Tai nutiko seniai. Tada, besimokant institute, karinis pasirengimas buvo privalomas tiek vaikinams, tiek merginoms. Taigi istorija įvyko kaip tik per karinio parengimo pratybas.
Mus, merginas, suskirstė poromis ir perskaitė užduotį:
1. Pritvirtinti "sužeistąjį" ant neštuvų.
2. Uždėti jam dujokaukę.
3. Nuvežti į "ligoninę".
Visa tai turėjo būti atlikta per griežtai nustatytą laiką.
Mūsų "sužeistuoju" tapo bendrakursis Simas. Tuo mes su drauge nė kiek nesidžiaugėm, mat jis buvo pats aukščiausias ir stambiausias iš visų kurso studentų. Bet pasirinkti juk negali.
Mudvi stipriai pririšom Simo rankas ir kojas prie neštuvų, šiaip taip užtempėm jam ant galvos dujokaukę ir, paėmusios neštuvus, ėmėm nešti jį į "ligoninę". Simas buvo neramus "sužeistasis", elgėsi, lyg būtų kontūzytas iš tikrųjų: visą laiką judino galvą, tampėsi ir šokinėjo ant neštuvų kiek jam leido galimybės, nuolat kažką bambėjo dujokaukės suspaustomis lūpomis. Visa tai buvo labai linksma, bet mes paprašėme nejudėti, nes nešti buvo ir taip nelengva. Simas nurimo. Kai sėkmingai pasiekėm "ligoninę", mus sutikęs pulkininkas riebiai nusikeikė ir puolė karštligiškai plėšti Simui nuo galvos dujokaukę. Vaikinas buvo praradęs sąmonę. Bėda ta, kad mes, dėdamos dujokaukę, pamiršome nuimti specialų dangtelį. Negalėdamas pajudinti nei rankų, nei kojų, taigi ir nusiimti dujokaukės, Simas pradėjo dusti. Laimei, gydytojo, deguonies pagalvės ir savo stiprios sveikatos dėka vaikinukas greitai atsigavo. Beje, iš karinio parengimo tada gavome puikius pažymius. Matyt, todėl, kad viską atlikome laiku.
Neseniai per bendrakursių susitikimą Simas, dabar jau žilstelėjusiais smilkiniais, prisipažino, jog jam iki šiol sapnuojasi vienas ir tas pats košmaras: jis dūsta su dujokauke ant galvos, negalėdamas nė trupučio pajudėti, o virš jo pasilenkusios juokiasi jį neštuvais nešančios... žmona ir uošvė.
