"Betono džiunglėse" - senoji Japonija
Japonija yra Rytų Azijos salose. Jos plotas - 377 801 kvadratinis kilometras - beveik 6 kartus didesnis už Lietuvą. Gyventojų daugiau net 42 kartus - 126 milijonai. Net 99 procentai šalies gyventojų - japonai, visi raštingi. 39 procentai gyventojų yra šintoistai, 38 procentai - budistai, 4 procentai - krikščionys. Sostinė - Tokijas. Valdymo reforma - parlamentinė monarchija.
Užsienio reikalų ministerijos Azijos ir Okeanijos skyriaus vadovas Dainius Kamaitis Japonijoje su pertrauka praleido beveik penkerius metus. Svarbiausia jo buvimo šioje valstybėje misija buvo įsteigti Lietuvos ambasadą. Kiek anksčiau vienerius metus D. Kamaitis šioje šalyje studijavo japonų kalbą. Spėjęs neblogai pažinti tolimąją Rytų valstybę, jis mielai sutiko papasakoti apie čia gyvuojančias tradicijas, žmonių gyvenimo būdą, pasidalinti patirtais įspūdžiais...
Dabartis su praeitimi - neatsiejamos
Japonija yra labai įdomi valstybė, kadangi joje labai glaudžiai susipynusi dabartis su praeitimi. Tai reiškia, jog japonai nuoširdžiai puoselėja savo tradicijas (tai labai pastebima iš išorės). Pavyzdžiui, didmiestyje tarp dangoraižių galima surasti ir puikiai išlaikytą šventyklą. Ji - visiškai šalia ir nuolat lankoma. Aišku, skirtumas tas, jog, pavyzdžiui, Europos miestai turi senamiesčius, o Japonijoje to praktiškai nėra, nes per daugelį žemės drebėjimų ir vietinių karų beveik nieko neišlikę. Svarbiausi statiniai čia yra atstatomi. Sakykim, kas keletą dešimtmečių yra visiškai perstatomos svarbiausios šventyklos. Jos absoliučiai tokios, kokios ir buvo. Japonai labai vertina ir stengiasi suprasti savo istoriją. Šiuo atveju galbūt geriausiai tiktų palyginimas su Didžiąja Britanija, kadangi ji - salos valstybė. Pavyzdžiui, Britanija, nors ir yra Europos Sąjungos narė, tačiau nenori įsivesti euro, stengiasi išsaugoti savo praeitį. Japonai elgiasi panašiai. Jie gyvena salose. Faktiškai jų sąsajos su išoriniu pasauliu apribotos. Japonams labai įdomu, kas yra valstybės sienos. Paprasti žmonės to dažnai klausinėja. Japonams valstybės siena baigiasi oro arba jūros uoste... Savo praeities, istorijos ir tradicijų supratimas čia labai pastebimas. Moterims visiškai įprasta vilkėti kimono. Tiesa, taip nesirengia oficialias pareigas einantys valstybės pareigūnai.
Tokijas - "betono džiunglės"
Vis dėlto norint pamatyti senąją Japoniją, reikia vykti į Kioto miestą. Tai yra senoji šalies sostinė, įsikūrusi į pietvakarius nuo Tokijo (važiuojant - maždaug pora valandų greituoju traukiniu). Kiotas labai mažai nukentėjo nuo Antrojo pasaulinio karo, todėl čia yra išlikusios dauguma senųjų šventyklų ir dėl to čia galima itin pajusti, kokia buvo senoji Japonijos valstybė. Patys japonai sako, kad Tokijas visiškai neatspindi Japonijos, nes tokį panašų miestą (su tam tikromis išimtimis) galima rasti Amerikoje ar kokioje Europos valstybėje. Tai yra didmiestis, "betono džiunglės", nes, pavyzdžiui, užlipus ant daugiaaukščių pastatų, kur įrengtos apžvalgos aikštelės, žalius plotelius galima suskaičiuoti ant pirštų. Visa kita - betonas ir stiklas. Didžiausias žaliasis plotas yra Imperatoriaus rūmai. Namai sustatyti be tarpų ir taip - kiek akys užmato...
Vienoje pusėje - šaltis, kitoje - subtropikai
Japonija yra labai skirtinga. Pavyzdžiui, važiuojant iš šiaurės į pietus, pervažiuojamos kelios klimatinės juostos. Šiaurėje, Hokaido saloje (beje, ji panašaus dydžio kaip Lietuva), klimatas yra beveik toks pat kaip pas mus. D. Kamaitis juokauja, jog jeigu nebūtų ryžių laukų ir kalnų, manytum jog staiga atsidūrei Lietuvoje. Tuo tarpu nuvažiavus į pietus (pavyzdžiui, į Okinavą), patenki į subtropikus. Japonai realiai gali turėti ir slidinėjimo zonas, ir subtropikus. Be abejo, tai keičia šalies vaizdą. Sakykim, pietinei Japonijos daliai labai didelę įtaką padariusi Kinijos kultūra. Tai pastebima. Nuvažiavus į kai kurias vietas iškart tampa aišku, jog čia visiškai kitaip nei likusioje Japonijos dalyje - senieji pastatai nudažyti kitokiomis spalvomis, čia kitokia architektūra, menas, daugybė dialektų...
Naujausi išradimai - iškart į parduotuvių lentynas
Japonija laikoma viena pažangiausių pasaulio valstybių, tačiau daug kontrastų. Iš tikrųjų krenta į akis, jog tai labai automatizuota valstybė. Su tuo tenka susidurti vos atvykus į šalį. Pavyzdžiui, nuėjęs į geležinkelio stotį perki bilietą - viską atlieka automatai, žmonių nematyti. Tačiau yra ir atvirkštinių dalykų. Pavyzdžiui, banke prie langelio mergina priima užsakymą, o paskui matai, kad deda štampus ir kitus darbus atlieka rankomis. Vis dėlto Japonijoje technologinių procesų pažanga didžiulė. Viskas, kas išrandama, iškart atsiduria prekyboje, tai yra iškart pritaikoma buičiai. Pavyzdžiui, parduotuvių lentynose labai paprasta surasti naujausią buitinį prietaisą ar paskutinio modelio skaitmeninę kino kamerą. Naujovių ten galima pamatyti labai daug. Aišku, jos atitinkamai ir kainuoja.
Japonų kalbą išmokti lengviau nei kinų
D. Kamaičio kontaktas su Japonija prasidėjo nuo kalbos. Atsitiko, galimasakyti, visai netyčinis dalykas. Jis dar vidurinėje mokykloje susidomėjo japonų kalba, kuri vėliau po truputį tapo hobiu. Kai pirmą kartą Dainius nuvažiavo į Japoniją mokytis japonų kalbos, buvo jau pats savarankiškai "išėjęs namų mokyklėlę", visa gramatika buvo pažįstama, trūko tik šnekamosios kalbos, nes Lietuvoje tiesiog nebuvo su kuo bendrauti. Maždaug metai studijų daug pasitarnavo. Būnant šioje šalyje (o ypač gyvenant) japonų kalbą būtina mokėti. Nors Japonija - didžiojo septyneto valstybė, anglų kalba čia dar nėra taip labai paplitusi. Patys japonai pripažįsta, jog švietimo sistema kalbų mokymo srityje yra atsilikusi... Japonų kalba, lyginant su kinų, kiek lengvesnė mokymosi prasme, nes kinų kalba visiškai neturi rašytinės kalbos, išskyrus hieroglifus, o japonų kalba turi skiemeninę abėcėlę, nuo kurios galima pradėti mokytis. Visiškai mažiems vaikams skirtose knygelėse nerasime nė vieno hieroglifo. Visi žodžiai užrašyti dar ir su tarpais, ko realiai nėra. Paskui palaipsniui kai kurie žodžiai keičiami hieroglifais. Tuo tarpu kinų kalboje reikia iškalti mintinai apie 3 000 hieroglifų ir tik tada pradėti mokytis toliau. Mokant tiek japonų hieroglifų praktiškai jau galima skaityti laikraščius. Be abejo, to nepakanka, reikia mokėti ir žodyną...
Per žemės drebėjimą - lyg būtum atsidūręs jūroje
Japonijoje žemės drebėjimai praktiškai vyksta kiekvieną dieną, tačiau žmonės prie to pripratę. Per laikotarpį, kurį praleido Japonijoje, D. Kamaičiui tik vieną sykį teko patirti 4 balųstiprumo drebėjimą (pagal Japonijos septynių balų skalę). Tai būtų kokie 7-8 balai pagal Richterį. Jis buvo labai trumpas (sunku pasakyti, kiek truko - sekundę ar mažiau), tačiau jausmas gana keistas - lyg sėdėtum ant bėgių prieš artėjantį traukinį. Visiškai nežinai, ką daryti. Viskas dreba, kartais krinta daiktai (iš to galima spėti, kad tai keturių balų stiprumo drebėjimas). Tačiau visa trunka labai trumpai. Japonai skiria du svyravimus - vertikalųjį ir horizontalųjį. Vertikalusis pavojingesnis, nes yra griaunantis, o horizontalusis - gana švelnus. Vakarais sėdint kambaryje staiga pajunti kažkokį svyravimą, nedidelį bangavimą, lyg būtum atsidūręs jūroje. Iš pradžių D. Kamaičiui atrodydavo, jog tai nuovargis, o paskui su tokiais pojūčiais teko susitaikyti. Tokie svyravimai gana dažni, į juos japonai beveik nekreipia dėmesio... Jie žino taisykles, kaip elgtis vykstant drebėjimui - tam yra net specialūs mokymai. Prasidėjus didesniam svyravimui jau net mažiausi vaikai žino, jog iškart reikia slėptis po stalu, kad nesužalotų krentantys daiktai.
Karštosios versmės - nuovargio priešas
Kalbant apie kitus būtent Japonijai būdingus specifinius gamtinius reiškinius, reikėtų paminėti karštąsias versmes, kurias galbūt galima palyginti su Islandijos. Jų yra nemažai. Šios versmės gali būti koncentruotos tam tikrose vietose, bet yra ir pavienių. Tokiose vietose japonai yra pastatę nedidelius viešbutukus su japoniško stiliaus kambariais, išklotais šiaudiniais dembliais. Atvykus į tokius viešbučius iškart persirengiama paprastais kimono. Užsieniečiams tai yra didžiulė egzotika, jie stengiasi viską daryti taip, kaip daro japonai. Versmių vanduo specialiose pirtyse panaudojamas baseinų principu. Jie nėra gilūs (atsisėdus vanduo siekia krūtinę) irbeveik visi - gydomieji. Vienų vanduo įprastas, tiktai šiltas, kitų - nepermatomas, lyg būtų pripilta pieno. Prie kiekvieno baseino nurodytos vandens gydomosios savybės. Paprastai čia vykstama vienai dviem paroms. Tai - puikus poilsis. Dažniausiai japonai čia atvažiuoja atšilus orams norėdami tiesiog pasišildyti, nors ne visoje šalyje tenka kęsti šaltį. Beje, gyvendamas Tokijuje D. Kamaitis faktiškai nematė žiemos - tik porą kartų išvydo sniegą. Čia oro temperatūra net ir šaltuoju metų laiku nenukrenta žemiau 5 laipsnių šilumos. Tačiau ir pasnigus po poros valandų sniegas ištirpsta... Minėtieji viešbutukai, lietuvio akimis, yra ganėtinai brangūs, nors paieškojus galima surasti įvairių variantų. Užsisakius vakarietiškojo stiliaus viešbutį pusryčiai į kainą neįskaičiuojami, o japoniškojo stiliaus viešbutyje įskaičiuota ne tik pusryčiai, bet ir vakarienė. Aišku, maistas - grynai japoniškas, čia nerasi nei šakučių, nei peilių nei jokių pažįstamų patiekalų. Viskas patiekiama į kambarį, aptarnaujama pagal japoniškas tradicijas. D. Kamaičiui teko pabūti tokiuose viešbutukuose. Jam viskas labai patiko, o ypač - pirtys. Tai fantastiški įspūdžiai, kurių niekur kitur neteko patirti... Matyt, dėl šios priežasties tokie viešbučiai japonų labai mėgstami.
Šalis ištuštėja du kartus per metus
Japonijoje ypatinga tai, jog čia apmokamso atostogos trunka apie aštuonias dienas. Likusi atostogų dalis susidaro iš nacionalinių švenčių, žodžiu, natūraliai. Faktiškai japonai ilgai neatostogauja. Taip yra todėl, kad balandžio pabaigoje - gegužės pradžioje yra toks periodas - "auksinė savaitė", kuomet japonai gali nedirbti. Tuo metu šalį užplūsta labai daug keliautojų. Tada dauguma šalies gyventojų vyksta į užsienį. Tas metas - pats nedėkingiausias užsieniečiams, nes fantastiškai išauga kainos, neįmanoma nusipirkti bilieto kelionei... Tam tikra prasme atostogos Japonijoje - ir Naujųjų metų laikotarpis, trunkantis maždaug nuo gruodžio 29 iki sausio 7 dienos. Tuo metu faktiškai taip pat niekas nedirba. Japonų Kalėdos sutampa su mūsų, tiktai jų supratimas absoliučiai priešingas. Mes Kalėdas tradiciškai švenčiame šeimos rate, o Naujuosius metus - dažniausiai su draugais, o japonai tai daro visiškai priešingai. Japonijoje Kalėdų šventės kaip ir nėra, nors vadinamasis kalėdinis apsipirkimas prasideda jau lapkričio pradžioje. Imami puošti pastatai, atsiranda ir Kalėdų Seneliai. Naujieji metai Japonijoje - ypatingas reiškinys. Tuo metu visiškai ištuštėja miestai, tiesiog nebelieka žmonių. Visi važiuoja pas tėvus, į savo gimtines. Šį laikotarpį priimta praleisti su artimaisiais ir giminėmis.
Dovana - tik gražiai įpakuota
Paprastai Japonijoje einant į svečius nešamasi koks nors smulkus suvenyras. Butelis viskio - gana įprasta dovana, tačiau ji jau būtų priskiriama prie prabangesnių ir tai priklauso nuo svečio ir šeimininko tarpusavio santykių. Einant į šeimą Japonijoje gana populiaru atnešti vaisių, o jei esi užsienietis, ypač pamalonini šeimininką, jeigu padovanoji ką nors iš savo šalies. Tai gali būti skanus maistas, įdomesnis gėrimas. D. Kamaitis Lietuvoje stengdavosi prisipirkti gėrimų gražiuose buteliuose (pavyzdžiui, "Stakliškių" gamybos), nes gavę įdomų, nematytą butelį japonai būdavo labai patenkinti. Šioje šalyje dovana visuomet pateikiama įpakuota. Tai ir gražu, ir turi kitokią (paslėptą) prasmę - nematyti dovanojamo daikto vertė. Taip yra todėl, jog nesistengiama dovanoti labai brangių daiktų. Tai labai svarbu tuomet, kai kokia nors proga keičiantis dovanomis nebūtų taip, jog davei nedidelės vertės dovaną, o pats gavai gana brangią... Parastai dovana iškart neapžiūrima. Tiktai paprašius galima ją gražiai išpakuoti (jokiu būdu neplėšant įpakavimo). Japonijoje dovana nėra suprantama kaip kyšio davimas ar panašiai. Gėrimo pats neįsipilsi
Čia vaišės - ne tokios kaip Lietuvoje, kur lūžta valgiais ir gėrimais nukrauti stalai. Japonų maistas yra kitoks, lengvas. Net ir daugiau suvalgius po kokios valandos beveik nejunti, jog buvai pakankamai prisivaišinęs. Vartojama labai daug jūros gėrybių, ryžių, mažai riebalų (apskritai riebaus maisto japonai nevalgo). Jau vien tuo japonų virtuvė skiriasi nuo lietuviškosios. Šioje šalyje nusistovėjusi tokia sistema - jei vakare mieste užeinama į kokį nors restoraną (prieš užsisakant patiekalus paprastai išgeriama po bokalą alaus), meniu renkasi ne kiekvienas atskirai, o visa kompanija vieningai sutaria, kokius patiekalus užsisakys, kuriuos paskui visi dalinsis. Individualiai užsisakyti kokį patiekalą neįprasta. Įdomiai elgiamasi ir prie stalo. Paprastai maisto įdedama kaimynui, o jis atsilygina tuo pačiu. Tačiau valgių dar galima įsidėti ir pačiam, o gėrimų jokiu būdu niekas sau neįsipils. Pamatęs, jog ištuštėjo kaimyno stiklas, įpili jam alaus arba stipresnio gėrimo, o jis netrukus atsilygins... Ar labai sunku išmokti valgyti su pagaliukais? D. Kamaičio teigimu, tam gali prireikti kokios savaitės. Žinoma, nenaudojant kitų įrankių. Iš pradžių valgyti su tokiais įrankiais gana sudėtinga, tačiau vėliau pripranti.
Ir be suši - daug skanių valgių
Kokius japonų valgius galima paminėti? Turbūt pirmiausia tai būtų Vakaruose geriausiai žinomas suši (ryžiai, žalia žuvis susukami į jūros dumblį). D. Kamaičiui visas japonų maistas buvo skanus. Kinų patiekalų pirmąkart paragavusiam žmogui patinka beveik viskas, o japonų virtuve yra ir nepatenkintųjų. Paprastai kinų virėjai maistą patiekia labai meniškai (kartais tiek visko priraityta, taip išpuošta, jog sunku suvokti, ką valgai), nenatūraliai, o japonai elgiasi priešingai. Jei žalia žuvis - vadinasi, žalia žuvis. Jeigu valgoma su sojų padažu - jis patiekiamas atskirame indelyje. Šalyje vartojama jautiena, veršiena, vištiena, o kadangi kiauliena riebi - ji nėra mėgstama. Apskritai mėsa Japonijoje gana brangi. Žuvis kiek pigesnė, tačiau ir jos kainos gana aukštos. Šalyje gausu ir mums gerai žinomų vaisių, pavyzdžiui, obuolių (tik jie kitokio skonio), tačiau čia daugiau orientuojamasi į tropinius vaisius. Japonijoje auga daug įvairių rūšių vaisių ir daržovių, bet įdomu tai, jog įvežtiniai yra daug pigesni nei pas juos išauginti. Pavyzdžiui, tailandietiški ryžiai yra 10 kartų pigesni, bet jie apkrauti muitais... Taip apsaugoma rinka. Įėjus į maisto prekių parduotuvę iš tiesų būna gana sunku išsirinkti - nežinai nei kas ten, nei kaip ar su kuo valgoma...
Vyrus žmonos mato tik savaitgaliais
Japonai mėgsta maitintis restoranuose. Pusryčiaujama dažniausiai namuose, o pietauti daug kas eina į aplinkinius restoranėlius. Dažnai baigus darbą su kolektyvu taip pat traukiama į restoranus. Dėl to kai kurios šeimos šiek tiek nukenčia. D. Kamaičiui teko girdėti tam tikrų skundų, jog žmona vyrą dažniausiai mato tik savaitgaliais, nes paprastomis dienomis jis grįžta gana vėlai. Tačiau yra ir kitas dalykas. Jei vyrasir nesilanko restoranuose, tai ilgai dirba. Darbo valandų grafiko Japonijoje praktiškai nesilaikoma - dažnai beveik kiekvieną dieną dirbama iki vėlyvo vakaro... Tai daugiau bendras įprotis. Kol viršininkas neišėjęs, nė vienas pavaldinys nepajudės iš savo vietos. Tai - nerašyta taisyklė. Be to, darbo visuomet pakanka... Jeigu, pavyzdžiui, pravažiuotum šeštadienio vakarą, apie kokią devintą valandą, pro Užsienio reikalų ministeriją, pamatytum šviesą visuose languose. Lietuvoje tokio vaizdo turbūt niekas neišvys... Japonai iš tiesų yra darboholikai. Atlyginimas už darbą pakankamai išbalansuotas. Paklausus, kiek vidutiniškai uždirba medikai ar kitos srities specialistai, paprastai paaiškinama, jog užmokestis priklauso nuo to, kur dirbama. Valstybinėje kontoroje alga nedidelė, privačioje - žymiai aukštesni atlyginimai. Japonijoje vidutinis darbo užmokestis apskritai - apie 4 000 dolerių per mėnesį.
Didžiausia bausmė - iškristi iš kolektyvo
Šioje šalyje nematyti didelio socialinio skirtumo. Kilimas karjeros laiptais yra pakankamai lėtas. Čia nėra vakarietiškojo supratimo - alkūnėmis brautis į priekį. Vienas dalykas - tokio žingsnio niekas nesuprastų, nes tuomet jau aplenksi kolektyvą, o iš jo iškristi, išskirti save iš kolektyvo, tapti individu - japonui yra pati didžiausia bausmė, kokią galima sugalvoti. Japonija yra kolektyvinė visuomenė, o mūsų - individų, kur kiekvienas labai gerai apie save mano ir tokiu būdu "prasimuša". Sakykim, Japonijoje skyriaus vedėju negalima tapti anksčiau nustatyto termino. Visi žino, jog ateis laikas, ir bus pakelti atlyginimai, ateis laikas - gaus naujas pareigas ar tarnybinį automobilį. Žodžiu, viskas yra nulemta. Žinoma, kuo aukščiau lipant, tuo atsiranda daugiau įvairių lengvatų ir priedų. Tada jau galima galvoti apie nuosavybę, nors ji - labai brangi ir sunkiai prieinama. Kolektyvinė visuomenė Japonijoje iš tiesų yra uždėjusi labai didelį antspaudą. Tai būdinga visai Azijai, kur dauguma visų sprendimų priimami ne individualiai, o kolektyviniu principu. Joks firmos vadovas negali priimti sprendimo. Viskas ateina iš apačios... Butas padidėja rytais
Tradiciškai gyvenamasis būstas Japonijoje yra pakankamai mažas. Miestiečio butas gali būti kelių kambarių, nedidukas. Didelius butus tiek įsigyti, tiek išlaikyti yra brangu. Čia taip pat didelė nuomos kaina, kuri priklauso ne tik nuo buto dydžio, bet ir nuo vietos. Pavyzdžiui, kur nors mieste, ne visai centre, norint išsinuomoti poros nedidelių kambarių butuką tektų pakloti apie 2 000 dolerių. Tai - vien nuomos kaina, o dar papildomai reikės mokėti už patarnavimus. D. Kamaičiui teko viešėti vieno japono namuose. Jis gyveno vieno kambario bute (net be virtuvės) ir už jo nuomą mokėdavo 900 dolerių. Lietuvio akimis tai buvo tiktai bendrabučio kambarys. Šiam japonui tai atrodė labai normalu. Kadangi vietos nėra, baldų taip pat nedaug. Žinoma, neapsieinama be tradicinių čiužinių, ant kurių miegama. Rytą jie suvyniojami, padedami į specialias sienines spintas ir kambarys staiga pasidaro didelis. Įėjus į japono namus būtina nusiauti batus - kaip ir japoniškame restorane... D. Kamaičiui teko pamatyti grynai tradicinį, labai įdomų valgomąjį kambarį. Tiesa, paprastai tokie kambariai įrengti ne daugiabučiuose, o individualiuose namuose. Jo viduryje - žemas staliukas, po kuriuo - tokios pat formos ir dydžio duobė. Joje anksčiau būdavo įrengta anglinė krosnelė, kuriskleisdavo šilumą (dabar jas pakeitė elektrinės). Prieš uždedant stalo lentą, po ja tiesiamas storas audeklas. Kai sėdi prie stalo ant grindų, kojas nuleidi į duobę, apsikloji tuo audeklu - šiluma niekur neišeina. Tai ypač smagu žiemą. Nors kambaryje gali būti tik 5 laipsniai šilumos, sėdėti prie tokio staliuko labai šilta ir malonu. Mes įpratę pirkti baldų komplektus, Japonijoje tokių dalykų nėra. Jiems baldas yra vienetinis ir dar labai gerai, jei iš jo įmanoma "išspausti" kiek galima daugiau naudos. Sakykim, stalas-spintutė, o jei dar prireikus jis išsilanksto kad ir į kokį suolą - tai išvis puiku. Kiekviename bute yra gausybė stalčiukų, spintelių, nišų ir t. t. Iš tiesų, daiktams pasidėti reikia vietos... Užmiestyje, kur žmonės turi namus, erdvės daugiau. Ten visąlaik vienas kambarys būna skirtas svečiui ir jis įrengtas tiktai japonišku stiliumi. Neretai galima rasti altorėlį...
Daugiau tikinčiųjų nei pačių gyventojų
D. Kamaičiui teko susipažinti su statistiniais duomenimis apie japonų religingumą. Japonijoje yra lyg ir išpažįstamos dvi religijos - sintoizmas (gamtos reiškinių, gamtos daiktų garbinimas (panašiai kaip pagonybė)) ir budizmas. Kuomet kažkas bandė suskaičiuoti, kiek žmonių kokias religijas išpažįsta, paaiškėjo, jog sudėjus visus, kurie save laikė sintoistais ir kurie tikino esantys budistai, išėjo pusantro karto daugiau gyventojų nei apskritai jų yra visoje Japonijoje. Tai rodo, jog šios religijos tarpusavyje yra labai persipynusios, toleruojamos. Vis dėlto bažnyčių (arba tiksliau - šventyklų) labai nedaug. Yra ir krikščioniškų, bet mažai. Neseniai turkų iniciatyva Tokijuje buvo pastatyta mečetė, kurioje meldžiasi musulmonai...
Moteris - šeimos bankas
Šeimos gana patvarios, nors pastaruoju metu skyrybų skaičius lyg ir didėja. Moterys paprastai dirba iki tam tikro laiko, o kai atsiranda vaikų, jos lieka namuose. Dauguma moterų vėliau vėl nori grįžti į darbą. Šeimoje auga vienas du vaikai. Pastaruoju metu šeimos kuriamos gana vėlai, netgi sulaukus daugiau kaip 30 metų. Vakariečiams galbūt krinta į akis tai, jog žmona lyg ir yra vyro šešėlyje, nors japonai taip nemano. Pagal juos moteris - šeimos bankas, valdantis biudžetą. Gavęs atlyginimą vyras jį parneša žmonai (aišku, pasilieka ir sau kišenpinigių), o pastaroji sprendžia, ką su tais pinigais veikti. Taigi čia nėra taip, kaip arabų pasaulyje. Šiuo metu ne vieną moterį galima sutikti ministerijoje užimančią atsakingas pareigas... Tačiau japonai nesupranta, kad moterį reikia praleisti į priekį ar panašiai. D. Kamaičiui teko matyti vieną "pikantišką" vaizdelį. Vienas vyras įlipo į metro ir radęs laisvą vietą atsisėdo, o jo moteris liko stovėti su mažu vaiku ant rankų ir dar laikė kažkokį krepšį. Vyrui tai atrodė visai normalu. Arba, sakykim, šeima apsipirkusi eina iš parduotuvės. Vyras žingsniuoja priekyje, o jo žmona pėdina iš paskos nešdama kelis krepšius...
Iš laidotuvių - su dovanomis
Vieną kartą D. Kamaičiui teko dalyvauti vestuvėse, kurios truko tiktai... dvi valandas. Jos vyko viešbučio banketinėje salėje. Viešbučiai iš to daro neblogą biznį. Einant į vestuves nešama brangi dovana, tačiau visi svečiai taip pat išeina ne tuščiomis - faktiškai gauna dovanų iš jaunųjų. Panašiai yra ir per laidotuves, tik čia nešama ne dovana ar gėlės, o pinigai (kiek teko girdėti, fantastiškai didelės sumos). Tam yra skirti net specialūs vokai. Išeinant iš gedulingos ceremonijos atėjusieji gauna krepšelius. Ten gali būti kokia nors labai aukštos kokybės sausainių ar saldainių dėžutė... Be to, tokiais atvejais nėra būtina vilkėti juodais drabužiais. Japonijoje gedulo spalva yra balta. Jeigu nori nustatyti, iš kur grįžo vyras, galima pažvelgti į jo kaklaraištį. Jei kaklaraištis baltas, vadinasi, buvo vestuvėse, o jeigu juodas - laidotuvėse. Vestuvėse tėvai, be abejo, būna apsirengę tradiciškai kimono, jaunieji - taip pat (vyras - tamsiu, jaunoji - šviesiu kimono, ant galvos užsidėjusi gana įdomios formos kepurę - tai reiškia, jog ji tarsi turi paslėpti pavydumo ragus...). Paprastai Japonijoje priimta vietoj kokių nors daiktų dovanoti pinigus, tiktai jų niekas neduoda tiesiai į rankas. Vokai - įvairaus dizaino, pažymintys atitinkamas progas.
Geiša - ne prostitutė
Japonija nuo seno garsėja geišomis, kurios su prostitucija neturi nieko bendra. Faktiškai dabar yra išlikusi tradicinė geišų vieta - Kioto miestas arba tradiciniai japonų viešbučiai. Geišos gerai išmano tradicinius menus, moka dainuoti, groti specifiniais instrumentais. Jų funkcija - prie vakarienės suteikti meninį foną. Jos pašnekina, įpila sakės... Aišku, toks "servisas" kainuoja labai brangiai - kaip ir visa kita. Kartais girdimas klaidingas įsitikinimas, jog geišos - tai prostitutės. Iš tiesų - nieko panašaus... Geiša, sulaukusi senyvo amžiaus, savo patyrimą parduoda kitoms. Modernėjant visuomenei jų mažėja ir neaišku, kaip bus toliau...
Vietinė mafija su policija nesipyksta
Japonijoje tokie dalykai kaip narkomanija, prostitucija - legaliai negalimi, bet realiai yra. Pavyzdžiui, yra tokia vietinė mafija - jakudza, kuri tuos dalykus kontroliuoja. Oficialiai žinomos jų būstinės, tačiau policija prie jų nekimba, kaip ir jie prie pareigūnų. Tai yra visiškai aiškus sferų pasidalijimas - mafija kitur nelenda... Yra toks nerašytas susitarimas. Beje, Japonijoje niekas nieko nešaudo, nesprogdina, nebent tarpusavyje rimčiau susikivirčija... Taigi šioje šalyje gyventi gana saugu. Beje, yra buvę atvejų, kai vadinamieji gangsteriai net kur nors užtikrindavo visuomeninę tvarką, tuos, kurie norėjo būti "kietesni", pamokydavo patys... Policija tuo savotiškai patenkina, nes vadinamoji mafija nesikiša į jokius valstybinius ar kitokius reikalus... Yra tarsi riba, kurios niekas neperžengia. Tai - savotiškas kolektyvų susitarimas. Netgi būna, kai iš anksto policininkai informuoja apie būsimą reidą. Kyla klausimas - kam tuomet reikalingi policininkai? Pasirodo, jų Japonijoje vizualiai beveik ir nėra, nors realiai - labai daug... Į policininkus labai apsimoka kreiptis, kai nežinai kokio nors adreso - pareigūnai aiškiausiai viską parodys. D. Kamaičiui teko girdėti, jog nuteistiesiems skiriamos labai griežtos bausmės. Patekusiesiems į kalėjimą išgyventi labai sunku. Net ir Europos Sąjunga Japoniją bando kritikuoti, jog kalėjimuose neužtikrinamos žmogaus teisės. Beje, nusikaltimų čia nedaug. Paprastai jei įvykdoma žmogžudystė, laikraščiai apie ją rašo kokias tris dienas, nors pastaruoju metu apie tokius nusikaltimus tenka išgirsti vis dažniau. Japonijoje yra uždraustas šaunamojo ginklo laikymas (neišduodamas net ir savigynai). Sakykim, net vyriausybinių delegacijų apsaugininkai vos atvykę į oro uostą privalo ginklus palikti saugoti specialiam pareigūnui. Dėl to siūloma ginklų išvis nesivežti... Tačiau nelegaliu keliu ginklų į Japoniją vis dėlto patenka. Galbūt laivais, galbūt iš Kinijos. Vis dėlto sunku sugalvoti, ką su tais ginklais Japonijoje galima veikti...
Lietuvaitės problemų nekelia
Nors neseniai Lietuvos spauda rašė apie lietuvaites, uždarbiaujančias (užimančias geišų vietas) Japonijoje, tačiau D. Kamaičiui tiesiogiai su jomis susidurti neteko. Tiesa, gatvėje teko girdėti lietuviškai kalbančių panelių, tačiau jos dėl kokių nors problemų į ambasadą nesikreipdavo. D. Kamaičio manymu, merginos greičiausiai vakarais dirbdavo baruose. Sunku pasakyti, kiek jų ten yra. Pernai, prieš išvykdamas į Lietuvą, D. Kamaitis buvo sulaukęs kelių skambučių. Su vienu oro uosto pareigūnu teko kalbėtis dvi valandas (tiesiog vertėjauti), mat pareigūnui kilo įtarimų, ko lietuvaitės čia atvažiavo... Be abejo, merginos ieškojo uždarbio... Dabar yra madingos šviesiaplaukės užsienietės, kurias stengiamasi įdarbinti baruose, kad pritrauktų kuo daugiau klientų. Savaime suprantama, čia atvykusių merginų vaidmuo, lyginant su Vakarų Europos barais, visiškai skirtingas. Čia jos vaidina pašnekovės rolę - įpila gėrimo, pasikalba - tuo viskas ir apsiriboja. Formaliai kuo kitu užsiiminėti ir negalima, tačiau kaip yra iš tiesų, sunku pasakyti... Būna, kad tokios merginos parodo savo programą, pašoka...
Sakė - mėgstamiausias gėrimas
Tradicinis japonų gėrimas yra sakė. Tai greičiausiai ir pats mėgstamiausias gėrimas. Sakė - tarsi koks sausas vynas (14-17 laipsnių stiprumo). Ji gaminama iš ryžių. Angliškai sakė vadinama "rice wine" - ryžių vynas. Tai tikslesnis apibūdinimas... Kai kurios rūšies sakę galima gerti pašildytą (tai ypač populiaru žiemą). Šių gėrimų rūšių - daugybė, jas būtų sunku suskaičiuoti. Japonai apskritai mėgsta silpnesnius alkoholinius gėrimus. Sakė pilstoma į didelius butelius, būna net tetrapakuose (dėl to labai patogu parvežti lauktuvių). Kainos įvairios. Jos priklauso nuo pagaminimo būdo.
Pažintis su imperatoriumi
Viena iš įdomiausių vietų, kur D. Kamaičiui teko lankytis - imperatoriaus Akihito rūmai. Buvo ne tik įdomu susipažinti su įspūdinga rūmų architektūra - ji įspūdinga savo elegantišku paprastumu - tai yra tuo, kad interjerai labai jau kuklūs, lyginant su vakarietiškais rūmais, bet ir pabendrauti su pačiu imperatoriumi. Paprastai japonai į valdovo rūmus (į sodą, bet ne į patį pastatą) įleidžiami tiktai du kartus per metus - gruodžio 23-iąją (per imperatoriaus gimtadienį - nacionalinę šventę, per kurią valdovas pasako 5 minučių kalbą stikliniame rūmų balkone ir dingsta) ir sausio 1-ąją - Naujųjų metų rytą... Diplomatai turi galimybę imperatoriaus rūmuose apsilankyti dažniau - dar kokius 4-5 kartus per metus... Pirmą kartą imperatorienė, išgirdusi, jog D. Kamaitis yra Lietuvos atstovas, iškart sušuko: "O, tai čia Čiurlionis, Landsbergis..." Jei tai vyktų per audienciją - nė kiek nestebintų, pamanytum, kad iš anksto pasiruošė, tačiau tąsyk būnant tarp kokio pusantro šimto valstybių atstovų tai girdėti buvo šiek tiek neįprasta... Beje, 1992 metais Japonijoje buvo pristatyta M. K. Čiurlionio paroda, dalyvavo V. Landsbergis. Šios parodos atidaryme dalyvavo ir imperatorius su imperatoriene. Beje, ši moteris garsėja labai gera atmintimi. Tai stebino ne vieną... D. Kamaičiui daugiau teko bendrauti su imperatoriaus sūnumi kronprincu Naruhito (sosto įpėdiniu) ir princese Masako. Jie dalyvavo ir "Lietuvos" ansamblio koncerte. Princas taip pat buvo susitikęs ir bendravo su Japonijoje viešėjusiu V. Adamkumi.
Beje, su Japonijos menu galima susipažinti puikiuose muziejuose. Tiesa, europiečiams šis menas atrodo kiek kitaip, galbūt jį sunku vertinti... Tačiau trumpas apsilankymas Japonijoje suteikia tiktai paviršutiniškus įspūdžius.
