Sigitas Stasaitis
Nerasdamas namie teisybės, tūlas pilietis užsidega kreiptis į Strasbūro Žmogaus Teisių Teismą. Šiaulietis verslininkas Vytautas Karalevičius į šį teismą kreipėsi dėl to, kad Lietuvos pareigūnai tyčiojosi iš jo tris kartus po mėnesį kalindami be jokios sankcijos. Bylą nutaręs nagrinėti Strasbūro Žmogaus Teisių Teismas - sunku patikėti - pasityčiojo iš paties V. Karalevičiaus! Dabar šiaulietis teisybės ieško Europos Parlamente.
Sovietmečiu Vytautas Karalevičius dirbo vienos iš stambiausių Šiaulių gamyklų direktoriaus pavaduotoju, po to vadovavo regbio sporto klubui. Pasibaigus socializmui ir prasidėjus rinkos ekonomikai, sportui atėjo sunkūs laikai. V. Karalevičius, kaip ir daugelis vadovų, ėmė mąstyti, kaip klubui uždirbti pinigų, kaip išlaikyti sportininkus. Išeitis tebuvo viena - vystyti kuo platesnę komercinę veiklą, tačiau tam reikėjo pradinio kapitalo. V. Karalevičius nutarė pinigų skolintis bankuose, kurie 1992 - 1993 metais kartais kai kam buvo stebėtinai dosnūs. Savo, regbio klubo bei prie jos įkurtos įmonės vardu V. Karalevičius Lietuvos akciniame inovaciniame banke pasiskolino 300 000 JAV dolerių, 139 000 dolerių kreditą gavo "Šiaulių banke". Kitais metais, 1992-aisiais, dar buvo paimta 420 000 dolerių.
Po garsiosios bankų griūties V. Karalevičius buvo apkaltintas kreditus ėmęs klastodamas dokumentus ir siekdamas pinigus pasisavinti. Verslininkas tai neigė ir neigia, tvirtina, kad verslą vystė, kreditus sutartais terminais po truputį grąžino, na o dokumentus suklastojo grynai formaliai. Tardytojai dėl turėjo kiek kitokią nuomonę, todėl po poros metų V. Karalevičius buvo suimtas Rusijoje ir perduotas Lietuvai.
Byla buvo sudėtinga, nes bylinėjimasis truko kelerius metus, įvairių instancijų teismai keitė, pildė bei naikino vienas kito nuosprendžius. Galop Aukščiausiasis Teismas pripažino V. Karalevičių esant kaltą dėl dokumentų klastojimo ir nuteisė kalėti 3 metus.
1998-aisiais, dar tebetampomas iš izoliatoriaus į izoliatorių ir iš kolonijos į koloniją, V. Karalevičius kreipėsi į Strasbūro Žmogaus Teisių Teismą. Išnagrinėjęs lietuvio pareiškimą, tų pačių metų spalį šis teismas nusprendė, kad V. Karalevčiaus skundas pagrįstas ir teismas imasi bylą svarstyti. Sužinojęs, jog byla "Karalevičius prie Lietuvą" iškelta, pareiškėjas apsidžiaugė. Šiandien V. Karalevičius toli gražu nebežiūri į Strasbūro teismą taip optimistiškai, ypač po to, kai šis teismas iš jo pasityčiojo, bet apie viską - nuosekliai.
Verta žinoti, jog Strasbūro Žmogaus Teisių Teismas nesprendžia kaltės klausimo, neperžiūri nuosprendžių. Ten ginama prigimtinė žmogaus teisė į laisvę, orumą bei nuosavybę. V. Karalevičius Strasbūrui pateikė įrodymus, kad per trejus kalinimo metus 1997 - 1999 metais jis net tris kartus - kaskart maždaug po mėnesį - buvo laikomas už grotų neteisėtai, absoliučiai be jokios sankcijos. Strasbūro teismas į tokius dalykus žiūri labai rimtai - jei policija teisme negauna sankcijos, vadinasi, nėra pagrindo laikyti žmogų užgrotų. Na, o jei suimtas tikras nusikaltėlis, tik nėra, kas laiku sutvarko kalinio dokumentus, tokius pareigūnus reikia kuo greičiau vyti iš tarnybos.
V. Karalevičius teigia, jog dėl to, kad nebuvo laiku paleistas, prarado 10 milijonų litų vertės verslo užstatą. Todėl ir jo ieškinys Lietuvos Vyriausybei stulbinančiai solidus - 45 milijonai JAV dolerių, 22 milijonai litų ir dar truputis.
Išklausęs V. Karalevčių korespondentas nutarė patikrinti vieną neteisėto kalinimo epizodą, pasak šiauliečio, trukusį nuo 1999-ųjų birželio 29-osios iki tų pačių metų liepos 30-osios.
Pavyko sužinoti, jog tą birželį nuteistasis V. Karalevičius, tuo metu kalėjęs Vilniaus sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje (PDK), buvo apskundęs Šiaulių apylinkės teismo nuosprendį. Birželio 29-ąją Aukščiausiasis Teismas, įžvelgęs Šiaulių miesto teismo broką, nuosprendį panaikino, įpareigodamas V. Karalevičių teisti iš naujo. Tačiau šį humanišką nutartį pasirašęs teisėjas kažkodėl nesivargino svarstyti, ką gi daryti su suimtuoju iki naujojo teismo. Vilniaus PDK vadovai nekvaršino sau galvos dėl teorinių žmogaus teisių - sėdi, tai ir sėdėk. Sostinės kolonijos pareigūnai tepasirūpino kalinį etapu išvežti į Šiaulių tardymo izoliatorių, nes šiame mieste turėjo vykti naujas teismas.
Šioje negražioje istorijoje pagyrimo nusipelno tik Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai. Pamatę, kad liepos 27-ąją atvežto kalinio V. Karalevičiaus dokumentuose - nė užuominos, kokiu pagrindu vyras kalinamas, tą pačią dieną siunčia raštą į Šiaulių apylinkės teismą, prašydami priimti sprendimą - paleisti V. Karalevičių ar ne.
Komiška - liepos 29-ąją budintis teisėjas pasirašo sankciją suimtą V. Karalevičių... suimti, tačiau taip bent buvo nutrauktas lygiai mėnesį trukęs teisinis nihilizmas.
Tačiau dar labiau juokinga, jog civilizuotų ir demokratinių pasaulio šalių vyriausybes stebintis Strasbūro Žmogaus Teisių Teismas pats pažeidinėja žmogaus teises!
Iki bus Strasbūre pradėta nagrinėti V. Karalevičiaus byla, šiaulietis iš Prancūzijos nuolat gauna pranešimus atsiųsti tai vienokius, tai kitokius dokumentus. Kaskart mandagiai leidžiama suprasti, jog jei iki duoto terminio pabaigos teismo prašymas nebus įvykdytas, bus laikoma, kad ieškovas pretenzijas atsiėmė ir byla bus nutraukta.
- Šiemet rugpjūčio 5-ąją gaunu eilinį laišką iš Strasbūro, - korespondentui voką su dokumentu rodė V. Karalevičius. - Laiške man nurodoma pasirinkti byloje užsienio kalbas mokantį atstovą ir atsakyti iki... liepos 30-osios! Ėmiau aiškintis, kas kaltas dėl tokios nesąmonės. Ant rašto įskaitau, jog registratorius Vincentas Bergeris jį pasirašė liepos 2-ąją. Po to dokumentas kažkur mėtėsi ilgiau nei tris savaites, nes ant voko matau užspaustą Strasbūro pašto antspaudą su liepos 28-osios data. Iš Lietuvos pašto antspaudo sprendžiu, jog laiškas mūsų šalį pasiekė rugpjūčio 4-ąją, man įteiktas kitą dieną.
Kaip nori vartyk, tačiau išeina, jog dėl netvarkos Lietuvos teisėsaugos raštvedyboje mūsų pareigūnus žada pasmerkti Strasbūro Žmogaus Teisių Teismas, kurio paties raštvedyboje lygiai tokia pati netvarka!
V. Karalevičius pridūrė, jog per pusketvirtų metų jo byla taip ir nepradėta nagrinėti, nors per tą laiką į Strasbūrą jis išsiuntęs net apie 400 (!) įvairių dokumentų, pažymų, pažymėlių. Dėl akibrokšto su paskutiniuoju raštu V. Karalevičius jau kreipiasi į Strasbūro Teismo Didžiąją kolegiją bei Europos Parlamentą Liuksemburge. Kažin, kaip raštvedyba Liuksemburge...
Dėl formalių pažeidimų keli piliečiai bei nuteistieji yra laimėję bylas prieš Lietuvą. Tikėtina, jog V. Karalevičius taip pat laimės. Tačiau laimėjusiajam nustatydamas kompensacijos dydį Strasbūro teismas atsižvelgia į žmonių pajamas Lietuvoje ir mūsų piliečiams iš juos nuskriaudusių pareigūnų paprastai priteisia sumokėti kelis tūkstančius eurų ar net litų, taigi milijoninius ieškinius mūsų rašinio herojus gali užmiršti. Dar svarbiau - kokią sumą bepriteistų Strasbūras, ją moka ne kaltininkas valdininkas, net ne klaidą padariusi įstaiga, o Lietuvos biudžetas. Kitaip sakant, mokama iš visų mūsų kišenės. Net iš to kišenės, kurio teisės pažeistos. Argi tai ne dar vienas žmogaus teisių akibrokštas?
Lietuvos valdininkai bei pareigūnai Strasbūro teismo nebijo, nes už be sankcijos kalintus piliečius kompensacijas moka valstybė.
(Kalejims 1; Kalejims 2 ).
