"Kur buvote anksčiau?" - tokį klausimą gali užduoti gydytojas, iš atliktų tyrimų diagnozavęs sunkią ligą. Dar labiau ligonį suglumina pranešimas, kad toji liga - vėžys...
Anot kaunietės gydytojos onkologės Leonardos Šarakauskienės, ligonis bijo įvairių dalykų: pačios ligos diagnozės, operacijos, jos pasekmių, dažnai abejoja dėl spindulinės terapijos, dėl chemoterapijos tikslingumo. Girdi, ar beverta gydytis išvis? Mat tokį ligonį, ilgametę darbo praktiką turinčios gydytojos teigimu, dažnai veikia liūdni prisiminimai apie sirgusius pažįstamus šeimos narius, vargina nežinomybės baimė. Todėl esą visiškai suprantamas dalykas, jog viskam, kas laukia paciento, reikia tinkamai pasiruošti. Kiekvienas turi suprasti, kad sėkmingas gydymas visų pirma labai priklauso nuo ligonio ištvermės ir valios. Tik tikėjimas, kad pasveiks, palaiko žmogų.
Kita vertus, gydytojos L. Šarakauskienės žodžiais, daug nemalonumų padaro ne tiek pati liga, kiek kartais nesugebantys ligonio suprasti artimi žmonės, neretai su pasibaisėjimu žiūrintys į atsiradusius tam tikrus kūno defektus. Ir ligonis, ir visi jo šeimos nariai, artimieji esą turi įsisąmoninti, jog liga - tai žmogaus lemtis. Artimųjų kantrybė ir supratimas turi lengvinti sergančiojo fizinę negalią ir psichikos būseną, padėti įveikti baimę, sugrįžti prie normalaus gyvenimo ritmo ir, žinoma, susitaikyti su tuo, kas jau įvyko.
Šįkart supažindiname su vienu iš vėžinių susirgimų - lėtine leukemija. Tai kraujo sistemos navikinė liga, kai kaulų čiulpuose išveša pakitusios kamieninės ląstelės, gaminamos navikinės ląstelės, o kraujyje atsiranda įvairaus subrendimo laipsnio baltųjų kraujo kūnelių.
Susirgti lėtine leukemija daugiau gresia vyresnio amžiaus žmonėms. Pavyzdžiui, yra paskaičiuota, jog sulaukus 50 metų šia liga suserga 5 žmonės iš 100 000, o tarp 80-mečių ir vyresnių tokių ligonių jau esti 30 iš 100 000.
Lėtinės leukemijos išsivystymo priežastys nėra tiksliai žinomos. Moksliniai tyrimai rodo, jog liga gali atsirasti dėl jonizuojančios radiacijos ar kai kurių cheminių medžiagų poveikio. Manoma, kad ligos išsivystymui gali turėti reikšmės ir kai kurie vartoti vaistai, persirgtos virusinės ligos.
Žinoma ir tai, jog sergantieji Dauno sindromu irgi turi didesnę tikimybę susirgti šia sunkia liga, taigi galima teigti, jog susirgimas gali būti perduodamas genais.
Pagrindiniai lėtinės leukemijos simptomai yra bėrimas (taigi ir niežėjimas), blužnies, kepenų, limfmazgių padidėjimas, karščiavimas, naktinis prakaitavimas, kūno masės mažėjimas.
Ši liga paprastai diagnozuojama atsitiktinai - atlikus kraujo tyrimą, kai ligonis skundžiasi bendru silpnumu, svorio kritimu, prakaitavimu, kartais pakylančia kūno temperatūra. Tokiam ligoniui dažnai niežti ir beria odą.
Lėtinės leukemijos skirstomos į limfoleukemijas ir mieloleukemijas.
Lėtinės limfoleukemijos eiga yra lėtesnė nei mieloleukemijos, taigi ir mažiau piktybiška. Ligonis nuolat skundžiasi silpnumu, jaučia nuovargį, esti prastos nuotaikos. Dažnam, nors maitinasi įprastai, pradeda kristi svoris. Greta paminėtų negalavimų stebimi padidėję limfmazgiai, blužnis. Tokios būklės žmogus, be abejo, silpsta organizmo atsparumas ligoms, visų pirma įvairioms infekcijoms, todėl kyla grėsmė susirgti plaučių ar inkstų uždegimu, pūlinga odos infekcija, kraujo užkrėtimu (sepsiu). Jei liga diagnozuojama ankstyvojoje stadijoje ir ligonis griežtai laikosi gydytojo paskyrimų, tinkamo darbo bei poilsio režimo, lėtinė limfoleukemija žmogaus greitai "nesuėda" .
Dažniausiai pasitaikančios lėtinės limfoleukemijos infekcinės komplikacijos yra sunkios formos pneumonija (plaučių uždegimas), kraujo užkrėtimas. Dėl šių komplikacijų ligoniai dažnai ir numiršta.
Lėtinės mieloleukemijos eiga yra greitesnė. Kitaip sakant, anksčiau paminėtieji simptomai (silpnumas, išsekimas, karščiavimas) pasireiškia stipriau. Ligonis gali jausti skausmus kairiajame šone (dėl to, kad padidėjusi blužnis, kad joje vyksta tam tikri pokyčiai). Jei tokiam ligoniui sutrinka trombocitų funkcija, gali pradėti kraujuoti iš nosies, dantenų, vėliau - ir iš virškinamojo trakto, šlapimo takų. Laiku neskyrus gydymo arba gydant netinkamai, lėtinė mieloleukemija sparčiai progresuoja. Taigi ir greitai prastėja ligonio būklė. Vystosi anemija (mažakraujystė), kraujyje mažėja trombocitų skaičius. Ligonį vargina kaulų skausmai, anksčiau minėti kraujavimai, taip pat skausmai kairiajame šone (dėl sutrikusios blužnies segmentų kraujotakos).
Paskutiniojoje stadijoje lėtinė mieloleukemija gali virsti ūmine, ir dėl to ligonį gali ištikti staigi mirtis.
Lėtinė leukemija, kaip minėta, diagnozuojama atlikus tyrimus. Kraujo tyrimai rodo, kad padidėjęs leukocitų ar granulocitų kiekis (priklausomai nuo ligos tipo); kraujyje randama įvairių nebrandžių leukocitų ar granulocitų formų. Jei liga pažengusi, nustatoma ir mažakraujystė, pakinta trombocitų skaičius.
Atlikus vidaus organų ultragarsinį tyrimą stebimi padidėję pilvo ertmės limfmazgiai, padidėjusios kepenys, blužnis.
Rentgenologinis tyrimas rodo, jog padidėję tarpuplaučio limfmazgiai, kartais randama pakitimų plaučiuose.
Norint patikslinti lėtinės leukemijos diagnozę gali būti atliekama kaulų čiulpų biopsija (imamas ištirti kaulų čiulpų gabalėlis), taip pat paskiriami leukocitų citocheminiai, imunocitologiniai tyrimai.
Kaip lėtinė leukemija gydoma? Pagrindinis gydymas - chemoterapija. Jei liga pereina į ūmią fazę, galima kaulų čiulpų transplantacija. Per didelis leukocitų skaičius gali būti mažinamas dalį jų pašalinant specialiu aparatu. Jei nustatoma žymi mažakraujystė, perpilama eritrocitų masė. Kai kraujyje labai trūksta globulino, skiriamas imunoglobulino perpylimas. Jei prisimeta bakterijų sukeltos komplikacijos, skiriama antibiotikų.
