Kartais pamanau, ar kokios Tanzanijos televizija leistų sau tokius triukus kaip lietuviškosios, ir tuoj susitramdau: neįžeidinėk, vyre, Afrikos! Kalbu apie aną kartą mano karštai rekomenduotą, daugelio tarptautinių institucijų įtrauktą į 100 geriausių pasaulio filmų sąrašą vokiškąjį “Skardinį būgnelį”.
Pirmadienį kabelinė “Vinita” parodė vien jo nuotrupą, o likusį 1 valandos ir 2 minučių filmo laiką užėmė šnekos apie anticeliulitą bei “karštus pupuliukus” - ir taip iki ryto. Kaltų nėra.
Šeštadienis
Šios rekomendacijos darosi pavojingas užsiėmimas, nes pirmasis apspjauto žiūrovo įtūžis atsisuka, žinoma, prieš patarusįjį. Juk tai anaiptol ne vienintelis toks skandalas (“Aš - Dina!” per tą pačią “Vinitą” buvo paįvairinta nežinomos prancūzų komedijos gabalais, programas įžūliai kaitalioja, filmus trumpina ne prasčiau už sovietų cenzorius ir “rimtesniais” save laikantys TV kanalai). Na, apie “Skardinio būgnelio” atvejį žino Goethe institutas, sužinos ir platintojų firma, iš kurios savo nelaimei šedevras pasiekė kultūringąją Lietuvą. Bet ar bus permainų? Geriau jau šias apžvalgas skaityti neįsijautus: komentuoju tik patį kiną, už šlykščias aplinkybes, Lietuvoje nuolat lydinčias jo rodymą, - girtus operatorius, begalinę rodytojų panieką žiūrovui - atsakyti negaliu.
Pereinant prie konkrečios šeštadienio programos, negaliu neištverti nepacitavęs kolegos Jono Ūbio (“7 meno dienos”). Jis mini nacionalinės televizijos per šventę demonstruojamą amerikonišką niekalą “Kryžkelės” (14.00 val.) ar “Manitu mokasinus” (16.55 val.), naują vokišką indėnų temos juostą, greta kurios visi senosios VDR kino mėgti čingačgukai, dabar dažnai primenami 5 kanalo, atrodo kone meistrystės įsikūnijimu. Ūbis priduria: “Jei kažkas nori mus atpratinti per šventes žiūrėti televizorių, sumanymas visai vykęs”.
Tokio lygio kinelio šiandien ir ryt - tikrai didžiuma. Priminsiu dar ir ilgą ilgą rusišką idiotizmą “Širli mirli” (Naše kino, 19.15 val. ir rytoj, 12.15 val.), kuriame absoliučiai negabus aktorius Valerijus Garkalinas nelabai kukliai įrodinėja, kad visa žmonija yra kilusi iš rusų sėklos, arba ispanų “Šanteklero karalienę” (TV11, 15.00 val.), kur maivosi pietiečių Nelė Paltinienė - tokia Sara Montiel.
Galima, aišku, prisiminti pasaką su žvėriukais “Džiumanči” (LNK, 16.55 val.) arba neseniai labai išreklamuotą, bet pasaulyje jau spėtą užmiršti miuziklą “Čikaga” (BTV, 20.15 val.). Tačiau visa tai - tik pusėtina ir jau aiškiai nebeaktualu.
Sekmadienis
Keistybė: net du lietuviški filmai. Per Retrospektyvą - gana miela 1980 metų paauglio fantazieriaus istorija “Andrius” (LTV2, 20.25 val. ir trečiadienį, sausio 5 d., 16.55 val.), iš naujesnių juostų - Algimanto Puipos “Elzė iš Gilijos” (LTV, 21.00 val.; kartojama ketvirtadienį, sausio 6 d., 15.05 val.). Labai žavi Mažosios Lietuvos vaizdinė faktūra, stiprūs - o tai lietuvių kine taip reta! - moterų paveikslai. Žinoma, sutrumpinus, kondensavus šią juostą, kuri į antrąją pusę kiek išskysta, būtų išėję tik geriau.
Gana mielai nuteikia kai kurios dienos komedijos: “Bridžitos Džouns dienoraštis” (TV3, 20.20 val.; kartojama penktadienį, sausio 7 d., 12.00 val.), kurios menkesnis tęsinys šiuo metu rodomas kino teatruose, senesnis ir šiaip gana kvailokas “Karalius Ralfas” (TV3, 16.55 val.) apie netašytą jankį, tampantį britų sosto įpėdiniu, bet aktoriaus Johno Goodmano žavesys čia daug ką išperka. Senas ironiškas Pasolini filmas apie piligrimus “Paukšteliai dideli ir maži” (TV11, 22.30 val. ir kitądien 15.00 val.) reikalauja tam tikrų intelekto pastangų ir gali papiktinti prisiekusius bažnytininkus. O nauja “Šutvė” (BTV, 23.10 val.; kartojama ketvirtadienį, sausio 6 d., 12.35 val.) be iliuzijų teigia, kad visi sensta, net ir “nemarioji” mafija.
Linksmai nuteikia ir TV3 sugalvotas dviejų komedijų - “Šėtoniškasis Nikis” (13.25 val.) bei “Mėlynakis Mikis” (tuoj po to, 15.05 val.) - sugretinimas, bet žiūrėti šiuos konvejerio produktus manęs niekas už pinigus nepriverstų.
Pirmasis Honkongo meistro Johno Woo kūrinys, jo statytas Holivude, “Lūžusi strėlė” (TV3, 22.10 val.) - dar rodo, kad meistras taikosi prie naujos aplinkos, bet veiksmo kino mėgėjams patiks turbūt ir jis.
Pirmadienis
“Vinita” vėl reklamuoja Kanų festivalio ir “Oskaro” laureatą, Volkerio Schlondorffo “Skardinį būgnelį” (18.30 val.). Įdomu, ar šį kartą tai bus:
ta pati anos savaitės filmo nuokarpa,
kūrinio dalis nuo vidurio iki galo,
visas filmas (ne, negali būti!),
visiškai kita kino juosta?
Liūdniausia, kad aš čia visai nešmaikštauju: visos keturios galimybės vienodai realiai įmanomos.
Gana originalų Argentinos režisieriaus Carloso Sorino filmą “Besišypsantis Niudžersis” rodo 5 kanalas (19.05 val.; kartojama trečiadienį, sausio 5 d., 9.00 val.). Ne taip dažnai herojais regime kvanktelėjusius keliaujančius stomatologus. Puikus airių aktorius Danielis Day-Lewis, ką tik matytas per TV “Niujorko gaujose”, negaili žavesio tokiam keistam tipui. Be to, filmas tyčiojasi iš reklamos, o tai juk visada malonu.
Reklama absoliučiai nutyli rusų kanalo “Naše kino” demonstruojamą “Upę” (23.00 val.). Tačiau, sprendžiant iš vidutinio metražo, galima spėti, kad tai bus nebaigtas Aleksejaus Balabanovo filmas apie mūsų dienomis kažkur Sibire egzistuojantį raupsuotųjų rezervatą. Tėvynėje filmas nebuvo rodytas, bet Venecijos festivalyje sukėlė didelį susidomėjimą. Beje, tragiško atspalvio: kūrinys nebaigtas (nors meistriškai sumontuotos ir jo nuokarpos) todėl, kad žuvo pagrindinė jo jauna aktorė, pagal oficialią versiją - kažkokioje avarijoje, pagal neoficialią - pati apsikrėtusi. Nors Šarūno Barto juostoje apie Sajanus “Mūsų nedaug” ir niekas - nei iš herojų, nei iš kinematografininkų - nežuvo, vis dėlto šiedu kino kūriniai man atrodo savaip panašūs ne tik dėl egzotikos, o dėl autorių skausmo, skiriamo mažoms, išnykti pasmerktoms tautelėms, nelaimingoms diasporoms, kurias ryte ryja “motina Rusija”.
Antradienis
Šiandien - atleiskite - galiu atkreipti dėmesį nebent į du filmus. Na, nieko, atsigausite ketvirtadienį, kai pasirinkimas bus tikrai turtingiausias per savaitę.
Peteris Bogdanovichius yra žinomas kaip senojo kino adeptas, žavėjęs savarankiškais Chaplino perdirbiniais (“Popierinis mėnulis”) ar estetizuota negarsinio kino atmosfera (“Nikelodeonas”). Nors jo filmo “Jie visi juokėsi” veiksmas ir rutuliojasi sukūrimo - 1981 metais, vis dėlto jo linksmas situacijas bus įkvėpusi 4-ojo dešimtmečio amerikiečių “sofistinė komedija”. Originaliame, šiek tiek frivoliškame pasakojime apie seklių biurą, užsiimantį išimtinai vedybinių neištikimybių tyrimais, vaidina dar tebežavi Audrey Hepburn ir Benas Gazzara.
Prieš porą metų Normano Jewisono statytas (ir nemažai premijuotas) “Uraganas” atkuria kitą Holivudo tradiciją - realiais faktais remiamą teisminę dramą. Juodaodį garsų boksininką (Denzelis Washingtonas) apkaltino žmogžudyste, kurios jis niekada nepadarė. 20 metų kalėjimo... Panašu - rasistų sąmokslas: juk Bobas Dylanas šiaip nerašytų dainos “Uraganas”. Perskaitęs kalėjime parašytą autobiografinę knygą, Toronto teisininkas pradeda kampaniją dėl bylos peržiūrėjimo.
Visa bėda, kad filmas, kitaip nei realybė, neįrodo nei herojaus kaltumo, nei nekaltumo. Meninės ir loginės argumentacijos jam pristinga, lieka atgyvenęs N. Jewisono liberalizmas.
Trečiadienis
“Elito kine” (LTV, 23.10 val.) šiandien išplaukia senojo prancūzų kino raritetas - Jeano Gremillono “Buksyrai”. Tai atvejis, kai filmas puikiai atitinka (o taip “Elito kine” pasitaiko gana retai) šiek tiek bauginančią rubriką. Mat norint tinkamai įvertinti šią jūros stichijos fone besirutuliojančią žmogiškąją dramą reikia būti kinematografiškai apsiskaičiusiam, na, bent jau žinoti, kad pačiose Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Prancūzijoje egzistavo vadinamojo “poetinio realizmo” mokykla, kurios idėjiniai vadai, pesimistiškai pabrėždavę Lemties jėgą, buvo režisierius Marcelis Carne ir poetas dramaturgas Jacquesas Prevert’as (priminsiu klasikinius pavadinimus: “Ūkų krantinė”, “Diena prasideda”, “Vakaro svečiai”, “Galiorkos vaikai”).
Pastarasis parašė ir “Buksyrų” scenarijų. Tačiau režisierius J.Gremillonas daug mažiau nei Carne buvo linkęs į žavingą, tačiau miglotą tandemo poeziją. Jo filme gelbėtojai dirba savo visai ne tokį jau romantišką, bet realų darbą, be kurio herojus, kapitonas Loranas (Jeanas Gabinas), jūros bei pavojų traukiamas, neįsivaizduotų savo egzistencijos. Būtent per gelbėjimo darbus jis susipažįsta su keista blondine Ivona (Michelle Morgan, irgi buvusi “poetinio realizmo” mūza). Tegul filme šiai porai leidžiama įeiti į pamėklišką tuščią namą, stovintį kažkur smėlio kopose, bet panašūs atviros poezijos plyksniai “Buksyruose” - didelė retenybė.
Stebėti, kaip šiurkštokas realizmas įveikia savo metą atgyvenantį “poetiškąjį”, labai įdomu. Ir tam buvo motyvas: 1939-ųjų vasarą pradėtus “Buksyrų” filmavimo darbus nutraukė prasidėjęs karas, o užbaigti jie buvo tik 1941-aisiais, kai naujos realybės paveiktam žiūrovui reikėjo jos ir iš ekrano.
Prie įdomios klasikos šliejasi vienas ankstyvųjų lenkų metro Wojciecho Hasso filmų “Atsisveikinimai” (Polonia, 22.20 val ir kitądien 14.10 val.). Jo veiksmas prasideda tragiškų nuojautų kupiną 1939 metų vasarą. Herojai susitinka, mylisi, jausmus perbraukia karas, bet “atsisveikinimai” - ne tik jų. Ekranizuodamas subtilią Stanislawo Dygato prozą autorius tarsi pats melancholiškai atsisveikina su ikikarine lenkų inteligentija, jausdamas jos vidinį silpnumą, neatsispirsiantį nei fašistams, nei sovietams. Net keista, kad vėlesnio siurrealistinio šedevro “Rankraštis, rastas Saragosoje” statytojas galėjo būti ir tokiu minoriniu poetu.
Kiti dienos filmai - geresni ar prastesni - kino istorijoje pėdsako jau nebepalieka. “Pabėgusi nuotaka” (TV1, 21.00 val.) - tiesiog menkesnis “Gražioje moteryje” nuskambėjusio Julios Roberts ir Richardo Gere’o dueto variantas. Nauja rusų melodrama su Juozu Budraičiu “Žiemos romanas” (1 Baltijos kanalas, 11.10 val.) bando analizuoti dramatiškus įvairių kartų atstovų santykius, bet daro tai, deja, visai naiviai.
Ketvirtadienis
Ilgokai bandę žiūrovo kantrybę, rusų “RenTV” kanalo bosai pagaliau išleidžia ne tik išgarsėjusį Aleksandro Zviagincevo “Sugrįžimą” (21.10 val.), bet ir visą bloką: tuoj po vaidybinės juostos, 2003 metų Venecijoje pelniusios du “Aukso liūtus” (už geriausią filmą ir už geriausią debiutą), spėjusioje su triumu apskrieti viso pasaulio ekranus, rodomas ir dokumentinis filmas, kaip buvo kuriamas “Sugrįžimas”.
Kas tas Zviagincevas, niekas nežino, nevaizduosiu, kad žinau, ir aš. Bet kad jis pirmąsyk pasirodė ekranuose ne tik labai profesionaliu, bet ir rusiško dvasingumo, gal net lengvo misticizmo (ne veltui pasaulio kritikai tuojau prisimena Tarkovskį ir sieja “Sugrįžimą” su nauju tikrai meniško rusų kino atgimimu) kupinu kūriniu - faktas.
Šiek tiek mįslingame “Sugrįžime” mažai kas vyksta. Iš kažkur (kalėjimo?) po ilgų metų grįžo tėvas. Augantys sūnūs nepažįsta jo, jis pasiima juos į tragiškai besibaigsiančią ekskursiją, kurios tikrieji tikslai irgi lieka užmaskuoti. Santykiai važiuojant - psichologinio meno triumfas, kuriame yra vietos ir neapykantai, ir norui išsiaiškinti, ir “jėgos pozicijai” (tėvas), ir nesuvokiamai kraujo traukai. Kažkodėl darosi labai svarbu sulaukti, ar iš esmės svetimi žmonės ras bendrą kalbą.
Iki šiol neišsiaiškinau tikrojo savo požiūrio į flmą. Taip, pripažįstu puikią, rusų ekranuose seniai besutinkamą meistrystę, nepaprastą gamtos ir žmogaus sąsajų reikšmę, ne “vaidinančius”, o “gyvenančius” ekrane vaikus (vienas, kuris pasirodo vyresnėliu, deja, po avarijos gyvena ir gyvens jau tik ekrane), sudėtingą kūrinio paprastumą, bet mėgstamu filmu “Sugrįžimą” kažkas vis dėlto kliudo pavadinti. Gal gerumo deficitas? Nežinau.
Visai kitas tradiciško rusų filmo lygis - tegul ir pagal Vasilijaus Šukšino apsakymus kurta juosta “O ryte jie pabudo” (BTV, 20.20 val., kartojama rytoj, 14.50 val., o dar rytoj, 18.25 val., rodoma per 1 Baltijos kanalą). Na, visi tie personažai prisigėrė, pabudo blaivykloje ir kiekvienas pasakoja savo istorijas, pretenduojančias kone į liaudies likimo vaizdą, bet toliau neįpareigojančios komedijos nepažengiančias.
Labai meistriškas, juokingas ir originalus eilinis Woody Alleno filmas “Holivudas mirė” (LNK, 22.35 val.) - iš produktyvaus meistro naujesniųjų. Kinas apie kiną, Allenas pats vaidina žymų režisierių, bet jo naujas filmas nesiklijuoja - iki tiek, kad autorius suserga tikru ar metaforiniu aklumu. Nieko, jį vis tiek įvertins - ir ne amerikiečiai, viską žinantys apie gerą kiną, o Europos sinefilai. Holivudo ir Europos kino priešpriešos komiškosios pusės čia išryškintos su didele išmone.
Jeigu visai neseniai per TV11 kanalą žiūrėjote “Dvigubą statymą” apie pokerio lošėjus, galite - perspėju - šiandien nebežiūrėti to paties filmo, tik išleisto originaliu pavadinimu “Sėkmės muzika” (TV1, 21.00 val.).
Klasikai atstovauja Didžiojoje Britanijoje prancūzų metro Francois Truffaut statyta fantastinės Ray Bradburry knygos “451 laipsnis pagal Farenheitą” (Tango TV, 22.00 val.) ekranizacija. Su skandalingaja agitacine antibušiška juosta “Farenheitas 9/11” tai neturi nieko bendra. Ekrane - ateitis, kurioje draudžiama skaityti, o ugniagesiai užsiiminėja priešinga savo profesijai veikla - radę kur nors knygų, degina jas iš liepsnosvaidžių.
Drauge Truffaut filmas - dar ir neįprasta švelni meilės istorija, užsimezganti totalitarinėje valstybėje tarp tokio ugniagesio-degintojo (Oskaras Werneris) ir disidentuojančios merginos (Julie Christie). Ir Bradburry, ir Truffaut pasirodė tikri pranašai; tik šiandien knygų net nereikia deginti, jų ir šiaip niekas - na, beveik niekas - neskaitys...
Tragikomiškiausias šios dienos programų akcentas - kanalo “TV Centr M-OM” reklamuojamas beprotiškas žodžių derinys “Rusų amžius. Donatas Banionis” (22.35 val.)...
Penktadienis
Gerą ne vien antikarinį, bet pirmiausia pacifistinį Terence’o Malicko filmą “Plonytė raudona linija” (RenTV, 22.00 val.) pasižiūrėti tikrai verta, nes neva antikarinių, suniekinančių vieną ir iškeliančių “teisiąją” pusę filmų šiandien apstu, o apskritai perbraukiančių karo instituciją, be kurios, politikų manymu, civilizacija tiesiog nebegali egzistuoti, - beveik nėra.
Gal kiek pernelyg sentimentalus, bet iš esmės irgi neblogas rusų filmas pagal Šolomo-Aleichemo romaną “Klajojančios žvaigždės” (RTR Planeta, 23.10 val.). Žvelgti į žydų tautos likimus ne vien tik per ekranus užplūdusias Holokausto scenas, o per meilės istoriją - maloni staigmena.
Dar visai neseniai atrodė, kad prancūzų kino ateitis pirmiausia siejasi su jauno kūrėjo (“Žiurkynas”, “Kriminaliniai meilužiai”, “8 moterys” ir kt.) Francois Ozono vardu. Bet štai jums 2003 metų trileris - ne trileris “Baseinas” (LTV, 22.10 val.), kuris, nepaisant geros aktorės Charlotte Rampling, tiesą pasakius, joks - nei geras, nei blogas. O kino teatrų ekranuose tuoj pasirodys dar naujesnis Ozono filmas (“5x2”), kuriam tas “jokio” filmo pavadinimas gal tinka net geriau. Kiek jėgų išsunkia tas mylimasis vampyras kinas, jeigu net ir tikrų talentų kartais užtenka tokiam neilgam laikui...
Pabaigoje - spėlionė. Įdomu, ką pagarsėjusios kabelinės televizijos parodys šiandien tuo metu, kai turėtų būti demonstruojamas neblogas, imponuojantis Stanley Kramerio trileris “Domino principas” (20.45 val.)? “Neprincipingumą”, “Top klubą” ar autentiškus Kramerio fragmentus, supamus nesibaigiančio slenkančių spintų durų vaizdo?
