Žinome daug kraupių istorijų apie šunų apkandžiotus ar net mirtinai sudraskytus suaugusius ir vaikus. Viena pikantiška istorija rodo, kad žmonių ir šunų santykių srityje permainų vargu ar galima laukti. Šią vasarą viena kaime atostogavusi dama išdėstė tokią žmogaus - šuns santykių teoriją. Jos esmė - jei tave užpuolė ir apkandžiojo šuo, pats esi kaltas, nes proto turi mažiau už šunį. Dama labai rimtai įrodinėjo, kad šunys puola tik tuos žmones, kurie netinkamai elgiasi: eina šunų keliais, agresyviai mojuoja rankomis ir kojomis, dėbčioja į šunis nepatikliais, provokuojančiais žvilgsniais.
Jos "mažytis" šuo apkandžiojo "tik" vieną vaikiną ir vieną merginą, mat šie nesusipratėliai sugalvojo pabėgioti keliu, kurį mėgo ir jos numylėtinis. Apie tai, kad šunį reikia deramai prižiūrėti, dama nenorėjo nė girdėti. Beje, tokios damos turi nemažai šalininkų.
Manote, kad taip mąsto kokia netašyta kaimo moterėlė? Anaiptol ne! Tai išsilavinusi, pusamžė moteris, turinti vaikų, gyvenanti sostinėje. Ji mano esanti intelektuali ir eruditė. Ar jos požiūrį į šuns - žmogaus santykius gali kas pakeisti? Vargu. Nebent ją pačią ar jos artimą gerokai apkramtytų koks nors "protingas" šuo.
Žmogus turi mylėti šunį, bet susikeisti su šunimi vietomis - ir juokinga, ir kvaila.
Vytautas VIZBARAS
