LIKIMAI
Svajonės vardas - akių šviesa
Mergaitės tikslas - prisijaukinti tamsą
Bičiulystė su tamsa
Apakusi mergaitė vilties nenumarina
Irena ZUBRICKIENĖ
Paklausta, kokios dovanos tikėjosi neseniai praėjusio 11 - ojo gimtadienio proga, Sūdavos kaime (Vilkaviškio raj.) gyvenanti Vaidutė Bandzaitė atsakymą išbėrė nedvejodama: nė viena dovana jos nenudžiugintų taip, kaip atgautas regėjimas! Tegul matytų tik ją supančių daiktų kontūrus, tegul tik prakalbus suprastų, koks žmogus prie jos priėjo, tegul spalvų ryškumas tebūtų netolimos praeities prisiminimas - kad tik būtų įmanoma išsivaduoti iš dabar tvyrančios visiškos tamsos...
Pajamų šaltinis
Vaidutė auga daugiavaikėje šeimoje - pagal amžių ji yra trečioji šiuo metu aštuonis vaikus turinčios Danutės Bandzienės atžala. Klausučių seniūnijos darbuotojų teigimu, šeima probleminė, skurdžiai gyvenanti, ne visada norinti ir sugebanti tvarkytis "kaip žmonės", tačiau "širdies šiluma iš pastogės dar neišėjusi". Vyriausiųjų Danutės vaikų (kartu ir Vaidos) tėvas, su kuriuo moteris išsiskyrė, kai šis buvo netekęs laisvės už neatsargų nusikaltimą, gyvena atskirai, sukūręs kitą šeimą, tačiau neužmiršęs pirmųjų savo vaikų. Naujos gyvenimo laimės Danutė ieško su sugyventiniu, kuris, paties teigimu, ne savo vaikus gyvenimo tiesų moko taip pat, kaip ir savuosius. Nuolatinio darbo ir pelną nešančio ūkio neturinčios gausios šeimynos pagrindinis pragyvenimo šaltinis - už vaikus gaunamos pašalpos. Pastaruoju metu - dar ir Vaidutei, tapusiai pirmosios grupės invalide, valstybės skiriama parama bei pinigai už jos priežiūrą. Prieš kelis mėnesius gausi šeima pasipildė iš karto dviem naujomis burnelėmis - Danutė pagimdė dvynukus. Daugiavaikės motinos teigimu, visi nauji rūpesčiai - ir Vaidos liga, ir naujos gyvybės laukimas - namus užklupo bemaž tuo pačiu metu. Netikėtai susirgusia Vaida esą todėl daugiau rūpinosi netolimame Teiberių kaime gyvenanti mergaitės močiutė Marytė Bandzienė, buvusio vyro mama. Galbūt todėl dabar kaime žmonės pašneka, kad Danutei dukters liga nerūpėjo ir kad mergaitės nesveikata buvo aptikta pavėluotai. Pati Danutė turi ką atsakyti, anot jos, piktiems liežuvautojams.
Likimo smūgis
Pernai pradėjusi lankyti ketvirtąją klasę Vaida staiga pradėjo skųstis mamai vis dažnėjančiais ir didėjančiais galvos skausmais. Anot Danutės, ji kreipėsi į Vilkaviškio medikus, tačiau šie esą tik išsityčiojo iš mergaitės - neva tingi mokytis, tai ir ieško įvairiausių gudrybių bei pasiteisinimų. Nors šiandien motina sako, kad tuomet nepatikėjo gydytojos replikomis, nes Vaida buvo ir gabi, ir ne tinginė, tačiau turbūt ir dėmesio stoka, ir sunki materialinė padėtis stabdė naujus motinos žingsnius dar kitais keliais ieškoti dukters ligos priežasties. Po kelių mėnesių Vaidą tebekamavo ne tik nesiliovęs galvos skausmas - mergaitė pradėjo dar ir silpniau matyti viena akim. Močiutės lydima nelaimėlė pateko Kauno medikų globon. Akis ištyrę okulistai patikino, kad mažosios pacientės akys niekuo dėtos - mergaitę kamuoja galvutėje didėjantis auglys. Šiandien pati Vaida žino tokią tiesą: esą daktarai močiutei taip ir pasakė, jog neoperuojama mergaitė tegyventų vos vieną mėnesį. Suprantama, tuo metu Vaida manė, kad skubi operacija reikalinga dėl silpstančių akių.
Po šių metų vasario mėnesį Kauno klinikose padarytos galvos operacijos Vaida atsibudo ... visiškai akla. Šoko ištiktą mergaitę močiutė, paprotinta medikų, įtikinėjo, kad keletą mėnesių sveikatą ėdęs auglys ne tik regėjimą, bet ir gyvybę galėjo atimti. Supratinga ir, anot močiutės, suaugusio žmogaus protu staiga gyvenimą pradėjusi vertinti Vaidutė nurimo. Ir jos patėvis dabar tvirtina, kad mergaitė jau susitaikiusi su ją ištikusia negalia - esą tai likimo smūgis, kurio nebepakeisi. Vyriškis netgi draudžia visiems Vaidos padėtį vadinti bėda ir ašarojant gailėtis mergaitės - jis skatina podukrą nepalūžti ir dabar mokytis gyventi pagal likimo pamėtėtas naujas aplinkybes. Beje, ir pati Vaidutė pyksta ant prie jos susigraudinusių žmonių, mėgstančių glostyti apakusią mergaitę ir keikti negailestingą bei aklą likimą.
Ne našta, o pagalbininkė
Vaidutė šiandien žino, kad nuo šiol ji bus retas svečias namuose - jau nuspręsta, kad nuo rudens mergaitė mokysis Kaune esančioje aklųjų ir silpnaregių specialiojoje mokykloje. Vienuolikametė nesibaimina viena atitrūkti nuo namų, nes pastaraisiais metais ji spėjo prie to priprasti gydydamasi ligoninėse, gyvendama sanatorijoje. Ji tik puoselėja svajonę, kad turės galimybę bent porą kartų per mėnesį savaitgalius leisti namuose. Vaida tikino labiausiai pasiilgsianti keturių savo brolių ir trijų sesių. Mergaitei apmaudu, kad ji tik įsivaizduoti gali, kaip atrodo kelių mėnesių sulaukę jos mažiausieji broliukas ir sesutė, nes dvynukai gimė jau po visų Vaidos nesėkmių. Norėdama juos geriau pažinti, mergaitė nuolat apčiupinėja kūdikius, rankomis matuoja jų dydį, glaudžia glėbyje, kartais stengiasi ir kelnytes pakeisti. Motina nesibaimina aklai dukteriai ir į rankas dvynukus paduoti - dėmesį sukaupusi Vaida tampa puikia mažylių nešiote bei ramintoja. Ir apskritai Vaida, anot jos patėvio, nesistengia namuose būti "gyvu baldu" - ji be palydovų lėtai vaikšto po kambarius, pati išsiima maisto iš šaldytuvo. Dabar mergaitės akimis tapusios jos rankos ir pirštai. Vaida net stebisi paklausta, kaip jai sekasi iš naujo pažindintis su aplinka. Anot jos, viskas namuose buvo matyta tiek metų, tad ir prisiminti įprastas daiktų vietas nesunku. Apakusi mergaitė, pasak motinos, nuolat siūlosi į pagalbą - ji ir bulves nuskuta, ir dulkes apvalo, ir gausios šeimynos drabužius labai mėgsta sulankstyti. Vaida randa ką veikti ir lauke - renka nukritusius obuolius, su sese nueina prie upės pasimaudyti. Plaukti anksčiau išmokusi mergaitė plaukioja ir dabar - kryptį renkasi pagal kartu besimaudančių vaikų garsus. Vaida tikino esanti laiminga, kad buvę draugai po ją ištikusios nelaimės ir nenutolo, ir neužgaulioja jos, nestumdo. Kaip pati vienuolikametė sakė, ir namiškiai, ir draugai jai padeda prisijaukinti tamsą, kuri gali tapti amžina jos gyvenimo palydove.
Viltis teberusena
Ne vienas sūdaviškis stebisi, iš kur Vaida semiasi stiprybės - tarsi su savo liga būtų pragyvenusi ne kelis mėnesius, o keletą metų. Pati mergaitė neslepia, kad jos kasdienybės variklis - tebegyva viltis kada nors vėl matyti savomis akimis! Artimųjų teigimu, medikai tokių vilčių neskubėjo teikti, tačiau Vaida įsitikinusi, kad laikas ir mokslo pažanga ją dar nudžiugins. Namiškiai čia pat su skausmu užsimena, kad iš mergaitės atimta vaikystė, čia ir vėl džiūgauja, kad Vaidai dabar atsivers galimybė pasiekti kur kas daugiau, negu ji, ir sveika būdama, galėtų pasiekti savame kaime. Mergaitė jau žino, kad specialiojoje mokykloje mokysis skaityti aklųjų raštą, gal net kompiuteriu galės dirbti, o vėliau greičiausiai ir specialų darbą gaus. Esą tokių, pačios teigimu, stebuklų ji anksčiau mačiusi per televiziją. Beje, prie televizoriaus Vaidutė prisėsdavo ir jau būdama apakusi (dabar šios šeimos televizorius sugedęs). Ji mielai klausydavosi anksčiau matytų filmų veikėjų pokalbių ir puikiai orientuodavosi, kas rodoma. Seserų komentarų mergaitė tikino nemėgstanti - viską norinti vertinti pati.
- Skaudu žiūrėti į Vaidutę, - pripažino jos motina ir patėvis, - tačiau nuo likimo nė vienas nepabėgo. Tik vis pamąstome, kad jai turbūt lengviau būtų buvę, jeigu ji būtų akla nuo pat gimimo, o ne apakusi dabar, kai jau spėjo pažinti aplinką, matyti spalvas. Ne pati liga, o turėtos praeities ilgesys mergaitę gali "papjauti". O mūsų ramybėje nepalieka mintis, kad Vaidutės bėdoje ir medikų kaltės yra, tik ar mums, varganiems daugiavaikiams, to ieškoti ir tai įrodinėti...
Vlado GESAIČIO nuotraukos:
- Tapusi visiškai akla Vaida apgailestauja, kad nebesuspėjo išvysti neseniai gimusių dvynukų - jaunėlių brolio ir sesers
- Močiutė M. Bandzienė neatsitraukė nuo anūkės lemtingomis jos gyvenimo minutėmis - neretai aplanko ir dabar
- Daugiavaikė Danutės Bandzienės šeima - netikėtai apakusios Vaidos salelė ir užuovėja
2002 08 14
