Rateliuose, bet gydo kitus
Irena ZUBRICKIENĖ
Jokių specialių mokslų nebaigusi Kazlų Rūdos miesto (Marijampolės apskr.) gyventoja Magdalena Gudaitienė (85 m.) kone kasdien sulaukia ir lauktų, ir netikėtų svečių, ieškančių sveikatos. Ji ne tik savo apylinkėse pagarsėjusi vaistažolių žinovė, rinkėja ir ruošėja. Tik gyvenimo patirtimi ir prosenelių išmintimi besivadovaujanti moteris ir pati gydosi žolelėmis, o medikus teigė pripažįstanti "tik tada, kai reikalingas peilis".
Žinios - iš kartos į kartą
Anot Magdalenos, kadaise jos prosenelė buvo laikoma kaimo žiniuone. Tuo metu siautė ir šiltinė, ir dizenterija, žmonės mirdavo būreliais. Magdalenos prosenelė žinojo, kokią ligą kokiomis žolelėmis gydyti, kur tų žolelių rasti, tad žmonės kreipdavosi į ją ir neretai apsidžiaugdavo. Savo išmintį senolė perdavė savo vaikams, anūkams. Šitaip vaistažolių pasaulis nuo paauglystės įtraukė ir miškų krašte užaugusią Magdaleną. Iš pradžių ji būdavo tik motinos pagalbininkė renkant įvairias žoleles, vėliau - jas apdorojant, rūšiuojant, džiovinant, kol gerai perprato viską apie gamtos stebuklą.
- Gyventi miške ir neišmanyti apie gamtos vaistus būtų buvusi nuodėmė, - sakė Magdalena. - Puikiai prisimenu, kaip mama ir senelė net žiemą vesdavosi mane į mišką, nukasdavo sniegą pasirinktame plote, kirsdavo įšalusią žemę ir ieškodavo degsnio šaknies. Žinojau tik tiek, kad tas augalas - stebuklų stebuklas. Atitinkamai paruoštas jis tapdavo vaistais, kurių pas mus ateidavo daugybė žmonių.
Kazlų Rūdoje Magdalena gyvena per 40 metų - tiek pat laiko ji prisimena save kaip aktyvią žolininkę, pas kurią kelio ieško įvairių ligų kamuojmi žmonės. Moteris sakė dešimtmečiais pratęsusi gyvenimą ne vienam ligoniui - net vėžio alintam ir ėstam.
M. Gudaitienė jau ne vienerius metus sėdi invalido vežimėlyje. Prieš 16 metų jai lūžo klubo kaulas prie pat sąnario. Po to moteris dar vaikščiojo pasiramsčiuodama lazdele, tačiau vėliau koja vėl lūžo. Nuo tada - vežimėlyje. Žolininkė, paklausta, kodėl jai nepadeda jos žolelės, atšovė akimirksniu: esą žolininkė - tai ne chirurgė!
Vadino daktarių daktare
Kadaise Magdalena niekur nedirbo - tik padėjo tėvui. Vėliau darbavosi buhalterijoje, o dar vėliau - ligoninės virtuvėje. Nuo tada moteris artimiau susidraugavo su medikais. Šie netruko išgirsti, kad virtuvės darbuotoja - jų pacientų kone ieškomiausias žmogus, esą irgi padedantis gydyti, tik ne cheminiais preparatais, o liaudiškais patarimais ir žolelėmis.
Kartą, anot Magdalenos, viena gydytoja po gimdymo vis nenustojo kraujuoti ir silpo. Kolegų rūpestis ir pagalba medikei nepadėjo. O Magdalenos pagaminti vaistai iš degsnio ir rekomendacijos, kaip juos vartoti, gimdyvę esą prikėlė gyventi.
- Nuo tada, kai tik, būdavo, susitinku tą gydytoją, iki šiol laimingai gyvenančią, ji mane daktarių daktare vadina, - džiaugėsi Magdalena. - Kiti, žinau, vadina bobute - kaip senovėje buvo priprasta. Aš nepykstu, kai pavadina ir ragana - juk ne vieną stebuklu, lyg raganos kerais, išgydžiusi!
Anot Magdalenos, jai džiugiausia, kai po mėnesio ar dviejų telefono ragelyje išgirsta dėl vėžio merdėjusio ir medikų "nurašyto" žmogaus, esą prikelto jos žolelėmis, smagų balsą. Štai vasaros pradžioje vienai kėdainietei medikai buvo prognozavę vos kelių savaičių gyvenimą po ilgalaikės chemoterapijos. Ligonė du mėnesius nepajėgė išeiti į lauką. Mėnesį pasigydžiusi Magdalenos patartomis degsnio arbatomis ir vonelėmis, ligonė ne tik atsistojo ant kojų, bet ir savo 50-metį iškilmingai atšventė prieš kelias savaites. O kraujo vėžio iškamuotas kaunietis, irgi kadaise išleistas iš ligoninės numirti, esą Magdalenos duoto degsnio dėka gyvas jau 6 metai. Skriaudžių kaime (Prienų r.) gyvenantis vyras žolininkei dėkingas jau net 30 metų - esą tiek metų ji jam pratęsusi gyvenimą po liūdniausio medikų, gydžiusį vėžį, verdikto.
Moteris sakė prailginusi ir savo sutuoktinio gyvenimą. Grįžęs iš tremties, jis turėjęs skrandžio problemų, ir gydytojai prognozavę, kad vyras tegyvens apie 3 metus. Magdalena sutuoktiniui į arbatą ar sriubą visuomet įpildavo degsnio nuoviro - vyras net 40 metų gyveno su savo liga.
- Ateina pas mane ir daktarų, susirūpinusių savo sveikata, ir Lietuvos įžymybių, - išprovokuota gyrėsi Magdalena. - Tik negaliu pasakyti jų pavardžių, nes nežinau, ar jie patys to norėtų. Kartą pati atpažinau vieną svečią - žinomą televizijos žurnalistą, nors jis neprisistatė ir ne dėl reportažo atvyko. Taip pat - garsią šokėjų porą, kuri ieškojo norimos energijos šaltinių. Kartą kelios moterys atskleidė man, kad pas mane matė atėjusį garsų Marijampolės gydytoją, sergantį vėžiu. Jis iš manęs vaistažoles ėmė net 12 metų, kol mirė. Klientai man neprisistatinėja pagal savo profesijas - vadinu juos vardais ir žinau, iš kur atvykę.
Degsnys - pripažinta vaistažolė
Degsnio, kurio labiau įprastas pavadinimas - miškinė sidabražolė, yra ir vaistinėse. Magdalena įsitikinusi, kad "privačiai ir su meile" apdorota žolė, kokią paruošia ji, yra stipresnė ir veiksmingesnė. Esą reikia gebėjimų sudžiovinti degsnį taip, kad jame liktų nesudžiovintojo gydomosios savybės.
Miškinė sidabražolė - dažnas daugiametis augalas. Liaudies jis dar vadinamas dagiuku, degimo žolele, gumbo žolele, gumbučiu, senšakne, trakžole. Jis auga drėgnose pievose, spygliuočių ir mišriuose miškuose, kirtimuose, upių pakrantėse. Žydi nuo birželio iki rugpjūčio. Vaistams vartojami šakniastiebiai renkami anksti pavasarį arba rudenį. Iškasti šakniastiebiai nupurtomi, nukarpomos pridėtinės šaknys, nuplaunami tekančiu vandeniu ir pavytinus paskleidžiami plonu sluoksniu bei džiovinami. Žolininkė Magdalena juos džiovina tik ant balto popieriaus, kurį sudrėkusį keičia dukart per parą. Patalpa turi būti užtamsintais langais. Sudžiovinti šakniastiebiai laikomi medinėse dėžėse arba maišeliuose sausoje, gerai vėdinamoje vietoje. Išdžiūvusi žaliava turi būti tamsiai ruda, pjūvio vietoje raudonai ruda, bekvapė, rūgšti.
- Jeigu degsnį išdžiovinsi ir paruoši bet kaip, tai jis ir "gydys" bet kaip, - tvirtino Magdalena. - Juo gydoma irgi pasitelkus žinių: reikia žinoti, kokia ligos stadija, koks kraujospūdis, ar ligonio nekamuoja tulžies akmenys. Vairuojantiems ligoniams degsnio vartoti nepatariu, nes jo arbatos ir nuovirai ramina, migdo, gesina dėmesį.
Medicina pripažįsta, kad sidabražolės šakniastiebių nuoviras turi daug rauginių medžiagų, eterinių aliejų, dervų. Todėl jis rekomenduotinas kaip sutraukiamoji, kraujavimą stabdanti, dezodoruojamoji bei antimikrobinė priemonė. Jo galima vartoti viduriuojant, skrandžio ir gimdos kraujavimams stabdyti, skausmui (ir sąnarių) malšinti. Liaudies medicinoje šio augalo preparatais gydoma dizenterija, skrandžio ir žarnyno uždegimai, kosulys, angina, alergija, egzema, grybelis, venos, valomas organizmas ir skydliaukė. Nuovirą galima naudoti burnai, gerklei skalauti, esant kraujuojančioms dantenoms ar burnos ertmės išopėjimams.
Žolininkė akcentavo, kad degsnys stebuklingu vaistu būna tik tinkamai laikomas ir apdorojamas. Tai yra kieta šaknis, kuri turi būti smulkinama natūraliai, be sąlyčio su metalu. Magdalenos patarimu, reikia įvynioti sausą šaknį į drobę ir ilgai daužyti mediniu kočėlu, paskui sijoti miltelius per plastikinį sietelį ir laikyti įvyniojus į popierių, atviroje vietoje. O vaistinėse, anot žolininkės, vaistažolės yra supakuotos į dėžutes ir sandariai apklijuotos celofanu.
Magdalena kelis kartus priminė, kad pavartojus degsnio nereikia išsigąsti po pirmųjų dienų, nes gali būti jaučiama atvirkštinė reakcija, iš tiesų reiškianti, kad vaistas veikia.
Žolininkė paaiškino, kaip pasigaminti degsnio nuovirą, turint jau susmulkinto šakniastiebio. Vienas kubinis centimetras miltelių užvirinamas litre vandens ir ant silpnos ugnies verdamas 30 minučių, po to neatvėsinus nukošiamas. Vaisto geriama 3 kartus per dieną, likus 20 minučių iki valgio. Kartais patariama nuovirą maišyti su pienu (du trečdalius) ir gerti kaip baltintą kavą. Kai kuriems ligoniams rekomenduojamos ir degsnio, arba miškinės sidabražolės, vonelės, kompresai, vilgymas (nudegus, nušalus, esant spuoguotai odai), skalavimas (anginai, stomatitui).
Interneto svetainėse, kur susirašinėjama sveikatos klausimais, irgi garbinama miškinė sidabražolė. "Ši stebuklinga žolelė man panaikino daugybę blogumų - sureguliavo vidurius, išvalė kepenis, o vyrui baigėsi nemiga, tapo normalus skrandžio rūgštingumas", - rašo viena moteris. "Duodame ir vaikams - imunitetui stiprinti, atminčiai", - pripažįsta kiti. "Girdėjau, kad tai pirmas vaistas nuo vėžinių ląstelių", - teigia trečias.
"Paslaptys kape nereikalingos"
Žolininkė Magdalena neturi savo vaikų, todėl niekas iš artimųjų jos išminties ir patirties neperims. Tačiau moteris užsiminė, kad prieš kurį laiką pas ją buvo atvykusi grupelė vyrų, kurie prisistatė esą profesoriai iš Vilniaus, ir ji kelias dienas jiems pasakojo apie savo veiklą, o vyrai "tik rašė ir rašė prigulę". Magdalena viliasi, kad tuokart buvo įamžinta jos patirtis.
- Jie juokais sakė: "Atiduok liaudies paslaptis". Aš ir atidaviau - kapinėse man tos paslaptys nebebus reikalingos, - šmaikštavo Magdalena. - Jeigu galiu padėti žmonėms, tai ir privalau tai daryti. Be to, vien sėdėti ant vežimuko šitiek metų man būtų kančia, o dabar esu laiminga, galėdama būti naudinga.
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Žolininkė Magdalena teigia išgydanti net ir klastingos ligos - vėžio - užkluptus ligonius
- Žolininkė Magdalena kartais pavargsta nuo klientų, tačiau niekada jų neatstumia
