“O dabar... ponios ir ponai” - mįslingai, intriguojančia intonacija ištaria naujos “Garsų pasaulio įrašų” vaizdajuostės pavadinimas ir, žinoma, amžinas pasakininkas Claude’as Lelouchas.
Vasaros atokvėpiui
Šiemetė vasara savais kone indiškais “lietų sezonais” nuteikia kaip tik vaizdajuosčių žiūrėjimui. Žygiuoti į kino teatrą reikia skėčio, kinas toli, o dar ir bilietai brangūs. Išsinuomota (ar net pirkta kam nors padovanoti) vaizdajuostė “O dabar... ponios ir ponai” - pats tas.
Sukčiaus, kurį ironizuodamas čia vaidina Jeremy Ironsas, ir dainininkės, kurią dar bando ir vaidinti reali dainininkė Patricia Kaas, meilės, jų nuotykių, stebuklingo išsigydymo iš visokių nelabai aiškių, bet mirtinų ligų istorija - iš tų, kurios skiriamos laisvalaikiui ir tiktai jam. Filmas buvo parinktas pernykščio Kanų festivalio uždarymui, rafinuota publika juokėsi, laidė ironiškas replikas, bet iš salės neišėjo niekas - pailsėti reikia net pačių aukščiausių kaktų intelektualams.
Žinoma, žvelgiant iš realistinio požiūrio taško, ekrane pilna atvirų nesąmonių: koks gi beprotis, kenčiantis nuo smegenų auglio, žygiuos per Afrikos dykumą nepridengta galva? Bet C. Lelouchui visiškai nesvarbus filmo panašumas ar nepanašumas į realiąją buitį, jis žaidžia visai kitomis taisyklėmis, nepamiršdamas, kad žmogui būdingas ir egzotikos, ir tos pačios pasakos, ir “laimingų pabaigų” troškimas. Žinoma, jeigu tik tas žmogus į viską nežiūri pro juodus akinius ir jeigu jo svajonių viršūnė nėra gerai išmuilinta kilpa...
Tokios profesionalios pramogos vasarą galėtų būti daugiau ir kino teatruose (dabar 2-3 filmai, pasižiūrėti paeiliui, būna tiek antriniai, kad sąmonėje susipainioja po poros dienų), ir televizijos kanaluose.
Kas be ko, televizijos džiunglėse pasitaiko visko. Nors “Paprastas nusikaltėlis” (1 Baltijos kanalas, šeštadienį, liepos 19 d., 22.50 val.) ir reklamuojamas trileriu, man, prisipažinsiu, didelį “kaifą” teikia jau pati beprotiška airių režisieriaus Thaddeuso O’Sullivano idėja superteigiamo snukučio ir padoriausių personažų kūrėjui Kevinui Spacey (pamenate “Amerikietiškas grožybes”, “K-PAX”, “Uosto kronikas”?) šį kartą duoti “atvirkščią” didžiausio nusikaltėlio ir dar miegančio su dviem seserimis iš karto tipo vaidmenį. Visai linksmas žaidimėlis.
Kiti filmai jau sumanyti kaip komedijos. Pastebi kūrėjų idėjų stygių ir sąmoningas arba ne sekas. Iš pradžių, kaip pamenate, buvo animacinis serialas “Byvis ir Tešlagalvis”. Paskui panašų jaunų pusgalvių motyvą visame cikle filmų sėkmingai panaudojo įžūlokas amerikietis Kevinas Smithas, kurio simpatišką antiholivudinę erzelynę “Džėjus ir Tylenis Bobas kontratakuoja” ateinančią savaitę rodo net dvi televizijos (kabelinės - šeštadienį, liepos 19 d., 21.00 val., o Ukraina - tą patį vakarą, tik kiek vėliau, 22.15 val.). Bet kad anglai imtų stokoti savo išgirtojo humoro ir beveik tiesiai plagijuoti minimą motyvą - filme “Kevinas ir Peris patvarko visus” (“Vinita”, šeštadienį, liepos 19 d., 18.30 val.) - tiesiog sunku patikėti. Svarbiausia, jų besiseilėjančius ir besisnargliuojančius (tiesiogine žodžių prasme) paauglius vaidina kokie keturiasdešimtmečiai aktoriai ir šis neatitikimas tiesiog veikia skrandį...
Gana neskoningą komediją “Žiurkių lenktynės” (1 Baltijos kanalas, sekmadienį, liepos 20 d., 20.25 val.) rodo amerikiečių parodistas Jerry Zuckeris. Bet komikai Johnas Cleese’as (kazino savininkas), Whoopie Goldberg (moteris, norinti pradėti savą verslą), Rolandas Atkinsonas (trenktas italiūkštis) vis dėlto daro savo. Užtat visai originali komedija “Broliai Makmalenai” (TV3, ketvirtadienį, liepos 24 d., 11.00 val.), tematiškai svyruojanti tarp Dievo ir sekso. Tik niekaip nesuvokiu, kodėl lietuvių spauda teigia, esą tai visiškai kitų interesų Briano De Palmos kūrinys, nors iš tikrųjų šia komedija 1995-aisiais debiutavo žinomas aktorius Edwardas Burnsas.
Nesusipainiokime
Būkim realistai: specialiai kinu nesidominčiam žiūrovui, beje, visiškai vis viena, kas pastatė tą ar kitą filmą. Užtat jam ne vis viena, kai jį mulkina pavadinimais, seną prekę pateikia nauja ir panašiai.
Antai pavadinimu “Ilgas kelias namo” (“TVcentr”, trečiadienį, liepos 23 d., 18.55 val.) buvo nesuskaičiuojama daugybė kino juostų. Kuris rodomas čia? Tai televizinis mažo biudžeto filmukas apie senatvę, bet patrauklumo jam suteikia užpernai miręs aktorius Jackas Lemmonas.
“Jaunosios savižudės” (LNK, ketvirtadienį, liepos 24 d., 22.35 val.) visame pasaulyje žinomos dar drastiškesniu pavadinimu. Taip, tai tos pačios “Savižudės skaistuolės”, tik man atrodo, kad publikos dėmesį pritraukė ne tiek naivokas fatališkumas ar atviras aistrų rodymas, kiek režisierės - garsiojo Franciso Fordo Coppolos duktės Sophios pavardė. Geros aktorės iš jos neišėjo, ar bus režisierė... dar pamatysime.
Dėl “Orfėjo mirties” (RTR, Vilniaus TV, antradienį, liepos 22 d., 14.00 val.) nekaltas joks konkretus kanalas. Tiesiog gruzinų režisieriui Georgijui Šengelajai užėjo į galvą negraži mintis savo elementarokai melodramai beveik tiesiai nuplagijuoti prancūzų modernisto Jeano Cocteau klasikinio filmo “Orfėjo testamentas” pavadinimą. O aš ilgai svarsčiau - kuris gi?
Yra gausybė juostų tuo pačiu “Anos Kareninos” pavadinimu: ir klasika su Greta Garbo ar Vivien Leigh, bet daugiausiai - menkų serialų. Amerikiečio Bernardo Rose’o 1997 metų ekranizacija (Ukrainos TV, sekmadienį, liepos 20 d., 18.20 val.) - nei šiokia, nei tokia. Į prancūzų žvaigždę Sophie Marceau žvelgti įdomu, kita vertus, Vronskiui parinktas aktorius Seanas Beanas - toks, kad meilės aistra, kuri čia, šiaip ar taip, svarbiausia, visai netiki. Bandoma sekti puošnia vėlyvųjų Luchino Visconti kūrinių plastika ir tai savaip teigiamas bruožas, bet vėlgi - kiekvieną rusų medžiagos filmą iliustruoti vien tik Čaikovskio muzika - tikra Holivudo nelaimė. Žodžiu, kūrinys prieštaringas ir jums spręsti, ar aukoti tas 110 minučių, ar ne.
O štai jau visai grubus kortų painiojimas. Jei prisimenate, praeitame “Namų kine” palankiai atsiliepiau apie negailestingą Kinijos vaizdą piešiantį amerikiečių filmą “Ištremtoji Siusio”, kurį demonstravo Lietuvos nacionalinė. Neapsigaukite dėl šią savaitę pasirodančios “Išsiųstosios merginos” (kabelinės televizijos, pirmadienį, liepos 21 d., 21.00 val.). Tai tas pats filmas, o kitas, kad ir panašus pavadinimas - ką gi, kabelinėms, kad ir suvėlavusioms, irgi praverstų reitingai.
Boikotuojame “Vinitą”?
Jau daug metų naudojuosi kabelinės “Vinitos” paslaugomis, bet pastaruoju metu man netgi baisoka rašyti “Namų kiną”, kažką žadėti, nes tie, kurie irgi prisijungę prie “Vinitos”, turbūt negali nepastebėti, kad ji kiekvieną dieną (na, savaitę) dirba vis prasčiau.
Neseniai nuoširdžiai rekomendavau prancūzų psichologinę “Akompaniatorę”. Būdamas “be kaltės kaltas” turiu atsiprašyti kitų “Vinitos” klientų, nes jie, manimi patikėję, irgi pamatė filmą be dramatiškiausių 15-kos finalo minučių. Dar gražiau praėjusią savaitę buvo su italų vesterno klasika “Dėl saujos dolerių”. Šiuo atveju - nes “Vinita”, kaip ir daug kas Lietuvoje, sparčiai progresuoja, - leista pamatyti tik pusę filmo.
Ta pati maloni “Vinitos” ponia jau pusę metų man formaliai maloniu balsu atsakinėja į telefonines pretenzijas, esą jie niekuo dėti, toks prastas buvęs signalas. Vadinasi, susitaikyk, maitink bendrovę kaip maitinęs, - geriau nebus. O kodėl jie tą pusmetį ar net ilgiau nieko nedarė, kad padėtis būtų ištaisyta, kad klientas, kuriam, o ne sau normaliose šalyse ir dirbama, būtų patenkintas, istorija nutyli. Jeigu moderniųjų technologijų laikais nieko nesugebama pakeisti, gal jūs, ponai neprofesionalai, pasirinkote truputį ne tą profilį? Pardavinėtumėte sau dešrą. Bet ne, nepirkčiau - matyt, irgi būtų su “Vinitos” kvapeliu.
Beje, labai gerai prisimenu laikus, kai į “Vinitos” techninį skyrių, vos ekrane pasirodžius nesklandumams, tuojau paskambindavau (juk aptarnaujama tiek daug monitorių, kažko galima ir nepastebėti) ir painformuodavau. Tai būdavo ir 23 valandą, ir vidurnaktį. Vyriški balsai man padėkodavo (!) ir po kokios minutės viskas stodavo į savo vietas. Dabar tie telefonai tyli, o Ponia bando mane maloniai kvailinti, kad naktinės pamainos jie niekuomet neturėdavę, na, vos nesiūlo kreiptis į psichiatrą. Tačiau viskas aišku ir ne kokiam gudruoliui: vyksta taupymo akcijos, etatai naikinami, o kad klientų sąskaita - kam tai rūpi. Man ši istorija priminė aibes panašių, specifiškai lietuviškų, kad ir tokią, kai atsisakiau nuolatinės taksi bendrovės paslaugų, šiai ėmus nebeskambinti į namus, o tiesiog sakyti: “Na, išeikit iš namų po kokių 8-9 minučių”. Išeini, mašina pasirodo po 15-kos, o jei tu su bagažu ir stovi paryčiais, susiruošęs į kelią, tai dar ir smarkiai rizikuoji. Dabar toji firma, centus sutaupiusi, o klientus praradusi, jau bankrutavo. Ar neatsitiks taip ir gudragalvei “Vinitai”? O gal ji, kad ir praradusi visus užsienio kanalus, kurie, anot jos, tokie netechniški, sugebės imti abonentinį mokestį už tuos kelis lietuviškus, šitaip aplenkdama net ir Seimo diskusijų rezultatą? Kas žino, Stebuklų šalyje dar ir ne to pasitaiko.
Kad ir kaip ten būtų, kreipiuosi šį kartą laukdamas informacijos iš skaitytojų: gal žinote kokią nors padorią kabelinės televizijos firmą? Sportas ir koduoti kanalai vojeristams nedomina, kinas - labai. Gyvenu Žirmūnuose.
Benefisai
Bet pakalbėkime apie ką nors malonesnio, ne vien melu bei nepagarba grįsto.
Pavyzdžiui: ar nujaučiate, kad šią savaitę nejučiomis susiklosto net kelių kino menininkų benefisai? Pirmoji jų - gruzinų kosmopolitė, kadaise - pirmoji Gruzijos hipė, režisierė Nana Džordžadzė. Ne kartą buvo rodomi jos mieli filmai, bet dabar susitiko naujausi ir mieliausi: “1001 įsimylėjusio virėjo receptas” (1 Baltijos kanalas, šeštadienį, liepos 19 d., 0.40 val., ir penktadienį, liepos 25 d., 12.30 val.), kuriame pagrindinį vaidmenį kuria pražilęs ir dar simpatiškesnis tapęs švelnusis prancūzų komikas Pierre’as Richard’as, taip pat ir “27 pavogti bučiniai” (LNK, sekmadienį, liepos 20 d., 20.30 val.). Kadangi aną savaitę matėme dar ir Nanos Džanelidzės poetišką “Lopšinę”, kyla abejonė: negi Gruzijoje, kaip ir giminingoje Prancūzijoje, pagrindinėmis kino režisūros profesijos, visuomet laikytos vyriška, puoselėtojomis tapo moterys?
Kitas benefisas pilnesnis ir specifiškesnis - net keturi Sylvesterio Stallonės filmai. Labai gerai suprantu tuos, kurie teigia, kad kultūristai ir manekenės - apskritai ne aktoriai. Bet į “liaudies balsą” taip pat pravartu įsiklausyti, tai ne vien socializmo prerogatyva.
Pavyzdžiui, man labai norėtųsi, kad tas pats pilietis šią savaitę pasižiūrėtų du filmus apie boksininkus: “Rokį III” (TV3, šeštadienį, liepos 19 d., 23.00 val.), kur ir siaučia nemarusis Stallone, ir “Įsiutusį bulių” (“Tango TV”, šeštadienį, liepos 19 d., 21.35 val.), kuriame pasirodo nei boksininkas, nei kultūristas, bet aukščiausio polėkio AKTORIUS Robertas De Niro. Jei nepamatys skirtumo tarp tiesiog technologijos ir meno, fizinių veiksmų ir dramatiško likimo, vadinasi, toks pilietis estetiškai kurčias ir jo jau nebeperkalbėsi.
Dar Stallone vaidina “Keršto angele” (tą patį šeštadienį, per Baltarusijos TV, 19.15 val.), naujoje kovinėje mafijos temos juostoje “Pašalinti Karterį” (kabelinės televizijos, ketvirtadienį, liepos 24 d., 21.00 val.) ir - o keistybė! - net komedijoje. Ši vadinasi “Oskaras” (TV3, penktadienį, liepos 25 d., 20.30 val.) ir ji visai tiko į skirsnį “Nesusipainiokime”, nes tokio pavadinimo juostą kadaise nušvietė nenustygstantis prancūzų šurmuliuotojas Louis de Funesas.
Realybės atšvaitai
Neišpaikintam žiūrovui panašu, kad tokie dinamiški, prievartos veiksmų bei kaskadinių triukų kupini filmai kaip “Pašalinti Karterį” kuo glaudžiausiai siejasi su šiuolaikine tikrove. Tikrai, ar neaktualios šiandien įvairaus plauko mafijos sąskaitos? Argi negrobiami žmonės (“Slėpynės”, “RenTV”, antradienį, liepos 22 d., 21.05 val.), argi jie nepatenka į nelaisvę, kaip būna šiandien, o būdavo ir II pasaulinio karo laikais, į kuriuos sugrįžta “Narsios belaisvės” (TV4, šeštadienį, liepos 19 d., 12.15 val.)? Ar neveikia siaubingi teroristai (“Sprogdintojas” su Jeanu-Claude’u Van Damme’u; “TVcentr”, ketvirtadienį, liepos 24 d., 18.55 val.), ar vis dar negirdimi savaip transformuoti “šaltojo karo” atgarsiai (“Traukinys kalėjimas”, “RenTV”, ketvirtadienį, liepos 24 d., 0.50 val.)?
Visa bėda, kad dauguma panašių filmų remiasi tikrove, kaip dviem laikraščio kronikos eilutėmis, o pasirėmus autoriams svarbiausia ne išanalizuoti baisią tikrovės grimasą, kiek paspekuliuoti ja, iki valiai pagąsdinti dažniausiai noriai tokį veiksmą sutinkantį žiūrovą.
“Realybė” apvirsta triukais, “kinu” prasčiausia to žodžio prasme. Tada jau geriau apskritai fantastika, kad ir rusų “Rūstybės diena” (“Naše kino”, sekmadienį, liepos 20 d., 21.35 val., ir kitądien, 14.35 val.) su mūsiškiais aktoriais Juozu Budraičiu ir Gražina Baikštyte. Tada vis tiek geriau klipinis “Romeo ir Džuljetos” variantas (“RenTV”, sekmadienį, liepos 20 d., 21.00 val.), naiviai “suaktualinantis” seną istoriją ir priešiškas tėvų šeimas paverčiantis...mafijozais.
Bet ir kitomis savaitėmis, ir šioje pasitaiko tikrai realistinių filmų, po kurių jautiesi praturėjęs tos ar kitos sudėtingo mūsų gyvenimo pusės pažintimi. Man regis, panaši juosta - amerikiečių “Klajokliai” (LNK, penktadienį, liepos 25 d., 22.00 val.), supriešinanti skirtingų kartų autsaiderius. Nusižudyti norintį senuką (Martinas Landau) kažkodėl pagrobė gatvės vaikų govėda - dvi panelės ir vaikinukas. Ir vienas, ir kiti - labai nelaimingi, tik gal bijo prisipažinti sau, kad išeitis - ne agresija, o kaip tik santarvė. Labai talentingą, bet ir labai niūrų filmą “Vieniša moteris” (“TV Polonia”, trečiadienį, liepos 23 d., 14.00 ir 21.35 val.) pristato vieniša - plačiąja prasme - lenkų režisierė Agnieszka Holland.
O gal priimtiniausias variantas, sugebantis susieti ir “žiūrovinio”, ir “rimtojo” kino elementus - tai “Trys metų laikai” (LTV, antradienį, liepos 22 d., 22.00 val.), pasakojantis apie amerikietį, per Vietnamo karą susilaukusį čia dukters, o dabar, taikos metais, jos ieškantį Ho Ši Mino mieste. Ko norėti: juk Džeimsą vaidina Harvey Keitelis, kuriam pavaldi ir poezija, ir minoras, ir humoras.
Keli avangardo seansai
Tie seansai turbūt specialiai skiriami kino kritiko Skirmanto Valiulio auklėtiniams, anot mokytojo nesenos šnekos LTV “Spaudos klube”, savarankiškai ir kone masiškai įvaldžiusiems naujus mokslinius kino tyrimo metodus.
Tikrai įdomu, kaip jaunieji modernaus kino adeptai vertintų naują prancūzų kino provokatoriaus Jeano-Luco Godard’o juostą “Negailėk manęs” (Ukrainos TV, šeštadienį, liepos 19 d., 0.20 val.) - kaip dar vieną adiulterinę istoriją su nepakeičiamuoju Gerard’u Depardieu, kaip Dievo atėjimo į žemę metaforą, ar kaip tiesiog kaip dar vieną pilnametražį kino klipą, Godard’o pašaipiai, kaip šuniui kaulą, mestą intelektualų publikai? Kalbu tariamąja nuosaka, nes esu beveik šventai įsitikinęs, kad tokiu vėlyvu metu visas tas Valiulio jaunimas saldžiai miegos. Kinas visuomet reikalauja aukų, o toms toli gražu ne kiekvienas pasiryžęs.
Avangardui priskirtinas ir kitas naktinis seansas - garsaus amerikiečių nepriklausomojo Harmony Korine’o “Džuljenas asiliukas” (TVP1, sekmadienį, liepos 20 d., 1.45 val.), drastiškas kūrinys apie šizofrenikų šeimą, pirmasis JAV filmas, oficialiai pripažintas “Dogmos” formaliu bei dvasiniu broliu.
Du avangardiniai filmai - rusiški. Vienas - FEKS’ų (“Fabrika ekscentričeskogo aktiora”) dar negarsinis 1929 metų “Naujasis Babilonas” (“Naše kino”, antradienį, liepos 22 d., 0.15 val.), improvizuojantis Paryžiaus Komunos medžiagos motyvais. Tai buvo tas metas, kai talentingi rusų kino kūrėjai dar naiviai tikėjo, kad revoliucija palaikys būtent avangardą.
Kitas toks etapas po nepaprastai prailgusių reakcijos metų į Rusijos kiną atėjo maždaug apie 1985-uosius. Bet vėlgi: kaip tik tais metais kurtas aktoriaus Aleksandro Kaidanovskio režisūrinis debiutas “Paprasta mirtis” (“Naše kino”, trečiadienį, liepos 23 d., 0.30 val.) ekranuose pasirodė tik po ketverių metų. Levo Tolstojaus “Ivano Iljičiaus mirtis” tapo šio keisto filmo, analizuojančio daugiausiai mirties fiziologiją, vien atspirties tašku. Kas žino, ar labai anksti miręs Kaidanovskis šviesos koridoriaus kadrais, tarsi simbolizuojančiais išsivadavimą iš kūno, iš paties gyvenimo kančios, kažko pats ir neprisišaukė?
Trumpesnės atminties žmonėms dar priminsiu, kad A. Kaidanovskis išgarsėjo ne vien A. Tarkovskio “Stalkeriu”, kad jis buvo nuoširdus Lietuvos ir lietuvių kino (filmavosi “Fakte”, “Atsiprašau”) draugas, ir šioji draugystė filme “Paprasta mirtis” pasireiškia bent jau tuo, kad vieną didesnių vaidmenų čia sukūrė klaipėdietis Vytautas Paukštė.
