Albertas ONIŪNAS
Visaginas nuo pat įsikūrimo, kai dar buvo vadinamas žymaus sovietinio veikėjo Sniečkaus vardu, laikomas energetikų miestu. Kadaise šį miestą buvo galima laikyti socialistinės gerovės etalonu - visi atvykusieji čia gyventi ir dirbti iš "plačiosios tėvynės" gavo butus, mikrorajonus juosė ir tebejuosia pušynai. Tačiau pastaraisiais metais, kai vis dažniau kalbama apie Ignalinos AE uždarymą, miestas panašėja į vaiduoklį, kuriame jau netolimoje ateityje Holivudo režisieriai galės filmuoti siaubo filmus autentiškoje aplinkoje, beveik be jokių dekoracijų.
Nemaža atvykusių "ilgojo rublio" ieškotojų savo butus jau pardavė ir išsinešdino atgal. Niekur Lietuvoje nepamatysi tiek apleistų pastatų juoduojančiomis langų kiaurymėmis, kaip čia. Pradėti ir nebaigti daugiabučiai kelia nesuprantamą šiurpą. Kai kurie namai tik iš pažiūros gyvenami - šviečiant saulei, juos per langus galima peržvelgti kiaurai. Visaginas - vienintelis miestas, kuriame ir prasigėręs bomžas ir atominės elektrinės direktorius gyvena identiškuose daugiabučiuose, gal tik skirtingo dydžio butuose. Čia, nors ir ilgai bei kantriai ieškotum, nerasi nė vieno privataus namo. Šis kontingentas nepratęs kur nors įleisti savo šaknų. "Bus blogai - važiuosim kitur". Bėda ta, kad dabar ir motinėlė Rusija laimės ieškotojų nemėgsta ir nelaukia - savų valkatų per akis.
Labiau prakutę visaginiečiai, o tiksliau - šiokius tokius postus AE užimantys žmonės, žinoma, neapsieina be "dačių". Šio rusiško žodžio atitikmuo būtų "vila" arba "užmiesčio sodyba". O iš tiesų - tai kolektyvinis sodas, kuriame stovi koks nors statybininkų vagonėlis ar iš penkių lentų sukalta pašiūrė - nelygu kur ir ką iš statybinių medžiagų savininkui pavyko anuomet pavogti. Yra ir vienas kitas kelių kvadratinių metrų dydžio mūriukas.
Apvažiavęs ratu visą miestą, rasi vos vieną kitą bariuką ar kavinę - tokios įstaigos čia išsilaiko sunkiai arba greitai bankrutuoja. Užtat ir gamintojai, pavyzdžiui, alaus, šiam regionui taiko ypatingas kainas - "Švyturio Ekstros" puslitrinį bokalą gali gauti vos už 2 litus ir 40 centų. Tačiau gerti tąjį bokalą turėsi į ausį šaižiai spygaujant pasenusiam rusiškam popsui iš piratiškos garso kasetės. Panašu, kad visa pastarojo dešimtmečio permainų įtaka Visagine - bemaž visose įstaigose ir gyventojų aptarnavimo vietose personalas iš esmės supranta lietuviškai. Žinoma, pernelyg optimistiška būtų manyti, kad tau ir atsakys lietuviškai. Nebent tai būtų koks Vilniuje butą pragėręs nelaimėlis ar policijos komisaras. Ir vis dėlto dvi dienas per metus vienoje Visagino vietoje - miesto stadione - lietuvių kalba išties skamba nuolat. Tai dvi rugpjūčio dienos, kai vyksta festivalis "Visagino Country". Šis, prasidėjęs ir pasibaigęs praėjusį savaitgalį, jau aštuntasis.
Kodėl prieš aštuonerius metus būtent Visagine imta rengti pasaulinės kaimiškos muzikos festivalį? Matyt, organizatoriai ir miesto patriotai nusprendė, kad tai būtų viena iš priemonių rusakalbiams lengviau integruotis į šalies visuomeninį gyvenimą. Ilgametei festivalio prezidentei Elenai Čekienei pritarė ir žymiausi Lietuvos kantri muzikantai Virgis Stakėnas, Algirdas Klova bei kiti. Šiųmetinis festivalis buvo itin gerai reklamuojamas, atsirado gausus būrys rėmėjų. O festivalio prezidentė E. Čekienė sakė, kad jame dalyvaus žymios kantri žvaigždės iš Lietuvos, Lenkijos, JAV, Olandijos, Norvegijos, Čekijos, Kanados, Danijos, Rusijos ir Anglijos. Iš viso - per šimtą atlikėjų.
Pirmąją festivalio dieną kaubojiškai atrodantys dalyviai susėdo į arklių traukiamus vežimus ir eisena patraukė miesto stadiono link. Tasai stadionas atrodo gana varganai, matyt, retai kada pagal paskirtį naudojamas. Apšvietimo prožektorių bokštai surūdiję, stadiono dangos - tik liekanos. Tualetų kadaise gal ir buvo, o dabar žiūrovų reikmėms atvežti keli kilnojami. Koncertui įsibėgėjus, sprendžiant iš gigantiškų eilių, tualetai tapo populiariausia ir geidžiamiausia žiūrovų vieta. Kadangi visur guviai vyko prekyba išties geru "Švyturio" alumi, tai galėjai, nusipirkęs bokalą, iškart su juo žygiuoti užsiimti eilę į tualetą. Kol išgersi vieną kitą, ir eilė ateis. O po to - vėl iš naujo. Nieko tokio - muzika ir prie tualetų stovint šiek tiek girdėti. Prekiautojų palapinės buvo išdėstytos aplink stadioną ratu, tačiau ne išoriniu, kaip dažniausiai būna renginiuose, o vidiniu - taip, kad gerdamas alų niekaip negalėtum matyti scenos. Iš pradžių už alų užsiplėšta net po 3 litus ir 50 centų, bet jau pirmąją dieną ar prekybininkų sąžinė prabudo, ar kitos priežastys lėmė, bet alus pusličiu atpigo. Šventėn atskrido garsiausia Lietuvos akrobatinių lakūnų trijulė - R. Paksas, L. Jonys ir R. Noreika. Ekspremjeras dabar turi laiko maloniems pasiskraidymams, tad pasveikino publiką mobiliuoju telefonu iš lėktuvo kabinos. Tarp žiūrovų buvo galima išvysti ir vieną iš socialdemokratų bosų Vytenį Andriukaitį.
Žiūrovai, neabejingi arkliams, galėjo pajodinėti žirgais aplink stadiono prekybos taškus. Kai kurie jautėsi drąsiai ir "pilotavo" žirgus savarankiškai, o kiti pasitenkino, kad už apynasrio vestų pėsčias arklio šeimininkas. Bet ir toks, atrodytų, saugus pasisėdėjimas balne neapsiėjo be, sakyčiau, seksualinio atspalvio incidento. Juodas žirgas su jauna panele balne pamatė prieš save kumelę, ant kurios tuo metu sėdėjo taikiai nusiteikęs pensininkas. Juodasis daug negalvojęs puolė ant kumelės, užsilipo ant šios pasturgalio, paruošęs savo įnagį. Arklius vedę šeimininkai vos sugebėjo suvaldyti ir didžiulėmis pastangomis nutraukė geidulingąjį juodį nuo partnerės. Veiksmas, labai sudominęs minią žiūrovų, tuo momentu visai pamiršusių sceną, taip ir neįvyko, tik raiteliai liko lengvai šokiruoti ir pasistengė greičiau iššokti iš balno.
Stipriaisiais gėrimais festivalyje nebuvo prekiaujama. Tik alumi ir kai kur vynu. Kai kurie vietiniai vyrukai išsprendė šią problemą paprastai - mieste prisipirko "bambalių" pigaus bet stipraus pasvalietiško alaus ir atsinešė tą Dievo dovaną į stadioną. Tačiau labai pasireikšti nepavyko - vos tik kildavo menkas konfliktėlis, tuojau pat atsirasdavo policininkai arba VRM 1-ojo pulko kariai.
Antroji festivalio diena prasidėjo vaikų koncertu "Country viltys". Žiūrovų tuo metu dar, galima sakyti, nebuvo - daugiausia prie scenos stovėjo tik patys tuo metu buvę laisvi atlikėjai ir jų tėvai, mat kai kurie jaunieji kantristai buvo vietiniai, iš Visagino. Žiūrovų pastebimai ėmė daugėti apie 18-19 valandą. Dar vėliau stadionas pamažu tapo sausakimšas. Daugelis vietinių žiūrovų intensyviai pirko kaubojiškas skrybėles, o pripumpę alaus jautėsi tikrais Amerikos prerijų užkariautojais.
Vienos lietuviškos grupės solistas, nuolat švaistęs žiūrovams savo grupės plakatus bei saldainius, truputėlį nusišnekėjo - rėžė, kad ateitis priklauso Visagino vaikams. Kokia ta ateitis bus po AE uždarymo, kantristas nepasakė ir suskubo pradėti naują dainą. Vienintelis antrosios dienos koncerto amerikonas Bleikas Singeris pasirodė esąs žydas nuo Telšių. Kai lyrinės baladės nesusilaukė didesnio susidomėjimo, Bleikas ėmė jausmingai pasakoti apie savo protėvius, kurie iš Telšių vyko į Ameriką mokėdami tik ivrito kalbą. Vėliau Bleiką buvo galima pamatyti buvusio Seimo nario Emanuelio Zingerio ir jo brolio Marko Zingerio kompanijoje. Pasirodė, kad Bleikas ir ne Singeris, o Zingeris, yra mūsiškių Zingerių pusbrolis. Tačiau bendravo Zingeriai kažkodėl ne gimtąja, o anglų kalba. Gal dėl konspiracijos?
Žiūrovai turėjo ir kitų pramogų - ne tik stypsoti prie scenos ar maukti alų. Savo jėgas buvo galima išmėginti sumo imtynėse. Tam reikėjo užsimaukšlinti statinės formos apdarą (panašius kartais rodo laidoje "Takeši pilis"), o paskui stengtis paristi taip pat apsitaisiusį priešininką. Linksmiausia buvo stebintiesiems, mat pargriuvę ant žemės priešininkai be pašalinių pagalbos jau nebesugebėdavo atsistoti.
Neabejotina festivalio antrosios dienos vinis buvo telšiškio aludario Antano Kontrimo, jau pagarsėjusio mazochistiniais eksperimentais su nuosava barzda, pasirodymas. Gudrus žemaitis jau seniai suprato, kad jo gaminamo alaus reklama per televiziją ar radiją nenuves niekur kitur, tik į bankrotą. Todėl tąja barzda tampo lėktuvus, kilnoja televizijos diktores ir net į Gineso rekordų knygą tokiu būdu įsiprašė. Festivalyje A. Kontrimas ketino pagerinti savo rekordą - anksčiau barzda buvo iškėlęs 59 kilogramus sveriančią moteriškę, o dabar tą patį darė su trimis kilogramais sunkesne asmenybe. Pirmi du bandymai nepavyko. Tik trečiuoju, netekęs kone trečdalio barzdos, kentėdamas didžiules kančias aludaris pagaliau savo pasiekė ir pakėlė festivalio prezidentės E. Čekienės dukrą. Vėliau, patenkintas savo pasirodymu, vaišino "Antano" alumi koncerto dalyvius.
Pasveikinti koncerto vedėjo V. Stakėno atvyko Vilniaus visureigių klubo prezidentas V. Marozas savo įžymiuoju GAZ-66 ir "Nissan" hibridu. Privažiavęs prie pat scenos, V. Marozas įteikė V. Stakėnui butelį šampano. Butelis buvo ne visai mažas - maždaug atitiko įspūdingus V. Stakėno parametrus.
Toliau nuo scenos buvę žiūrovai vyksmą galėjo stebėti nemažame ekrane, tačiau vaizdas buvo labai neryškus, tarytum senas rusiškas projektorius rodytų skaidres ant didžiulės paklodės.
Likus visai nedaug iki koncerto pabaigos, prie įėjimų į stadioną driekėsi didžiulės eilės norinčiųjų patekti vidun. Matyt, didelei daliai visaginiečių buvo svarbus ne pats koncertas, o pabaigoje žadėtas japoniško "Kabuki" stiliaus fejerverkas, kuris buvo išties įspūdingas. Nemaža žiūrovų, tiksliau - klausytojų minia buvo įsitaisiusi aplink stadioną ir net neketino už įėjimo bilietą mokėti 15 litų. Na, o festivaliui jau visai besibaigiant prie išvažiavimo iš miesto patogiai miške įsitaisė Visagino kelių policijos prieštvaninė "Volga" - laukti aukų. Kaip pavyko medžioklė, neskelbiama.
