Žiemos olimpiada mums, kino mėgėjams, – ne kliūtis. Juk šią savaitę – ir Vasario 16-osios šventė, ir dar Valentino diena. Vadinasi, priderinti filmai.
Šeštadienis
Norisi banaliai atsidusti: kaip bėga laikas... Iš tiesų, atrodo, tik vakar (iš tikrųjų 2001-aisiais) visiems buvo didžiulė staigmena jauno britų režisieriaus Stepheno Daldry drama „Bilis Eliotas“ (TV3, 14.55 val.) apie berniūkštį iš Šiaurės Anglijos kalnakasių miestelio, nelauktai sau atradusį klasikinio baleto grožį, o autorius jau pastatė puikias „Valandas“, baigia „Everestą“. Jamie Bellas, tada vaidinęs atkaklųjį paauglį, atrodė atsitiktinai rastas vunderkindas, o šiandien jis jau brandus jaunas aktorius, kurį dėl pavardės kviečia ne tik į naująjį „King Kongą“, bet kuris savaip įprasmina ir visą sunkų ką tik matytos „Brangiosios Vendi“ psichologiškumą.
Į kitą – šįkart airių – mažą miestelį nukelia linksmas filmas „Visai šalia“ (TV3, 0.15 val.). Izoliuotame Donegale vyrai prie alaus bokalo svajoja apie kitus kraštus, kitokias moteris. Na, ir parašo į Majamio laikraštį, pasikviečia amerikoniukų. Bet, įsižiūrėjus, argi tokios jau prastos – tos, kurios gyvena „visai šalia“? Pamačius abu filmus, galima tik padėkoti TV3 kanalui už tokią ekskursiją į britų salyną.
Apstu ne visai tradicinių biografinių filmų. „Pasaulio karalius“ (BTV, 20.25 val.), pasakojantis apie įžymųjį boksininką, pasirinkusį Muhammado Ali slapyvardį, – visai ne dažniau rodomas „Ali“, jis – apie tuos laikus, kai herojus kovojo dar kaip Cassius Clay. Kine apstu tokios keistokos konkurencijos: abu filmai statyti beveik tais pačiais 2000 metais; beje, tuomet pasirodė ir du kino kūriniai apie nepamirštamąjį markizą de Sade’ą, tik vieną – „Markizo de Sado plunksna“ su australiečiu Geoffrey Rushu statė Philas Kaufmanas, o šiandien klesti prancūzų režisieriaus Benoit Jacquot „Sadas“ (BTV, 23.35 val.) su Danieliu Auteuiliu, atliekančiu pagrindinį vaidmenį, ir lyginti turbūt beprasmiška: viena tik papildo kita.
Napoleono figūra imponavo kūrėjams jau nuo kino gimimo. Šiandien – dar menkai žinomų prancūzų (režisieriaus Antoine’o de Caunes ir aktoriaus Philppe’o Torretone’o, mano matyto tik liaudiškoje juostoje „Feliksas ir Lola“) naujas, savaip įdomus, kad ir melodramiškas kūrinys apie didžiojo karvedžio gyvenimą Šv. Elenos saloje, pavadintas „Mesjė N“ (1 Baltijos kanalas, 14.30 val.; kartojama trečiadienį, vasario 15 d., 22.30 val.).
1 Baltijos kanalas šiandien džiugina ir „Proto žaidimais“ (22.00 val.) su genialiu Russello Crowe matematiku; pažiūrėjęs šią juostą, imi suprasti, kodėl būtent režisierius Ronas Howardas buvo parinktas „Da Vinčio kodui“ ekranizuoti. Neblogas ir kiek senesnis trileris „Kraštutinės priemonės“ (TV1, 21.00 val.), surinkęs į vieną kompaniją Gene’ą Hackmaną, Hugh Grantą, man regis, dar vis nepakankamai įvertintą aktorių Davide’ą Morse’ą, kuris buvo, jei pamenat, blogu policininku Larso von Triero juostoje „Šokanti tamsoje“. Beje, po „Kraštutinių priemonių“, panardinančių į medikų terpę, mano pasitikėjimas jais gavo tik dar vieną smūgį.
Sekmadienis
Tas pats „Proto žaidimų“ kūrėjas Ronas Howardas šiandien demonstruoja savo gabumus „fantasy“ žanro erdvėse; neslėpsiu, „Vilou“ (TV3, 14.30 val.) su Valu Kilmeriu man visuomet patiko išradingumu, atmosfera, laisvu fantazijos polėkiu. Kiek realistiškesnis – bet ar iš esmės? – „Didysis Valdo Peperis“ (TangoTV, 22.00 val.), kuriame savo klestėjimo laikų Robertas Redfordas šauniai piešia senųjų laikų pilotą, išgyvenantį, kad Pirmojo pasaulinio karo frontuose jam netekę susikauti su vokiečių oro asais ir randąs pašaukimą oro akrobatikoje, populiarioje sausojo įstatymo laikų Amerikoje. Kas buvo, kas pramanyta – ne taip svarbu, bet gerai, kad mūsų kanalai nebesibijo ir senesnių (šis – 1975-ųjų), tačiau mažai kieno matytų ir visai nepasenusių juostų.
Keistas sutapimas – beveik visų reikšmingesnių dienos filmų pavadinimuose – girdėti ir negirdėti vardai. Tačiau nesibijokite, „Kleopatra“ (LNK, 22.15 val.), kurta Argentinos ir Ispanijos, neturi nieko bendra nei su Egipto karaliene, nei su anekdotų objektu tapusia juosta, kurioje kadaise vaidino Liz Taylor. Filmas naujas, jo medžiaga – dramatiška dabartis, o pagrindinį vardą savo nelaimei nešiojančios moters paveikslą išraiškingai tapo nebejauna argentiniečių žvaigždė Norma Alejandro, kadaise įsiminusi „Oficialioje istorijoje“.
Kas yra Rasputinas, tikiuosi, dar prisimena visi. Ir filmų apie jį daugybė. Šiandien rodomame „Rasputine“ (LTV, 21.00 val.) susirinko tarptautinis žvaigždynas – britas Alanas Rickmanas, italė Greta Scacchi, vengras Gaboras Konczas, kažkokie negirdėti rusų aktoriai (Frolovas, Ganelinas – bet ne mūsų kompozitorius, Lykovas, Choziainovas), viską režisavo vokietis Uli Edelis, bet rezultatas – gal kaip tik dėl tos internacionalinės painiavos – bent jau ne itin autentiškas. Žinoma, apie Rasputiną yra ir daug prastesnių juostų, kur tik žaižaruojama pagrimuotomis akimis, o demonizmas kelia juoką.
Reali ir daktaro Alfredo Kinsey pavardė. Naujas Billo Condono filmas „Kinsis“ (BTV, 22.10 val.) prisimena šį mokslininką, dar 1948 metais, kai iki seksualinės revoliucijos buvo toli kaip iki kosmoso, išdrįsusį paskelbti darbą apie seksualinę žmogaus elgseną. Tokie tyrimai Amerikos universitetuose tuomet buvo supami griežčiausių tabu, todėl, natūralu, sukėlė skandalą, kuriuo ekrane nesimėgaujama kaip bulvarinėje spaudoje, jis tiesiog konstatuojamas. Apskritai filmas – santūrus. Kinsis – vienas ryškesnių aktoriaus Liamo Neesono vaidmenų; be patetikos, be jokių aktorinių triukų jis piešia žmogų, atsisakantį ką nors vertinti, tačiau norintį suprasti. Geras jo partneris – Johnas Litghow, kuriantis standartiškai mąstantį Kinsio tėtušį. Tai tikras kinas suaugusiems – ne drastiškumo, o minties lygio prasme.
Pirmadienis
Artėjant prie Valentino šventės, pagrindiniu dienos filmu drįstu apšaukti amerikiečių nepriklausomų broliukų (kai jie dar buvo visai nepriklausomi) Coenų „lunatišką komediją“, kaip ją vadina JAV kritikai, – „Auklėjant Arizoną“ (ukrainiečių STB, 20.00 val. ir kitądien 9.35 val.).
Pirmiausia tai nepaprastai juokinga juosta. Kino žmonės kartais mėgsta tiesiog paspekuliuoti naujagimių ar truputį vyresnių vaikų vaizdu, bet čia miklus kūdikėlis įkomponuotas į dramaturgiją taip, kad be jo ir tokio džiugaus filmo nebūtų. Mat, kaip ten buvo, kaip nebuvo, bet iš kalėjimo išėjęs „doruolis“ Nicolas Cage’as įsimylėjo policininkę Holly Hunter. Apsivedė (jau pats tas „aljansas“ juokina iki ašarų), o vaikų kaip nėr, taip nėr. Ir nebus.
Kokia neteisybė: kažkokiam baldų magnatui Arizonai gimė iškart visas penketukas. Ir čia mūsų įsimylėjėliai parodo mirtiną logiką. Save įtikinėdami: „Aniems ir taip daug liks“, jie ima ir pavagia vieną Arizoniuką. Bet čia problemos tik prasideda, o malonumų jums atimti nenoriu...
Koks nors Rasputinas šią dieną turbūt pavadintų „juoduoju pirmadieniu“, nes ir pirmadienis, ir 13-ta. Bet „Auklėjant Arizoną“ nekvailas optimizmas įveikia ir juodesnius filmus. Iš jų – labai gražus ir stilingas „Vampyro šešėlis“ (TV1000, 21.00 val.), fantazuojantis negarsinio kino šedevro apie vampyrą Nosferatu filmavimo temomis, o šiuose puslapiuose viešėjęs jau anaiptol ne vieną kartą. Dar yra puikus Jacko Nicholsono ir Jessicos Lange duetas filme „Laiškanešys skambina du kartus“ (TV1, 21.00 val.), kuriame nusikaltimas įvykdomas vis tos meilės vardu, o kriminalinis Jameso M. Caine’o romanas ekranizuojamas jau nebe pirmą kartą.
Nors aktorė Karin Viard už vėžiu sergančios būsimosios mamos paveikslą filme ne tiek meniniu, kiek agitaciniu pavadinimu „Nepraraskite vilties“ (2 kanalas, 22.15 val.) laimėjo ir nacionalinę „Cezario“ ir dar brolių Lumiere’ų premiją, vis dėlto prancūzų drama man primena tik vadinamojo „medicininio humanizmo“ pavyzdžius. Kai nepadėsi realiai, tepadeda tau bent kinas – įprastinis tokių juostų devizas. Įdomu, ar visos vėžininkės ten laksto iš ligoninių lovų į kino teatrus?
Antradienis
Paradoksas: vienintelis šiandieninis filmas, kuris tiesiai šviesiai vadinasi „Valentino diena“ (LNK, 22.40 val.), pasirodo, yra... siaubo juosta. Matote, kokios plačios šiuolaikinio pasaulio interpretacinės galimybės!
Kiti, neutralesnių pavadinimų kūriniai, kaip tik geriau taikosi prie dienos prasmės.
Kad TV3 kanalas Bazo Luhrmanno „Mulen Ružą“ (23.10 val.) skiria vien „kino gurmanams“, mano manymu, – tam tikras nesusipratimas. Nepaisant kai kurių plastinės išmonės triukų (tarkim, kadrų stilizavimo pagal senus ornamentuotus atvirukus) – tai pats demokratiškiausias, plačiausiai auditorijai skirtas kūrinys. Ne vien dėl to, kad vaidina dievaičiai Nicole Kidman ir Ewanas McGregoras. Tiesiog pasmerkta melodraminė meilė (ji serga džiova, bet visai nekosėdama prieš pačią mirtį dar dainuoja nuo nemariojo Mulen Ružo estrados) – lošimo garantija. Ir naivu, ir gali, protingesnį vaidindamas, paironizuoti vyksmą, bet vis tiek žiūri ir gal net ne vieną kartą.
Įvairios jausmo atmainos šiandien paliečiamos ir linksmuose „Meilės įkaituose“ (TV1, 19.00 val.) su Meg Ryan ir Matthew Brodericku, ir latvių režisieriaus, nepamirštamo „Teatro“ autoriaus Janio Streičo naujesniame, Lietuvoje nedemonstruotame filme „Žmogaus vaikas“ (RTR Planeta, 13.35 val.), kur berniukas pamilsta jauną moterį ir jos linksmą koketavimą traktuoja rimtai, ir romantinėje Harrisono Fordo ir Anne Heche kelionėje (iš pradžių – su visai kitais partneriais) „Šešios dienos, septynios naktys“ (LTV, 21.10 val.). Tik čia žaidimą kiek pagadino aktorė, dar per filmavimą prisipažinusi spaudai, kad yra lesbietė.
Subtilioji Sofios Coppolos juosta „Pasiklydę vertime“ (TV1, 21.00 val.), liečianti platoniškuosius meilės aspektus, beveik įrodanti, kad dvasinis ryšys – ne ką prastesnis (ar net vertingesnis) už tik fizinį, jau ne kartą čia buvo liečiama. Nežinau, gal darsyk prisėsiu pasižiūrėti į praskaidrinančią jaunutės Scarlettės Johansson ir nueinančio Billo Murray draugystę.
O vis dėlto pasiūlysiu jums kadrą iš naujos olandų meilės komedijos „Filein prašo atleisti“ (BTV, 21.55 val.). Gal todėl, kad šios šalies kinas mūsų krašte tiek nepadoriai nežinomas, kad pažįstu inteligentų, manančių, kad tokio apskritai nėra. Nieko panašaus, tik paprastai olandų humoras būna abstraktesnis, intelektualesnis, ar ką.
Šį kartą – tiesiog paprasta istorija apie merginą Filein, kurią vis palieka jos draugai. Atrodė, jau Maksas, tas tai neišduos. Bet, žiūrėk, ir jis žada metams išvažiuoti stažuotis į JAV, pradėti ten aktoriaus karjerą. Sąmojinga ir ryžtinga mergina nutaria pasekti mylimąjį ir pasidomėti, kokie gi ten tie amerikietiškos scenos eksperimentai. Pasirodo, gana drąsūs...
Trečiadienis
Ta pati „Pasiklydusių vertime“ herojė – mano manymu, gražių perspektyvų jauna aktorė Scarlettė Johansson – šiandien pasirodo kaip formaliai „bloga mergaitė“ (iš tikrųjų nuostabi) naujoje sportinėje dramoje „Vimbldonas“ (TV1000, 19.00 val.). Kadangi sporto šaka – tenisas, juosta gali pateisinti visus lietuvių nuvorišų lūkesčius. Ir šiaip jau trečiadienis – daugiau sporto, o ne kino diena. Ko vertos vien ledo ritulio varžybos tarp Latvijos ir JAV!
Galiu paminėti nebent seniai žinomą faktą, kad kartais ir be plagiato įvairių šalių kinematografininkus aplanko labai panašios idėjos. Tarsi kažkas kybotų ore… Taip atsitiko, manau, su 1999 metų amerikiečių režisieriaus Sidney Pollacko juosta „Paklydėlės širdys“ (TV1, 21.00 val.), kurio herojai (Harrisonas Fordas ir Christine Scott Thomas), žuvus jų antrosioms pusėms, suvokia egzistavus neištikimybę, ir tada jau juos, gyvuosius, patraukia vieną prie kito. Ar jums tai nieko neprimena? Man – tų pačių metų honkongiečio Wong Kar-wai „Meilės laukimą“. Tiesa, Rytų filmas daug subtilesnis, čia nėra jokių katastrofų ir lavonų, bet situacija, idėja – labai panaši. Štai ir bandyk kam nors pripažinti prioritetą…
O brutalus kriminalinės meilės trikampis naujame filme „Nužudyti Edgarą“ (Balticum, 21.15 val.) jokių gilesnių ar ir paviršutiniškų asociacijų nekelia. Turbūt pasitaiko ir taip: nenusisekęs gyvenimas verčia kurti iliuzijas, tačiau jų kaina paprastai didoka.
Ketvirtadienis
Iš šiandien be jokios tvarkos, kaip į katilą, į TV ekranus suverstų filmų išskirčiau gana stilingą „Pelenės“ versiją, sukurtą „fantasy“ maniera ir pavadintą „Ilgai ir laimingai“ (TV3, 19.40 val.). Pačią heroję kuria Drew Barrymore, bjauria pamote baroniene pasirodo, aišku, Anjelica Huston, į nemažai permainų patyrusį siužetą įjungtas net Leonardo da Vinci, o rūmų damos epizode šmėkščioja tam iš Prancūzijos specialiai atsivežta Jeanne Moreau. Eklektiška, bet ir savaip smagu.
Dar viena reta romantinė komedija, kuri kažkodėl neerzina (lėmė angliškas santūrumas?), – tai dažnai rodomas „Noting Hilas“ (TV3, 16.20 val.), su realybe bendra turintis maždaug tiek pat, kiek naujoji „Pelenė“, o vis dėlto taisantis nuotaiką net plačia Julios Roberts šypsena, ką jau kalbėti apie kuklųjį bibliotekininką Hugh Grantą.
Jei rašyčiau ne kompiuteriu, būtinai pasakyčiau, kad „nuo mano plunksnos dar nenudžiuvo rašalas“, nes ir puošnų miuziklą „Operos fantomas“ (LTV, 22.00 val.), ir „Merkurijaus kodą“ (TV3, 22.00 val.), kuriame Bruce’as Willis saugo teroristų persekiojamą vaikutį, ir „Zoro kaukę“ (TV1, 21.00 val.) su Antonio Banderasu minėjau, atrodo, dar tik vakar. O štai nauja komedija „Dvigubas nulis“ (BTV, 20.25 val.) – naujas objektas, kuriame prancūzai leidžia sau tyčiotis iš tų pačių teroristų. Na, na...
Dauguma lietuvių kanalų pažymi Nepriklausomybės dieną kažkaip atsainiai, koncertais arba atsitiktinėmis laidelėmis. Išimtis – Edmundo Zubavičiaus dokumentikos „Atsisveikinimas su karūna“ premjera (LTV, 16.05 val.). Taip pat ir BTV kanalas, nutaręs priminti Audriaus Stonio ir Arūno Matelio pasaulyje pagarsėjusią, tikrai didelių meninių privalumų juostą „Skrydis virš Lietuvos, arba 510 sekundžių tylos“ (BTV, 20.15 val.). Net nesitiki, kad apie mūsų kraštą galima papasakoti taip gražiai ir taip taupiai.
Per tą patį kanalą regi ir latvių vaidybinį filmą „Klaiki vasara“ (BTV, 12.20 val.), kaimynų krašte turėjusį nepaprastą pasisekimą. Mat tai politinė melodrama apie 1940 metus, „savanorišką“ Latvijos prisijungimą prie SSRS, supinta ir iš autentiškų (prezidentas Ulmanis, ministras Munteris), ir pramanytų (studentė Izolda, radijo reporteris) personažų linijų, įspūdingų masinių scenų (emigracija). Mes tokio filmo taip ir neturime. O Aivaro Graubės „Klaiki vasara“, anaiptol nebūdama šedevru, iš bėdos tinka ir mūsų šventei, nors pačios datos ir nesutampa, ir jau praėjusiai Valentino dienai, nes melodrama diktuoja savo, o vargšė Izolda visai nežino, ką jai pasirinkti, – reporterį ar ministrą.
Penktadienis
Prieš penkmetį ir Prancūzijoje, ir pasaulyje nemažą pasisekimą turėjo mistinio atspalvio trileris „Purpurinės upės“, pastatytas pagal ir Lietuvoje išleistą Jeano-Christophe’o Grange bestselerį. Šiandien – tęsinys, pavadintas „Purpurinės upės. Apokalipsės angelai“ (LNK, 22.40 val.). Aną kūrė geras režisierius Mathieu Kassovitzas, užtat šita dalis tebeturi kozirį – aktorių Jeaną Reno (komisaras), jauną populiarų aktorių Benoit Magimelį, o prie scenarijaus bevardį pirštą pridėjo pats Lucas Bessonas. Tik tiek, kad pirmojoje dalyje atšiauriose Prancūzijos vietose filmuoti baisių ritualų atšvaitai buvo greičiau numanomi, o „Apokalipsės angeluose“ beveik triumfuoja regimas žiaurumo apogėjus, kurio šiuolaikiniame kine ir taip pilna.
„Fantasy“ elementai labai padeda juostai „Šeimos galva“ (LNK, 16.30 val.) su „pleibojų“ vaidinančiu Nicolu Cage’u, daro juostą ne tokia banalią, kokia ji visai galėjo būti. Užtat vėl rodoma „Lolita“ (TV1, 21.00 val.) man atrodo kaip tik tokia – greičiausiai dėl neišvengiamų asociacijų su pirmąja Vladimiro Nabokovo skandalingo romano ekranizacija, realizuota tikro nutylėjimo meistro Stanley Kubricko.
Kadaise, per anglų kino klestėjimą dar 1972 metais, Kenas Russellas sukūrė skandalingą biografinį filmą „Laukinis Mesijas“, skirtą jaunam žuvusiam skulptoriui Henri Gautier. Šiandien lygiai tokio pat pavadinimo filmas (1 Baltijos kanalas, 22.45 val.) – irgi gana skandalinga, bet su anuo nieko bendra nebeturinti Kanados 2002 metų drama. Kalba apie psichopatinį blogio kultą; nors žiūrėti nėra malonu, bet suremta gerai.
Na, o ruso Eldaro Riazanovo „Seniai plėšikai“ (BTV, 20.15 val.) šiandien matomi visai kitomis akimis, nei tada, 1971-aisiais. Tada imponavo žavus aktorių Jevstignejevo ir Nikulino duetas, naiviai abejota, ar žmonės tikrai ne per anksti išstumiami į pensiją. Šiandien matai tik klaikų sovietų krašte klestėjusį neprofesionalumą: į prašmatnų muziejų vidury dienos užeina du nepažįstamieji, susivynioja fantastiškos vertės paveikslą, o budėtojai, kiek pamenu, visai pakanka jų burbtelėjimo: „Į restauravimą“. Ne, brolyčiai, Rusija jau tiek išaugo, kad toks triukas šiandien nebepraeitų.
