Sigitas STASAITIS
Tarp "studentų iki gyvos galvos" pirmą vietą "Akistata" skiria Justinui Butai (51 m.). Jei šis nusikaltėlis būtų teisiamas šiandien, jis, tikėtina, nebūtų įkalinamas iki mirties, o gautų maždaug 20 metų kalėjimo bausmę. Be to, Justino intelektas aukščiausias - jis jau turi vieną universiteto diplomą, o kalėjime elgiasi ramiai. "Akistatos" manymu, dėl visų šių aplinkybių J. Buta turi bene daugiausiai šansų sulaukti malonės ir kada nors atgauti laisvę.
Prieš tuziną metų tuometiniame "Hermio" banko Šiaulių filiale labai stigo tvarkos. Tuometinis banko apsaugos skyriaus viršininkas Romanas Osipovas matė, jog banko saugykla saugoma aplaidžiai ir bendradarbiui banko vairuotojui-inkasatoriui Jonui Butai kartą prie butelio prasitarė, jog taip saugomą banką vieną dieną kas nors apiplėš.
"Kodėl negalime ištuštinti banko mes patys?! - vyrams prie butelio netikėtai nušvito tokia drąsi mintis. - Saugykloje milijonai, verta surizikuoti ir apsirūpinti visam gyvenimui".
Tačiau ėmę ruošti planą sąmokslininkai greitai suprato, kad reikalas ne paprastas - dviese nesusitvarkysią, būtina pasitelkti dar bent pora vyrų. J. Buta pasiūlė pakviesti savo brolį Justiną Butą, prisiminė ir dar vieną tinkamą kandidatą - vilnietį Ferdinandą Zagrecką.
Iki to laiko Justinas Buta dirbo inteligentišką darbą: apie 10 metų Širvintų rajone vadovavo kolūkiui, vėliau - žemės ūkio bendrovei. Pastarajai bankrutavus, sumanus vyras ėmėsi verslo - laikė nedidelę karvių fermą, mėsinę, prekiavo, užsiėmė visuomeniniu maitinimu. Kalėjime Justinas taip pasakojo apie save žurnalistams:
"Nuo pat vaikystės mėgau tiksliuosius mokslus ir svajojau būti vairuotoju. Ši svajonė išsipildė gana anksti - jau septyniolikos gavau vairuotojo pažymėjimą. Po aštuonių klasių įstojau į Šiaulių politechnikumą. Aštuoniolikos išėjau į armiją, dvejus metus tarnavau desantininku, grįžęs namo dirbau Šiaulių autobusų parko tolimųjų reisų vairuotoju ir vakarais toliau mokiausi. Vėliau baigiau autotransporto eksploatacijos specialybės studijas Vilniaus politechnikumo vakariniame skyriuje. Jau dirbdamas Širvintų rajone inžinieriumi, baigiau Kauno žemės ūkio akademiją, Mechanizacijos fakultete įgijau inžinieriaus mechaniko specialybę".
Tačiau 1994 metais Justino verslas smarkiai pašlijo. Imdamas kreditą J. Buta pabandė apgauti banką pakišdamas suklastotus popierius, tačiau apgaulė iškilo aikštėn ir apgavikas pusmečiui tūpė į Lukiškių tardymo izoliatorių. Per tuos kelis mėnesius verslas bankrutavo, tad išgirdęs brolio pasiūlymą apiplėšti banką Justinas daug nesvarstęs ryžosi prisidėti.
Apie F. Zagrecką "Akistata" žino mažiausiai. Iš nusikaltėlių ketverto tai buvo karščiausio charakterio vyras, ne kartą kitiems gyręsis savo kruvinais "žygdarbiais" Afganistane. Ferdinandas irgi mielai sutiko dalyvauti plėšime.
Gauja įsigijo pistoletą ir ėmė ruošti planą.
"Akistatos" žiniomis, pirmais užpuolimas žlugo dėl to, kad šauti į banko sargybinį turėjęs R. Osipovas tiek išgėrė "dėl drąsos", jog paprasčiausiai nebenulaikė ginklo. Supykę sėbrai vos neprikūlė girtuoklio, tačiau kur dėsies - be Romano nepateksi į saugyklą. R. Osipovui išsipagiriojus, ketvertas nusprendė keisti planą ir veikti be šūvių.
Antras bandymas 1995-ųjų liepą taip pat buvo nesėkmingas. Tąkart sėbrų slapta įleistas į banką Justinas Buta pasislėpė patalpose ir nepastebėtas pratūnojo iki vidurnakčio. Užsimaukšlinęs kaukę Justinas staiga šoko ant tą naktį budėjusio banko apsaugos darbuotojo Gintaro B. ir ėmė jį smaugti. Vyrai susigrūmė ir nugalėjo... mažesnio ūgio, bet jaunesnis Gintaras. Tačiau nuplėšęs kaukę sargybinis sutriko pažinęs savo bendradarbio Jono Butos brolį Justiną, kurį ne kartą buvo matęs banke pas brolį. Keista, tačiau Justinas sugebėjo Gintaro išprašyti, kad jis niekam nepasakotų apie užpuolimą. Manoma, jog Gintarui buvo pažadėti nemenki pinigai, tik vietoj jų apsaugininkas vėliau sulaukė teismo nuosprendžio, bet apie viską iš eilės.
Nors po nakties grumtynių banke liko jų pėdsakai, rytą į darbą atėję darbuotojai nepagalvojo, kodėl išvartytos gėles, apibraižytos sienos ir matyti kraujo lašų. Visiems užteko Gintaro B. melo, jog jam budint iš nosies pasipylė kraujas.
Tada gauja ėmė ruoštis trečiajam bandymui. Plėšikai išsirinko lėčiausią tarp banko apsaugos darbuotojų - 27 metų Liną Žuką, o šįkart nusprendė įveikti klasta. Sėbrai pelkėse už Kuršėnų (Šiaulių raj.) iš anksto iškasė duobę ir 1995-ųjų rudenį trečią kartą pabandė laimę.
1995-ųjų rugsėjo 19-ąją sutemus R.Osipovas su Jonu Buta pasibeldė į banko duris. Pažinęs bendradarbius ir neįtardamas klastos, L. Žukas kolegas įsileido ir savo nelaimei neatsisakė gurkštelėti pasiūlyto alaus. Tarnybos taisyklių nepaisymas bei nežinojimas, kad alus užnuodytas, L. Žukui kainavo gyvybę.
Kai sargybinis prarado sąmonę, Romanas su Jonu įleido lauke už kampo nekantriai laukusius sėbrus - Justiną Butą ir F.Zagrecką. Pirma prireikė pribaigti miegantį L. Žuką. Mėgusio girtis karo įgūdžiais Afganistane F. Zagrecko drąsa akimirksniu išgaravo. Jonas atšoko į kampą, o Romanui pradėjo tirtėti rankos. Matydamas, kad sėbrai neryžtingi, Justinas bejėgiškos būklės vyrui ant kaklo užmetė ir užveržė virvę...
Nužudę sargybinį, banditai be vargo atrakino banko saugyklą, į maišus susikrovė beveik milijoną litų. Pabėgdami banko automobiliu nusikaltėliai išvežė L. Žuko kūną bei jo tarnybinį ginklą - šautuvą.
Rytą pagal atrakintas, o ne išlaužtas saugyklos duris, kriminalistai iš karto suprato, jog banką apiplėšė kažkas iš jo darbuotojų. Nes išlaužti banko saugyklos per vieną naktį fiziškai nebūtų įmanoma.
Policininkai surinko žinias apie banko darbuotojus ir, nustatę įtariamųjų ratą, ėmė visus sekti. Iš pradžių buvo įtariama, kad nusikaltėliams padėjo bei kartu pabėgo ir L. Žukas...
Greičiau nei per savaitę gauta operatyvinių žinių, kas prikišę nagus prie nusikaltimo, tik neskubėta nusikaltėlių suimti. Juos sekant ir klausantis pavyko gauti daugiau žinių, kur banditai gali slėpti pinigus ir įkalčius.
Nusikaltimas buvo atskleistas per 13 dienų. Surasta didžioji dalis pagrobtų pinigų, šautuvas. Atkastas ir nužudytojo kūnas. Ketvertas stojo prieš Šiaulių apygardos teismą, nuosprendis buvo skaitomas sausakimšoje salėje. J. Buta nuteistas kalėti iki mirties, trys jo sėbrai - po 15 metų. Išgirdusi, kas laukia jos sūnų, raudodama susmuko nukaršusi senutė motina.
Atkalėję pusę skirtos bausmės, R.Osipovas ir Jonas Buta paleisti. Laisvę būtų atgavęs ir F. Zagreckas, jei ne aršus šio vyro būdas. Ferdinandas tebesėdi už nuolatinius įkalinimo kolonijos režimo laužymus.
"Per tiek laiko daug kas pasikeitė. Šiandien už mano nusikaltimą man tikrai nebūtų skyrę kalėti iki gyvos galvos, - teigia Justinas Buta. - Mūsų nuteisimai kalėti iki gyvos galvos yra nerealūs. Pažiūrėkim, pavyzdžiui, į Rusiją. Negirdėjau, kad ten už vieną žmogžudystę nuteistų kalėti iki gyvos galvos. Ten iki mirties sėdi už tris, keturias, penkias žmogžudystes - baisūs žmonės. Aš jaučiu kaltę, atgailauju, stengiuosi keistis. Ar tikimės išeiti į laisvę? Žinoma, viltis miršta paskutinė".
Justinas kalėjime elgiasi ramiai ir rodo, kad smarkiai atgailauja. Pakvietęs laidą "Atleisk", jis per žurnalistus L. Žuko motinai nusiuntė atsiprašymo žodžius bei rožių, tik susigraudinusi moteris jų nepriėmė.
Vos išgirdęs apie eksperimentinę studijų programą, Justinas vienas pirmųjų pasisiūlė. Kompiuterį kaliniui dovanojo Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinės pedagogikos katedra.
Gruodį Justinas Buta, tikėtina, turės antrąjį aukštojo mokslo diplomą. "Akistatos" nuojauta - Justinas kada nors sulauks malonės prašymo ir išeis į laisvę.
Redakcijos archyvo nuotr.
Justino Butos intelektas didžiausias tarp "studentų iki gyvos galvos".
