Smagu vėl vaikščioti savomis kojomis
Irena ZUBRICKIENĖ
Vadaktai (Radviliškio r.) turi savo Raselę, ne tik Lietuvoje išgarsinusią šį kaimą po to, kai 1983-iųjų vasarą tuomet ketvirtuosius ėjusiai mažylei tėvas šienapjove nupjovė abi kojeles. Šiandien mergina šauniai vaikšto ir šoka savomis kojomis, nes jai Maskvoje buvo sėkmingai atlikta unikali operacija - abi galūnės prisiūtos.
Panašaus likimo herojų turi ir Šilavotas - nedidelis seniūnijos centras Prienų rajone. Čia gyvena, anot vietinių, stebuklo palytėtas Audrius Česėkas (34 m.), kuriam panaši abiejų kojų prisiuvimo operacija 2005-ųjų pabaigoje buvo sėkmingai atlikta Kauno medicinos universiteto klinikose.
Retos ir sudėtingos operacijos
Abiejų kojų prisiuvimo operacijos - retos visame pasaulyje. Jos sudėtingos ir reikalaujančios operatyvaus bei kruopštaus patyrusių medikų darbo. Štai prie itin sunkiai traumuotos Raselės specialistai be pertraukos darbavosi 9 valandas. Tuomet pasaulyje dar negirdėtai operacijai tiek laiko reikėjo tinkamai prisiūti mažylei kojas - sujungti kaulus, susiūti arterijas, venas, sausgysles, raumenis, odą, kad galūnėmis vėl pradėtų tekėti kraujas.
Prie A. Česėko operacinėje palinkę medikai darbavosi daugiau nei 7 valandas. Darbui vadovavo universiteto Ortopedijos ir traumatologijos klinikos Mišrios traumos skyriaus vadovas Algimantas Pamerneckas. Buvo skubiai sudarytos dvi brigados (apie 20 žmonių) - angiochirurgai, ortopedai-traumatologai, anesteziologai, plastikos chirurgas. Jie sukosi labai greitai, nes tokiose operacijose lemiamą vaidmenį atlieka ir laikas. Po nelaimės praėjus daugiau nei 6 valandoms, gali tapti nebeįmanoma atkurti galūnių kraujotaką.
A.Česėkas į klinikų buvo atgabentas praėjus beveik 2 valandoms po nelaimės lentpjūvėje. Galūnių kraujotaka Audriui buvo atkurta praėjus 5 valandoms po traumos - priartėjus kritinei ribai, kai audiniai jau galėjo būti apmirę.
Koja - ilgaauliame bate
Nelaimė, apie kurią Audriaus namuose (nevedęs vyras gyvena kartu su tėvais)iki šiol visi negali kalbėti nesijaudindami, įvyko 2005-ųjų lapkritį, vieną ketvirtadienį. Tuo metu Audrius buvo bendrovei "Arborator" priklausančios lentpjūvės, esančios Šilavote, darbininkas. Jis susižalojo dirbdamas prie juostinio gaterio įrenginio. Mėgindamas pastumti pakrypusį rąstą, Audrius slydo ir kojomis pataikė po masyviu pjovimo mechanizmu. Šis vyrui nupjovė abi kojas. Dešinioji buvo visiškai nupjauta prie kelio sąnario, o kairioji, perkirsta panašiame aukštyje, laikėsi tik ant odos lopo. Pjūklas nepažeidė kairės kojos pagrindinio nervo. Tai, žinoma, paaiškėjo tik kiek vėliau.
Dėl sunkios traumos lentpjūvėje kilo panika, tačiau Audriaus bendradarbiai sugebėjo greitai atsigauti tiek, kad galėtų pagelbėti nelaimėliui. Šis nebuvo praradęs sąmonės ir, paties teigimu, net nejautė skausmo, nes buvo ištiktas šoko. Pirmosiomis akimirkomis Audrius netgi bandė stotis, tačiau susmuko. Tada ir suprato, kad likęs be kojų. Vyro tėvų manymu, gerai, kad tuokart lentpjūvėje kartu dirbo buvęs veterinarijos specialistas Aldonas Kižys - jis gerai žinojo, ką būtiniausia daryti tokiais atvejais. Nelaimėlio kojas virš pjūvių gerai suveržę ir aptvarstytę, gelbėtojai savu transportu skubiai patraukė Prienų ligoninės link. Labai skubėjusius vyrus Prienų šile pasitiko greitosios pagalbos medikai, kurie jau buvo informuoti apie nelaimę, ir perėmė Audrių.
- Prienų ligoninėje staiga praradau sąmonę, - ramiai pasakojo, rodės, mažakalbis Audrius. - Tik paskui sužinojau, kad į Kauną buvau išgabentas reanimobiliu. Man dabar net šiek tiek juokinga įsivaizduoti, kaip mano bendradarbiai padavė medikams mano visiškai nupjautą koją. Kai vienu momentu jos buvo tarsi ir pasigesta, kažkuris atkišo ilgaaulį guminį mano batą, kuriame ir buvo likusi toji kojos dalis. Pjūklas nurėžė ją kartu su batu! Gerai, kad vyrai jos nepaliko lentpjūvėje, nors į jokius ledus ir neturėjo galimybės kišti.
Medikai padarė stebuklą
Taip sako ir pats Audrius, ir jo tėvai, ir šią istoriją žinantys šilavotiškiai. Daug kas stebisi, kaip sužalotasis išvengė paties liūdniausio likimo, nes juk galėjo mirtinai nukraujuoti. Net ir patys medikai ne iš karto galėjo pasakyti, kad Audrius po ilgo gydymo į namus sugrįš vėl savomis kojomis, nes buvo kalbama ir apie abiejų kojų amputacijos grėsmę.
Beje, Audriui atlikta abiejų kojų prisiuvimo operacija buvo pirmoji tokio pobūdžio operacija Kauno klinikose. Patyrę medikai teigė, kad šalies chirurgijos praktikoje to nebuvo daugiau nei 20 metų. Esą ne kartą teko atkurti sužalotų galūnių kraujotaką, siūti nervus, bet ne viską iš karto ir ne vienu metu, ir dar - abiem kojoms.
Po sudėtingos operacijos Audrius atsigavo gana greitai. Jo motinos teigimu, daug kas stebėjosi, kad ligonis nė vieną akimirką neišsidavė esąs prislėgtas kamuojančių minčių apie savo likimą - tik šypsojosi ir ramino liūdinčius artimuosius. Netrukus Audrius pradėjo judinti kairę koją - suprato, kad joje yra gyvybės. Kitos jis visiškai nejautė. Medikai vyrą nudžiugino, esą kol kas taip ir turi būti. Todėl dar pirmąją gydymosi po traumos savaitę Audrius savo lankytojams džiugiai kalbėjo, kad netolimoje ateityje jis ne tik vaikščios savomis kojomis, bet ir šoks, ir bėgios!
- Labiausiai buvo baiminamasi galimų infekcijų prisiūtose galūnėse, nes tuomet būtų buvusi mirtis, - pasakojo Audriaus mama. - Tuokart gydytojas Pamerneckas neskubėjo spėlioti, kada Audrius galės vaikščioti. Jis tik džiaugėsi, kad laimingą pabaigą greičiausiai nulems sūnaus jaunystė ir noras išlipti iš ligos patalo. Jie stebėjosi, kad Audriaus optimizmas neturi "lubų". Kauno medikai liaupsino savo kolegas Prienuose, kurie pirmieji sutiko tokį sunkų ligonį. Paskui man dar teko girdėti, kad prieniškės medikės, išleidusios Audrių į Kauną, pačios gėrė raminamuosius vaistus, nes tokios traumos dar nebuvo mačiusios. Mes amžinai dėkosime visiems gydytojams ir sesutėms, kurie nelaimės dienomis buvo prie Audriaus ir sugebėjo jį prikelti. Šaunūs specialistai verti stebukladarių vardo!
Apribota kasdienybė "dar nepribaigė"
Į savo namus po ilgo gydymosi ir reabilitacijos Audrius sugrįžo praėjusių metų gegužę, praėjus pusmečiui po nelaimės lentpjūvėje. Prieš tai jis ligonio lovoje vartėsi apie tris mėnesius, tada pradėjo žingsniuoti remdamasis į vaikštynę, po savaitės - su ramentais. Šių "pagalbininkų" vyrui, kai jis jau sugrįžo į namus, prireikė tik porą mėnesių. Esą tada "daktarai atėmė lazdas", kad Audriui visiškai pradingtų baimė žingsniuoti savomis kojomis.
- Laisvai, be jokio kojų skausmo, vaikštau po kambarius, nulipu į rūsį, galiu pėsčiomis lauke nueiti kokį kilometrą be jokio nuovargio, tik šlubčioju, - vardino Audrius savo pasiekimus dabar. - Ilgesnius atstumus įveikiu savo automobiliu. Jis - toks pats kaip ir anksčiau, nereikėjo jo specialiai pritaikyti. Jaučiuosi esąs normalus žmogus ir dėl tariamo "kalėjimo namuose" tikrai nesiskundžiu. Taip pat likimo neklausinėju, kodėl man buvo skirta tokia nelaimė. Džiaugiuosi, kad viskas taip laimingai baigėsi.
Audrius neslėpė, kad dabar gerai jaučia tik sparčiau gyjančią kairiąją koją, o dešinė, kuri buvo visiškai nupjauta, iki šiol dar nejautri - visomis pastangomis judinami pirštai krusteli beveik nepastebimai. Vyras gali būti basas, bet nejaučia, kada pėda atšąla. Nejaustų ir karščio - galėtų net nusideginti. Nejaučia ir nuospaudų, nes, pavyzdžiui, nuo į batą įkritusių akmenukų padarytas kraujuojančias žaizdeles aptiktų tik parėjęs į namus ir nusiavęs batus. Tai pavojinga, nes žaizdelės labai sunkiai gytų. Vyrui būtų pavojinga ir nukristi paslydus, todėl jis stengiasi kuo mažiau laipioti stačiais namų laiptais, vedančiais į lauką, o dešiniąją koją visada pasaugo.
Gydytojo A. Pamernecko manymu, dešinės kojos nervų funkcija visiškai sugrįžti turėtų per 2 metus. Per tą laiką turėtų ataugti ir nupjautas nervas. Štai tada Audrius esą ir galėsiąs net šokių aikštelėje patrypti! Tiesa, neįmanoma prognozuoti, kaip nervas šakosis, ar augs reikiama kryptimi, be to, gali likti neurologinių trūkumų - dalinė kojos nejautra ir nejudrumas.
Negali būti tik "gyvas baldas"
Kad nebūtų tik "gyvas baldas" namuose, Audrius nesibodi padėti tėvams. Jis linkęs nuskusti bulvių (tik tupinėti nesiseka), skuba krosnį užkurti. Iki traumos mėgtas krepšinis ir šokiai - kol kas tik ateities smagumai. Audrius žino: tokio fizinio darbo, kai reikėdavo ilgai stovėti ar dažnai vaikščioti, sunkiai nešioti ar kelti, jis nebegalės dirbti. Taigi į lentpjūvę vyras nebegrįš. Kadaise tekintojo specialybę Marijampolės profesinėje technikos mokykloje įgijęs Audrius žada "keistis iš esmės". Jis planuoja dar mokytis, tik neišdavė kur.
- Ramus, užsidaręs tas mūsų Audrius, - sūnui kalbėti padėjo mama. - Ir labai optimistas! Dėl to ir mums tik geriau. Nebūna jis čia vienas - ir draugų, ir draugių ateina. Neužmirštas, nepaliktas. Ir į automobilių turgų nuvažiuoja pasidairyti. Mėgsta prie televizoriaus pasėdėti.
Paklaustas, ar patirta trauma neatbaidys merginos, pajutus abiejų širdžių bendrą kalbą, Audrius tik truktelėjo pečiais ir tuoj pat pritarė, kad mylimoji pirmiausia turėtų ne į kojas žiūrėti...
A. Česėką gydę medikai patvirtino, kad jam greičiau sveikti padėjo ne tik jų pastangos, bet ir paties optimistinis požiūris, neprarandama nuotaika, kasdienybė be depresijų. Esą vyras nė vieną akimirką nebuvo praradęs vilties, kad vėl vaikščios, todėl jau ir vaikšto. Jam padėjo specialios mankštos ir procedūros, o per gydymą suglebusius rankų raumenis Audrius sutvirtino kilnodamas svarmenis. (Ir kaulams suaugti, ir raumenų jėgai atgauti paprastai prireikia maždaug 3 - 4 mėnesių.) Medikai ir po ilgo gydymo nepaleidžia savo paciento iš akiračio - kas kelis mėnesius reikia vykti į Kauno klinikas pasitikrinti, kaip gyja prisiūtos kojos. Kol kas - viskas pagal prognozes.
- Dvi pirmosios operacijos, perpilti keturi litrai kraujo, vėliau dar septynios įvairaus sudėtingumo operacijos, kai buvo jungiami kaulai, dedami intarpai, šalinami metaliniai įtvarai, - man jau tolima praeitis. Gyvenu šiandiena ir rytojumi - į praeitį žvalgosi tik tie, kas jos ilgisi.
Rolando ŠMIGELSKIO nuotrauka:
- Sėdintis Audrius atrodo kaip visiškai sveikas vyras. Jo "paslaptį" kaskart paviešina tik vyro likimu besidomintys žurnalistai
- Audrius vėl vaikšto savomis kojomis, kurios buvo nupjautos dirbant lentpjūvėje
