukus, o šio sėbras naršė kitur. Kaip vėliau paaiškėjo, nusikaltėliai surado penkiasdešimt litų ir du rankinius laikrodžius. Toks grobis, žinoma, jiems pasirodė per menkas, užtat antrasis piktadarys, prieš tai nurėžęs ant sienos pakabintą telefoną ir aptikęs ant palangės VEF tranzistorinį radijo imtuvą, ant stalo virtuvėje suskato krauti iš spintelės ir iš šaldytuvo traukiamas gėrybes. Geriamas ir valgomas. Miegamajame buvęs kaukėtasis pagaliau neapsikentė ir, palikęs savo aukas, nuėjo padėti savo sėbrui. Jiedu paskubomis ėmė krauti grobį į kelis krepšius.
- Pasinaudojau ta akimirka, - vėliau sakė Bronislava Vaičekauskienė. - Patyliukais pravėriau galvūgalyje esantį miegamojo langą, bet, matyt, daromų rėmų girgždesį išgirdo tie nelabieji. Kai užsilipau ant palangės ir taikiausi šokti žemyn, vienas banditas kaip viesulas atrūko ir mane bandė sulaikyti. Nepavyko. Spyriau koja ir išsiverčiau į kiemą iš gatvės pusės, tačiau pataikiau nusileisti nesėkmingai. Ne taip padėjau koją, paslydau ir, deja, triokštelėjo dešinysis blauzdikaulis. Atviras lūžis, kaip vėliau paaiškėjo. Skausmas baisiausias! Nenuostabu, kad pratrūkau šaukti.
Tas klyksmas, anot jos vyro, pakėlė ant kojų aplinkinius kaimynus. Paskui Bronislavą pro tą patį langą išsivertęs banditas suprato, kad ilgiau gaišti negalima. Jis pasipustė padus ir nuskuodė tolyn. Virtuvėje likęs plėšikas metė į krepšius sudėtą grobį, nėrė pro duris į kiemą ir nulėkė per daržus ir per tvoras. Abiejų grobikų pėdsakai buvo labai ryškūs baltame sniego fone, ypač to antrojo. Kitądien po šio bjauraus įvykio Bronislavai Vaičekauskienei buvo padaryta operacija. Visgi atviras kojos lūžis!
Na, o kaipgi plėšikai? Tardymo poskyrio viršininko Kęstučio Andrijono nuomone, pagal ryškius pėdų įspaudus sniege kriminalistams nesunku buvo atsekti iki vieno namo Rambyno gatvėje, buvusio bendrabučio, esančio nuo apiplėštų senukų maždaug už puskilometrio, tačiau taip sėkmingai prasidėjęs bylos tyrimas vėliau vis dėlto įstrigo.
- Abu įtariamuosius, septyniolikmečius, išaiškinome gana greitai, - neslėpė Tardymo poskyrio viršininkas. - Mūsų nuomone, jiedu yra iš tikrųjų realūs kandidatai į šio nusikaltimo vykdytojus, tačiau tų pėdsakų sniege mums, deja, nepakanka. Būtini įkalčiai, neabejotini daiktiniai įrodymai, o jų nėra. Abu vyrukai, nors ir turėdami gana margas biografijas, dedasi esą šventesni už palaimintuosius. Teks paleisti, tačiau įtariamaisiais šioje pagal faktą iškeltoje baudžiamojoje byloje jiedu ir toliau liks.
