Pradėsiu nuo kelių atsako žodžių korespondentams. Žiūrovei, labai norinčiai pamatyti Fellini “Saldų gyvenimą”, teks sekti TV11 kanalo, turinčio šią puikią kino freską ir dažnai ją kartojančio, programas. Jau nebe pirmąsyk pasigirstančios pretenzijos, kad apžvalgą būtų neblogai dar penktadienį pasiskaityti darbe, - ne tuo adresu. Na, o agresyviam skaitytojui, pasivadinusiam “yla”, priminsiu, kad jo minimas “idijotas” rašomas be “j” raidės. Tai tiek.
Šeštadienis
Graži S. Hayek vaidina originalią asmenybę Fridą Kahlo.
Greitai, matyt, visai nebeliks realistinių komedijų, regėsime vien tik humorą su fantastiniu pamušalu. Štai ir šiandien tokių kūrinėlių bent keletas: “Pasidauginime” (LNK, 12.00 val.; kartojama trečiadienį, gruodžio 15 d., 11.55 val.), nebespėdamas visko gyvenime aprėpti, dauginasi pats Michaelis Keatonas. Tiesa, gal ateityje tai atrodys kur kas realiau, o 1996-aisiais, kai filmas buvo statomas, jei tik neklystu, dar nebuvo nuklonuota nė avelė Doli. Seserys (pagal filmą) Nicole Kidman ir Sandra Bullock - irgi tarsi nuklonuotos, abi apdovanotos mistinėmis savybėmis filme “Praktinė magija” (LNK, 16.00 val.): jei kokį vyrą įsimylės, tas žus, prieš tai pasirodžius bloga lemiančiam vabalui. Gal būtų ir nieko, bet kai sesutės žudo vieną negerą jaunikaitį, paskui jį prikelia iš mirusiųjų, o dar vėliau naikina jau antrą kartą, darosi kažkaip... “klonuota”.
TV3 kanale siaučia Švarco klonai. Tegul filme “Komando” (23.00 val.) jis ir vienas, bet vis tiek toks pat kaip Konanas, tik kitaip apsirengęs. Na, o “Dvyniuose” (20.20 val.) Švarcas turi dar ir brolį, kurį dėl juoko vaidina mažiukas Danny De Vito.
Eilinis televizinis prancūzų filmukas “Fobijos” (LTV, 23.45 val.) klonuoja baimės motyvą, jau nučiulptą talentingesnių menininkų. Temai tinka ir tų pačių prancūzų pagyvenęs nuotykių “Afrikietis”, kurio šią savaitę ypač daug (šiandien - Baltarusijos TV, 19.20 val., kartojama antradienį, gruodžio 14 d., 12.10 val., paskui estafetę ketvirtadienį, gruodžio 16 d.,11.25 val. perims 1 Baltijos kanalas). Nuotykiai gana įdomūs, Afrikos gamta graži, ekologijos problemos tebėra aktualios, Catherine Deneuve dar ne visai sena, o Philippe’o Noiret talentui metai nieko nereiškia, bet pagrindinė mintis, kurią galima primityviai apibūdinti kaip “sena meilė nerūdija” - na, atleiskite...
Užtat man šiandien kur kas įdomesni nenuklonuoti, individualesni filmai - kaip islandų ir švedų “Varno skrydis” (TV1, 21.00 val.), kuriame vikingų laikų istorija neišdailinama, nuo kurio ir prasidėjo dabartinis Islandijos kinematografo pakilimas. Arba originali linksma pasaka suaugusiems, verčianti ir kiek įsitempti, sprendžiant folkloriškai siurrealistines kūrinio mįsles, - tai rusų dar nauja “Sakmė apie šaulį Fedotą” (1 Baltijos kanalas, 13.20 val.; kartojama antradienį, gruodžio 14 d., 11.15 val.).
Ir “Fridą” (BTV, 20.15 val.; kartojama penktadienį, gruodžio 17 d., 14.20 val.), apie kurią čia jau esu rašęs, dar prisiminsiu ne todėl, kad suradau gražų, koloritingą Selmos Hayek, vaidinančios heroję - žymiąją meksikiečių dailininkę Fridą Kahlo (1907-1954), portretą. Ne viskas čia atitinka audringą biografiją neeilinės moters, kuri, nepaisant savojo invalidumo, tarp oficialių vyrų ir meilužių turėjo to meto įžymybes - Diego Riverą, Davidą Siqueirosą, Levą Trockį. Bet iš to tegul pernelyg spalvingo filmo jauti, kad Frida, nepaisant amžino šurmulio, buvo tikra individualistė, kokios nepakartosi.
Dešimtis kartų rodytą ir šimtus - aprašinėtą ankstyvosios krikščionybės epą “Quo vadis” (TVP1, 21.10 val.) čia miniu tik dėl sąsajų: šią savaitę matysime ir kitą, kur kas vertingesnį lenkų menininko Jerzy Kawalerowicziaus kūrinį.
Sekmadienis
Norintiems prie namų ekrano garsiai pažliumbti ši diena - pati tinkamiausia.
Bene sentimentaliausia amerikiečių “Pamotė” (LNK, 20.15 val.), kurią režisierius Chrisas Columbus skyrė mirusios žmonos atminimui. Nors filme vaidina nemažai neblogų aktorių - Eddas Harris, Susan Sarandon, Julia Roberts - visa jų meistrystė skirta ašaroms provokuoti. Gal nereikėtų taip glaudžiai sieti asmeninio gyvenimo negandų ir meno kūrinio, kaip tai daro režisierius.
Rusų kritikai prisimena Lotynų Amerikos serialų “muilą”, vos prabilę apie naują, didelę komercinę sėkmę Rusijoje turinčią Pavelo Čiuchrajaus juostą “Vairuotojas Verai” (1 Baltijos kanalas, 20.25 val.). Herojė - generolo duktė, bet luošė, kitaip nei reali Frida Kahlo (žiūr. šeštadienio skirsnį) ir jos ekrano atvaizdas, tarsi spekuliuojanti sava nelaime. Ak, kokie visi šiame filme taurūs, net piktadariai!
Ne per seniausiai “Namų kine” rašiau apie įstabų atmosferinį kinų kilmės amerikiečių “nepriklausomojo” Wayne’o Wango “Dūmą”. Kokia praraja tarp jo ir naujo “Pasaulio centro” (TVP1, 1.25 val.), kurį Wangas pastatė, praradęs nepriklausomybę, tiesiog tapęs dar vienu beveidžiu Holivudo prekiniu ženklu. Anoniminis seksas prabangioje aplinkoje, užsidarius nuo pasaulio, aišku, veda į verksmingą neviltį - ne daugiau. Taip neišradinga, kad net keista. Tokiu atveju jau geriau irgi, aišku, ne šedevras, o tiesiog “Viliojimo menas” (TV3, 20.30 val.), kuriame pirmą kartą kurdamas herojų po Džeimso Bondo etapo Pierce’as Brosnanas iš pradžių susituokia, o tik paskui įsimyli mieląją Julianne Moore: situacija, ne taip dažnai, bet pasitaikanti ir gyvenime.
Dvi dienos melodramos turi dar ir nuotykių, egzotikos atspalvių. Tai temperamentingos Robin Wright Penn “Molė Flanders” (LTV, 21.00 val.), kurta Danielio Defoe (taip, taip, Robinzono Kruzo kūrėjo) prozos motyvais, taip pat “Dykumos valdovas” (BTV, 21.00 val.), režisierės Vivianos Naefe traktuotėje skambantis gana kvailokai: supervyras iš Sacharos parduoda kupranugarius ir atvyksta į pilką Vokietiją, kad vėl sutiktų banalią blondinę, piešiamą Belgrado aktorės Anicos Dobra. Tegyvuoja internacionalas! Kažkodėl vokietes režisieres (po Caroline Link “Niekur Afrikoje”) ėmė aktyviai traukti juodasis žemynas: gal prisimena savo senelių žygius Afrikoje per karą?
Realistine melodrama visai įmanoma pavadinti 1979 metų Algimanto Puipos “Velnio sėklą”, rodomą per LTV2 Retrospektyvą (20.20 val. ir trečiadienį, gruodžio 15 d., 16.15 val.). Jaunojo berno Jonio (Kostas Smoriginas) ženatvė ne su mylima mergina, o su daug vyresnės ūkininkės Mortos (Eugenija Pleškytė) pinigais pasmerkia juos abu bendrai niūriai vienatvei. Tipiškas sunkiasvoris lietuvių filmas, o juk Puipa - toks “žaidybinis” talentas...
Bet dar vienas dienos filmas, nors ir vadinamas melodrama, iškyla virš ribotų žanro galimybių. Tai ispanų meistro Julio Modemo, anksčiau kūrusio įsimintinas epines juostas “Žemė”, “Karvės”, naujesnė juosta “Liusija ir seksas” (RenTV, 23.30 val.), kurios tiesmukas pavadinimas traktuotinas froidistiškai. Meilužio rašytojo mirtis neverčia jaunutės Madrido oficiantės Liusijos raudoti visą filmą, ne, įvykis savaip keičia herojės gyvenimą, išstumia ją į Viduržemio jūros salą, verčia naujai įvertinti realybės ir fikcijos santykį, paverčia ją tarsi kitu, brandesniu žmogumi.
Pirmadienis
Keistų filmų diena. Tik du jų jau patikrinti laiko ir sėkmės. Tai puikiu aktoriaus Danielio Day-Lewiso darbu, apdovanotu “Oskaru”, įsimenantis dramatiškas Jimo Sheridano kūrinys apie žmogų, sirgusį cerebriniu paralyžiumi, bet valios pastangomis ėmusi net rašyti... koja. Nesentimentali, vyriška airių juosta taip ir vadinasi - “Mano kairioji pėda” (TVP1, 23.20 val.). Antrasis, naujesnis filmas “Uosto kronikos” (TV1, 21.00 val.), šiuose puslapiuose minėtas jau ne kartą, irgi pasakoja apie vyro (Kevinas Spacey), radusio gyvenimo prasmę atšiauriame Niufaundlende, nelengvą dalią.
Dauguma kitų dienos filmų - su tam tikrais klaustukais.
Gana įdomus, lyriškas skandinavų filmas “Kalė ir angelai”, kurį 5 kanalas rodo su rubrika “Geras kinas” (19.05 val. ir trečiadienį, gruodžio 15 d., 9.00 val.): svajotojų šeima, berniuko Kalės noras pasistatyti trobą didžiuliame medyje (ta idėja primena naujo, dabar kuriamo Kristijono Vildžiūno filmo “Aš esi tu” fabulos užuomazgą), jo troškimas gamtos stichijose išgirsti žuvusio tėvo balsą. Vis dėlto kas filmo adresatas - vaikas ar suaugęs?
Apie garsųjį žvalgą Richardą Zorgę yra pastatytas ne vienas filmas. Šiandien rodomas japonų, nes audringa Zorgės (Iainas Glennas) veikla siekė ir Rytus. Filmas, originale besivadinantis “Šnipas Zorgė”, o 1 Baltijos kanale netekęs pavadinimo pirmo žodžio (14.30 val.), gali būti įdomus jau vien tuo, kad autoriai iš tautos, prieš kurios politiką ir veikė neaiškios kilmės žvalgas. Istorinė rusų drama “Baltazaro puotos, arba Naktis su Stalinu” (RTR Planeta, 23.35 val. ir kitądien 16.10 val.), irgi prikelianti maždaug tos pačios epochos realius veikėjus, vis dėlto nepasiekia Fazilio Iskanderio romano lygio. Palyginkite: knyga kukliai vadinosi “Sandro iš Čegemo”, apie Stalino represijas pasakodama per eilinio abchazų saviveiklininko tragišką likimą, o koks sensacingas ekranizacijos pavadinimas!..
Dar du filmai poruojasi pagal bandymą parodyti skirtingus to paties personažo gyvenimus. “Proto aistra”, Lietuvoje tapusi elementariais “Dviem gyvenimais” (BTV, 21.20 val.) skaldo heroję į kuklią kritikę ir į literatūrinės agentūros direktorę, superverslininkę. Vis dėlto abiejuose vaidmenyse matyti Demi Moore, intelektu, žinia, nepasižyminčią, ganėtinai juokinga. Labai pretenzingas “Drugio efektas” (kabelinės televizijos, 20.45 val.), lyg duodantis užuominą į garsųjį fantastą Ray Bradburry, viename apsakymų teigusį, kad netyčia sumindytas drugelis galįs pakeisti pasaulio likimus. Bet dviejų jaunų debiutantų režisierių darbeliui toli iki Bradburry filosofijos: esminę vietą čia užima pasigardžiavimai pedofilija, incestu, deginamais šunyčiais ir panašiais žiauriais efektais.
Antradienis
Kinijoje ką tik sukurtas “Kovos menas “Ksanda” (kabelinės televizijos, 20.45 val.) pasakoja apie tą meną pagrindinio neįveikiamo herojaus Kjango paveikslu. Tai, kad vakariečiai lygina juostą su “Rembo”, kelia tam tikrą nerimą: negi naujasis Kinijos kinas, kuriuo neseniai žavėjomės Vilniaus “Lietuvos” kino teatre vykusioje miniretrospektyvoje, nesipriešindamas savinsis svetimus kino receptus? Būtų labai gaila.
Sandros Goldbacher “Guvernantė” (TV1, 21.00 val.) - ne tik aistros, kurią vienas kitam pajunta šeimininkas ir Rozina (Minnie Driver), priversta pasirinkti guvernantės dalią, istorija, bet ir pasakojimas apie tai, ką reiškė būti žydaite XIX amžiaus vidurio Anglijoje ar Škotijoje. Gana įdomu ir emocine, ir pažintine, istorine prasme. Užtat demonstratyviai istorinio žanro 2001 metų “Šventoji karūna” (TV11, 22.30 val. ir kitądien 15.00 val.), skirta Vengrijos valstybingumo tūkstantmečiui, nors ir finansiškai remta dabartinės Vengrijos vyriausybės, liko labai respektabiliu, tačiau kinematografiškai visai neišraiškingu, varginančiu (nes originalo metražas - 3 val. 20 min.), primenančiu faktais perkrautą pamokėlę, kūriniu. Matyt, šį filmą reikėtų priverstinai pademonstruoti visiems tiems, kurie neturtingoje Lietuvoje tebesvajoja apie “holivudinio užmojo” juostas iš šlovingos mūsų praeities. Ir nusipelniusiems mūsų kino kritikams taip pat, kad jie nesusimanytų dar ir rašinėti scenarijų: “Geležinei karūnai” tokį parašė žilagalvis kolega Istvanas Nemeskurty ir štai kas iš to išėjo...
LTV rodo pirmąją, jau seniai laikomą klasikine žymiojo Franciso Fordo Coppolos “Krikštatėvio” dalį (21.10 val.). O tai filmas, pats galintis būti vadovėliu būsimiems kinematografininkams: jo režisūra, plastika, veiksmingas dramaturginis dviejų mafijos klanų įforminimas, Marlono Brando (patriarchas Donas Korleonė) ir Alo Pacino (jo sūnus Maikas) vaidyba, vaizdi charakterių dinamika - kinematografas visiems laikams.
Trečiadienis
“Velnio apsėstos” vienuolės J. Kawalerowicziaus šedevre “Angelų motina Joana”.
Aną savaitę minėjau labai mielą prancūzų komediją apie mielai korumpuotus policininkus, o šiandien pasirodo anos tęsinys “Atidarykite, policija II” (1 Baltijos kanalas, 11.20 val.). Tie patys Philippe’as Noiret ir Thierry Lhermitte’as, bet situacijos naujos - net iki personažų išlėkimo iš šlovingosios policijos, žinoma, su nemažiau šlovingu sugrįžimu.
Naujame austrų, vokiečių ir anglų trileryje “Poetas žudikas” (RenTV, 19.00 val. ir kitądien 8.50 val.) apstu visokių dramaturginių “baltų siūlų”, neįtikėtinų atsitiktinumų, o svarbiausias filmo herojus lieka gražiai nufilmuotas Vienos miestas, bet jokiu būdu nei kriminalistai, nei menininkai, nei tie, kurie jungia ir vienus, ir kitus privalumus.
Dar keisčiau žiūrėti Holivudo kokteilio “Lenkiškos vestuvės”(TV1, 21.00 val. ir kitądien 16.00 val.) pretenzijas į tragikomiškumą. Narsi, bet man negirdėta debiutantė Theresa Connelly, kurios pavardė turbūt apeliuoja į jos lenkišką kilmę, pati parašė scenarijų ir režisavo juostą apie gausią lenkų emigrantų šeimą, apsigyvenusią šių dienų Detroite. Varomoji šeimos jėga - energinga mamytė Jadzia. Turint galvoje, kad ją vaidina švedė, kadaise besirodžiusi net Bergmano filmuose Lena Olin, jos vyrą Boleką - airis Gabrielis Byrne’as, o jos meilužį Romeką - kroatas Radė Šerbedžija, galime tik pasidžiaugti, kad pasaulio kino centras dar nesusidomėjo Lietuva ir nepastatė apie mus panašaus kratinio.
Geriau jau grįžkime į autentišką 1960 metų Lenkiją, kurioje šiandien kuriąs šaltus reginius kaip “Quo vadis” (žiūr. šeštadienio skirsnį) Jerzy Kawalerowiczius tuomet pastatė “Angelų motiną Joaną” (TV Polonia, 22.20 val. ir kitądien 14.10 val.), nuvedusią dar gilyn, į lenkų viduramžius.
Labai talentingas filmas, santūriai nespalvotas, būtent tauria monotipija, o ne reklaminėmis “Quo vadis” spalvomis perteikiąs niūraus amžiaus tragediją. Gniaužiami ir prasiveržiantys jaunų moterų, po habitais slapstančių savo aistras, troškimai - kone beprotiškais šokiais vienuolyno kieme, ironiška seserų vyresniosios Joanos (Lucyna Winnicka) kalba, kai nesuprasi, ar ji tik vaidina apsėstąją, ar tokia yra iš tikrųjų.
Filosofinė alegorija apie žmogaus laisvę ir nelaisvę, apie tai, kiek gali būti veiksmingas kaltės už kitą prisiėmimas, artina šią Kanuose anuomet apdovanotą juostą prie tokių poleminių religinės ir bažnytinės (nepainiojant šių sąvokų) problematikos kūrinių kaip Carlo Dreyerio “Žodis” ar Maurice’o Pialat “Po Šėtono saule”. Filmas, kurį tiesiog būtina pažiūrėti, - net jeigu su juo ir kategoriškai nesutiktumei.
Ketvirtadienis
Du puikūs savojo amato specai - rašytojas Stephenas Kingas ir režisierius Johnas Carpenteris - dar 1983 metais pastatė “siaubiako” klasika tapusį filmą švelniu “Kristinos” (LNK, 22.35 val.) pavadinimu. Mat jaunuolis, nežinia kodėl, impulso vedamas, įsigijo seną apdaužytą “Plymouth” markės mašiną, suremontavo ją, nudažė ryškiai raudonai ir sutiko su ankstesniojo savininko jai duotu Kristinos vardu. Tačiau žvilganti Kristina tarsi atgyja mąstančiu ir negailestingu mechanizmu, naikinimo įrankiu, absoliučiai pakeičiančiu ir uždarą vaikino charakterį. Ak, kaip malonu prisiminti šią mistiško siužeto, bet visai nekvailą ir patrauklią juostą. Varyk, Kristina!
Kur kas menkesnį rangą savame komedijos žanre pasiekė filmo “Žaisk, kaip Bekhemas” (RenTV, 19.00 val. ir kitądien 8.50 val.) autoriai. Čia įdomūs nebent nacionaliniai niuansai. Mat, sekdama savo tarptautiniu mastu išgarsėjusios tautietės Miros Nair pėdsakais, juostą pastatė kita emancipuota indų režisierė Gurinder Chandra, o jos heroje tapo 18-metė indė, kuriai patinka ne sariai ar drambliai, o futbolas. Gaila tik, kad realusis Davidas Beckhamas, davęs vardą išpopuliarėjusio filmo pavadinimui, pats čia matomas vien dokumentiniuose kadruose. Galėjo ir pavaidinti.
Penktadienis
Šiandien įmanoma pažiūrėti dar vieną puikiojo “Dūmo” ir prastojo “Pasaulio centro” (žiūr. sekmadienio skirsnį) autoriaus Wayne’o Wango kūrinį, stovintį kažkur pusiaukelėje. Tarpinis, retas filmas vadinasi “Ten, kur svajonės nuves...” (TV3, 22.30 val.), ir jis gana subtiliai perteikia motinos (Susan Sarandon) ir jaunutės dukros (Natalie Portman) tarpusavio santykių raidą. Kaip paprastai, motina svajoja apie dukros karjerą vaidyboje, o šiai galbūt įdomiau visai kas kita - pavyzdžiui, viliojantis Rytų pasaulis. Prie šios juostos savaip gal ir šliejasi komedija “Paskutinė kryžkelė” (BTV, 23.00 val.), kurios herojai, jauni vyrukai, puikiai suvaidinti dabarties žvaigždžių Jeremy Daviso ir Beno Afflecko, nepaisydami suaugusiųjų patarimų, ieško savęs vien tiktai erotinėse erdvėse. Jie dar nesuvokia, kad gyvenimo džiaugsmai tuo neišsemiami, bet turi suprasti tai patys, be suflerių.
Vidujai keičiasi ir Kornelija, filmo “Mis Fejerverkas” (TV1, 21.00 val.) herojė, o puikioji aktorė Holly Hunter, kaip žinome, sugeba būti ir neefektinga, provinciali, ir tikras moteriškumo fejerverkas.
Bet mistiniai persikūnijimai, svetimų gyvenimų geidulys šiandien ir vėl persveria. Vienas tokių filmų - “Dorianas” (kabelinės televizijos, 20.45 val.) - ne pati geriausia iš Oskaro Wilde’o “Doriano Grėjaus portreto” gausių ekranizacijų. Šioji sumoderninta. Tapybos portretą keičia fotonuotrauka. Amžiną grožį siekiantį išsaugoti jaunuolį gana blankiai vaidina nežinomas, matyt, tipažiniu principu parinktas Ethanas Ericksonas, nieko nauja į savo gundytojų bei tvirkintojų galeriją neįneša ir Malcolmas McDowellas. Daug reikšmingesnis ir netikėtas jo autoriui, “etatiniam” Šekspyro ekranizuotojui ir aktoriui, britui Kennethui Branagh mistinis filmas “Vėl mirusi” (LTV, 22.10 val.). Herojė (Emma Thompson) prisimena ir patiki prisiminimus kilniam privačiam sekliui (pats Branagh): kadaise, 5-ajame dešimtmetyje, kurio vaizdus režisierius rodo nespalvotus, stilizuotus pagal senąjį kiną, ją nužudė vyras kompozitorius, o dabar reinkarnuota moteris gyvena ryškiame spalvingame Los Andžele, tačiau regi gyvenimą tarsi transe. Kas gi ji iš tikrųjų ir kas tas seklys?
Mistikos neprireikė kitam Didžiojoje Britanijoje beveik visą karjerą nužengusiam režisieriui, iš Amerikos emigravusiam Josephui Losey, klasikiniame1969-ųjų “Tarpininke” (TVP1, 13.25 val.) rodančiame tikrą, subtilų britų tradicijos suvokimą. Pagal “gryniausio” anglų dramaturgo Haroldo Pinterio scenarijų kurtame filme nužengiama dar į 1900 metus, nepaprastai harmoningą aristokratijos kaimo buveinių grožį, deja, kaip įsitikini, žiūrėdamas filmą, jau kažkuo užkrėstą, nebestabilų. Paauglys Leo tampa jaunos aristokratės (Julie Christie) ir vietinio fermerio (neseniai miręs Alanas Batesas) patikėtiniu, jis nešioja meilės laiškučius, jį traumuoja būtinybė meluoti, kalbėti viena, darant kita, ir tos žavingos senų laikų vasaros moraliniai smūgiai atsilieps jau ir suaugusio Leo (Michaelas Redgrave’as, didžios britų aktorių dinastijos pradininkas) asmenybei.
Magiškai įtraukiantis “Tarpininko” ritmas, jo įtampos augimas, jo skaudi prasmė, kartą pamačius, jau nebepasimiršta. Ne veltui lenkai jį demonstruoja su rubrika “Kinomano abėcėlė”.
