Šarūnas NARUŠEVIČIUS
Vakarų šalių žmonės jau seniai priėję prie išvados, jog kas su kuo miega ir mylisi, yra grynai asmens apsisprendimo teisė ir laisvė. Vyro lytinis potraukis vyrui arba moters moteriai seniai nebelaikoma liga arba nukrypimu nuo normos. Tiesa, to priežastis tebeanalizuoja psichologai ir psichiatrai, netgi genetikai stengiasi atsekti šaknis, kodėl kažkurio iš žmonių smegeninėje taip susiklosto lytiniai poreikiai, kad staiga atsiranda begalinis noras lytiškai santykiauti su tos pačios lyties asmeniu. Teorijų daug, tačiau vienareikšmio atsakymo kol kas nėra. Vienareikšmiška tik tai, jog homoseksualumas seniai yra išbrauktas iš ligų sąrašo (kadaise tai buvo laikoma liga, kurią esą reikėjo gydyti) ir jokie įstatymai homoseksualistų nebepersekioja.
Teisė homoseksualistų nepersekioja ir mūsų šalyje. Tačiau įstatymas tėra raidės dokumente, o ne žmonių sąmonėje. Tuo tarpu daugelis lietuvių nesunkiai sutiks su tuo, jog mūsų visuomenėje pakantumas homoseksualams yra labai žemas. Šiomis dienomis tai dar kartą buvo įrodyta. Spalio pabaigoje Vilniuje į "Soho" klubą, kuriame linksminosi dešimtys tarptautinės gėjų ir lesbiečių konferencijos dalyvių net iš 38 valstybių, kažkas vidun įmetė dūmų užtaisą. Matyt, panoro išrūkyti gėjus į lauką, tačiau šie, bijodami, kad galbūt ten laukia dar didesni išpuoliai, duso klube. Šiaip toks išpuolis menkniekis, tačiau seksualinės mažumos į viską reaguoja per daug sureikšmindamos, tad jau kitą dieną apie Vilniuje skriaudžiamus gėjus trimitavo viso pasaulio laikraščiai. Buvo papasakotas ne tik nakties įvykis, bet ir užsiminta, kad Vilniaus merija uždraudė gėjams viešai išskleisti vaivorykštės vėliavą. Oficiali versija - Rotušės aikštė remontuojama ir ten nėra vietos. Tačiau neoficialiai net per televiziją Vilniaus meras Juozas Imbrasas sakė, kad valdžia papraščiausiai bijo žmonių reakcijos. Ir tai nieko nuostabaus, nes, sociologų duomenimis, daugelis lietuvių nepakęstų kaimynystėje gyvenančių homoseksualių žmonių, nusigręžtų netgi nuo savo bičiulių, jei paaiškėtų, jog šie yra homoseksualūs. Arba bent jau mažų mažiausiai pradėtų juos niekinti.
"Mes vis dar gyvename tarsi pogrindžio sąlygomis, - sako kaunietis Augis (37 m.), neslepiantis to, jog jo jausmai jau ne vieneri metai plevėsuoja po įvairiaspalve homoseksualistų vėliava. - Baudžiamojo kodekso straipsnis, numatantis atsakomybę už vyro santykiavimą su vyru, jau seniai yra panaikintas. Homoseksualams atsakomybė dabar gresia tik už tą patį, kaip ir heteroseksualams, - jei lytiniai santykiai pasiekiami prievarta arba su nepilnamečiu asmeniu. Tuo tarpu žmonių sąmonėje mes kaip buvome, taip tebesame nusikaltėliais ir, nesuklysiu pasakydamas, iškrypėliais".
Anot Augio, savo homoseksualumą jis pajuto dar tada, kai mokėsi mokykloje. Kada kiti jo bendraklasiai pradėjo žvalgytis į paneles, Augis suprato, jog jam kur kas labiau įdomūs vaikinai. Vyrukas pripažino, jog su panelėmis bendrauti jam nebuvę jokių sunkumų, tačiau jos jam nebuvusios įdomios. O štai vaikinai - jaudindavo.
Augis prisiminė, jog tai buvęs itin sunkus periodas, mat daug ką teko pergyventi savaip. Anot pašnekovo, jis daugiau niekuo nesiskyrė nuo kitų klasės vaikinų - nei elgesio manieromis, nei išvaizda, nei kalba. Draugai jį visuomet laikė "normaliu bachūru".
Vaikinas netgi ir mėgino gyventi pagal šį įvaizdį, mėgino sugyventi ir mylėtis su moterimi. Tačiau anot Augio, tai buvo lygiai tas pats, kas heteroseksualiam vyrui bandyti gyventi su vyru. Ilgainiui vyriškis rado tokių pat kaip jis, mat visdėl to nėra įmanoma ilgai likti vienam, o norėdamas, visada bendraminčių rasi.
Tačiau, vyriškis teigia, jog iki pat šios dienos homoseksualūs žmonės negali būti visiškai ramūs dėl savo saugumo. Labai retai pasitaiko sutikti asmenį, kuris į homoseksualius žmones, tokius kaip Augis ir jo bičiuliai, žvelgtų be nuostabos ir tolerantiškai. Jis pastebėjo, jog dažniau tokie yra ilgesnį laiką gyvenę Vakaruose ar iš ten atvykusieji. Tuo tarpu gimusiems ir augusiems čia geriau net neužsiminti apie savo seksualinę pakraipą.
Anot Augio, visai nesvarbu, kokio išsilavinimo yra lietuvis - dažnas netoleruos greta savęs netradicinės lytinės orientacijos asmens. Tokie dažniausiai yra vyresnio amžiaus tautiečiai.
Augis pripažino, jog dėl savo seksualinės orientacijos jam ir pačiam yra tekę nukentėti tiek fiziškai, tiek ir morališkai. Buvo žmonių, kurie ketino jį ir primušti, tačiau, anot Augio, tai nėra taip paprasta, nes jis ir pats, ne iš silpnųjų, o kadangi praeityje yra lankęs dziudo treniruotes, apsiginti moka. Kur kas sunkesnis yra moralinis persekiojimas.
Dėl to Augiui teko pakeisti dvi darbovietes. Pirmoje jam pačiam pakako kvailumo atvirai pasišnekėti apie savo seksualinius poreikius, antroje kažkas paleido gandą ir jis to nesugebėjo paneigti. Dabar Augis dirba didelėje tarptautinėje kompanijoje. Čia jis jau patyrė, jog bent jau vadovų požiūris tolerantiškesnis, tačiau tarp bendradarbių Augis nesijaučia saugus ir savo seksualinę orientaciją slepia. Anot jo, tai nėra sudėtinga, nes jis turi draugą, su kuriuo gyvena, todėl žvalgytis į kitus nereikia. Tačiau kartais išgirdęs paleistą repliką "pederastas", vyriškis krūpteli, nors tai ir ne jam skirta būna.
Tad kodėl gi vis dėlto homoseksualūs asmenys mūsų šalyje yra priversti slėptis? Psichologas ir teologas Arnoldas Višinskas sako, jog viena konservatyvaus požiūrio į tokius asmenis priežasčių yra ne kas kita, kaip gana stipriai mūsų tautoje įsišaknijusios krikščioniškosios vertybės. Nors iš Vakarų atkakliai veržiasi čia vadinamoji laisvė elgtis kaip panorėjus, lietuviai visgi dar instinktyviai reaguoja į panašius reiškinius. Dėl to neretai vyresniosios kartos politikai netgi viešai griežtai pasisako prieš seksualinių mažumų propagaciją, nesuteikiama laisvės viešiems homoseksualistų renginiams, atmetama jų reklama.
Ar tuo pažeidžiamos homoseksualių žmonių teisės? A.Višinskas mano, jog laikantis įstatymo raidės, gal ir pažeidžiamos - lygiateisiškumas demokratinėje visuomenėje yra svarbus principas. Tačiau nelygu, kur ir kaip jis pateikiamas.
Pasak psichologo, anot krikščioniškosios tradicijos, homoseksualūs asmenys turėtų stengtis atsisakyti tokio gyvenimo būdo, o vieninteliai teisėti intymūs santykiai yra tarp vyro ir moters, pagrįsti santuoka. Biblijoje teigiama, kad tos pačios lyties seksualiniai santykiai yra nenatūralūs, todėl pažeidžia Dievo sukurtą tvarką. Todėl Senasis Testamentas draudžia santykiauti homoseksualiai. Lygiai taip pat, kaip jis draudžia ir ištvirkavimą, nesantuokinius lytinius santykius ar zoofiliją.
Nors ir diskutuojama apie tai, kas iš tiesų nulemia žmogaus seksualinę orientaciją, krikščionių bažnyčia įsitikinusi, jog polinkis į homoseksualumą neduoda žmogui teisės praktikuoti homoseksualų gyvenimo būdą. O kuriamos homosesualų šeimos, kuriose auginami ir auklėjami vaikai, vargu ar gali būti pilnavertiškos. Kaip vieną iš didžiausių homoseksualų tolerancijos blogybių psichologas mato tai, jog vis labiau liberalėjančioje visuomenėje bent jau Vakaruose apie savo teises nesibaimina prabilti ir pedofilai. Beje, jau teko girdėti apie tai, jog Olandijoje netgi įkurta pedofilų partija, kurios svarbiausias siekis ir yra įteisinti suaugusiųjų santykiavimą su vaikais. Gėjų kultūra iš esmės žalinga ir tuo, jog reta homoseksualistų pora yra monogaminė, kitaip tariant, ištikima tarpusavyje. Meilė lieka meile, tačiau nesant tvirtų dvasinių ryšių, kokie atsiranda tarp santuokoje gyvenančių vyro ir moters, homoseksualistus dažnai stumia nueiti "į šalį", o tai jau neužtikrina nei tokios "šeimos" patvarumo, nei tinkamų tarpusavio ryšių, tuo labiau vaikų auklėjimo.
