Sigitas STASAITIS
Kai prieš penkerius metus buvo paskelbta apie žemę valgančią Stanislavą Monstvilienę (57 m.) iš Žemaitijos, "Akistata" nepuolė vaikytis sensacijos. Atrodė, jog ta nesąmonę, jei iš viso nėra pigi apgaulė, ilgai nesitęs. O per tuos penkerius metus Stanislava ne tik toliau kemša smėlį, bet juo ir išsigydė vėžį.
Per avariją susižalojo smegenis
S. Monstvilienės ligos ir bėdos prasidėjo prieš 30 metų, kai Stanislavai buvo 26-eri. 1973-iaisiais ji, dviejų mažų vaikų mama, iš Kaišiadorių rajono, kur dirbo "Vienybės" kolūkio fermos vedėja, vyko į miestą, kad sutvarkytų alimentų dokumentus. Autobuso nebuvo, tad moteriškė susistabdė pakeleivingą sunkvežimį.
- Vos mašina spėjo įsibėgėti, o aš - padėkoti vairuotojui, kad pagailėjo manęs šalikelėje ir sustojo, kai pajutau, jog sunkvežimį stipriai sumėtė, - tai viskas, ką apie avariją prisimena Stanislava.
Nelaimės metu S. Monstvilienė smarkiai susimušė galvą:
- Po avarijos dažnai imdavo svaigti ir suktis galva. Priepuolių metu turėdavau prisėsti, nes einančią mane mėtydavo į šalis lyg girtą.
Iš ligoninės pabėgo
Netrukus Stanislava ištekėjo, kėlėsi į Šilalės, iš ten - į Telšių rajoną. Ilgainiui galvos svaigimo priepuoliai pasitraukė, bet apstojo kitos ligos. Ėmė varginti vis dažniau sutrinkantis virškinimas, pilvo skausmai, tačiau S. Monstvilienė, kaip ir dauguma kaimo žmonių, į negalavimus nekreipė dėmesio. Pas medikus kreipėsi tik prieš penkerius metus, kai užklupo rimtos moteriškos ligos.
Paguldyta į Telšių ligoninės Ginekologijos skyrių S. Monstvilienė nebuvo patenkinta šiuolaikine medicina. Ji sakosi gaudavusi po tabletę per dieną ir tai jai niekuo nepadėdavę. Kaimietė greitai spjovė į gydymą, vieną rytą pabėgo iš ligoninės ir nuo Telšių iki pat savo Gomalių kaimo - visus 40 kilometrų - paržingsniavo namo pėsčiomis.
Kaimynė įtarė vėžį
Tačiau namie ligonė ėmė jaustis vis prasčiau. Išsivystė stipri mažakraujystė. Žvelgdama į išbalusią, sunykusią Stanislavą, kaimynė užjausdama prasitarė: "Ar tik tau, Stasele, ne vėžys..." S. Monstvilienė tokiomis kaimynės išvadomis nesistebėjo, nes pati porą kartų pajuto lyg kažkieno svetimo balsą galvoje, jog ji netrukus mirsianti - šį rudenį, o gal kitą pavasarį. Tačiau net ir susitaikiusi su mirtimi Stanislava neištižo - pailsėjusi, atsikvėpavusi bėgo aplink savo gyvulius, triūsė namuose.
- Vieną rudens dieną nuėjau į atskardį melžti karvės, - S. Monstvilienė nuo nieko neslepia savo išgijimo paslapties. - Ėmė stipriai ėsti rėmuo. Nusiminiau, kad toks ištižęs mano skrandis, nes tądien buvau užvalgiusi tik miežinių kruopų košės. Jei jau ir košė skrandžiui per sunki... Taip besvarstant akis užkliuvo už žvyro duobės prie pušies. Pažvelgiau į žemę ir taip jos užsinorėjau! Pasisėmusi saują atsargiai įsibėriau žiupsnelį į burną, suvilgiusi seilėmis nurijau. Keistas skonis, bet patiko. Tada pasisėmiau didesnę saują, trečią...
Žemė išvarė ligas
Taip nuo tos 1999-ųjų rudens dienos Stanislava ėmė kasdien valgyti žemę. Veikiai šio neįprasto maisto moteris užsinorėdavo net naktį, todėl pradėjo žvyro parsinešti kibirėlyje į namus.
- Bandžiau įvairių rūšių žemių, - savo skoniu dalinasi keistuolė. - Kartais valgau žvyrą, kartais smėlį, retkarčiais juodesnės žemelės paragauju. Visada tik didesnius akmenukus išrenku, o visokias šakneles, šapelius, kartą tarp jų rangėsi net sliekas, sušlemščiu lyg saldainiukus.
Stanislava netvirtina, jog minta vien smėliu. Ji valganti po truputį ir įprasto maisto, tačiau pradėjus ryti žvyrą atsitraukė ne tik mažakraujystė bei ginekologinės ligos - beveik nebevargina padidėjęs skrandžio rūgštingumas.
Negi žmogaus organizmas gali žemę suvirškinti? Stanislava neslepia, jog žemių jos kūnas nepasisavina:
- Išmatose žemės būna gleivėtos ir melsvos, tačiau netrukus šviesėja, šviesėja, kol palieka natūralios spalvos, kaip prieš suvalgant.
Sužinojusi apie vėžį neišsigando
Pernai gegužę Stanislavai ant vienos šnervės atsirado negyjanti žaizdelė. Tirdami pacientę medikai nustatė virškinimo problemas, lyg ir lėtinę geltą, tačiau tuomet labiausiai nerimą kėlė nosis. Ištyrę ląsteles po mikroskopu medikai nuliūdino pranešdami, jog ant nosies - odos vėžys. Laimei, pirmos stadijos, pagydomas, tik reikia gerti vaistus ir žaizdelę švitinti radioaktyviais spinduliais.
- Šiaulių onkologijos ligoninėje greitai pasklido gandas, jog naujoji ligonė - ta pati keistuolė, valganti žemę. Pažiūrėti Stanislavos buvo atėję visi medikai, medicinos seserys, net valytojos su vėžininkais.
- Na, žemės pas mus tai jau negausi, - su humoru S. Monstvilienę pasitiko gydytojas.
- O aš pas jus ilgai ir nebūsiu, - taip pat juokdamasi atkirto niekada optimizmo neprarandanti Stanislava.
Medikų patarimų neklausė
Moteris nesumelavo. Iš paskirtų 15 švitinimo seansų smėlio mėgėja ištvėrė tik 6. Daugiau nebevažiavo, nes iki Šiaulių jai toli. Spjovė ir į onkologų rekomendacijas. Pavyzdžiui, tradicinė medicina vėžininkams kategoriškai draudžia degintis saulėje. Tačiau Stanislavai autoritetas - tik sava nuojauta. Šią vasarą dirbdama lauko darbus ji stipriai įdegė. Pasak tradicinės medicinos, vėžys turėjo atsinaujinti, bet...
- Žaizdelė ant nosies užsitraukė. Tiesa, žemiau kaklo, po to dar keliose kūno vietose buvo iškilę keli juodi augliukai - karpos. Kartą tą, augusią ant krūtinės, pirštais suėmęs ištraukė mano sūnus Stanislovas. Apžiūrėjau. Karpa turėjo tris šakneles. Užvalgiau dar žemės, veikiai nukrito ir kitos karpos.
Moka džiaugtis gyvenimu
Gandas apie žemę valgančią moterį pasklido po pasaulį. Filmuoti S. Monstvilienės buvo jau ir Rusijos, ir Japonijos, ir Pietų Korėjos dokumentininkai. Pastarieji atvežė indelį korėjietiško smėlio iš vaistinės - Azijoje kartais valytas dezinfekuotas smėlis irgi naudojamas kaip vaistas. Pavyzdžiui, po pusę šaukštelio per dieną. Pamatę smėlį pilna burna kemšančią žemaitę, korėjiečiai iš nuostabos net išsižiojo. Stanislava korėjiečių smėlį sučiaumojo kone akimirksniu. Japonai bijojo, kad nebūtų mulkinami, todėl užmokėjo, kad Stanislava būtų ištirta geriausiose Vilniaus privačiose klinikose. Specialistai taip ir neatsakė, kodėl žemaitei smėlis skanu.
Visus atvykėlius Stanislava maloniai priima, visiems parodo, kaip valgo žvyrą. Ši moteris - didžiulė optimistė. Nors gyvena kukliai, kaimietiškai, nesibėdoja, nebamba ant valdžios. Visi jai geri, gal tik kaimynai galėtų nepokštauti ir į jos maistui kasamo smėlio duobę po pušimis nepilti stiklų bei "samagono brogos". Ko trūksta iki pilnos laimės? O, kad valdžia pažvyruotų balose skęstantį keliuką į sodybą. Tegul nebijo, Stanislava kelio nesuvalgys... Tądien, kai atvyko "Kranklio" korespondentas, S. Monstvilienė sakė ką tik išleidusi "Reuters" operatorių. Nors jau buvo prieš kameras suvalgiusi kokius du kilogramus smėlio ir skubėjo pas karves, moteris nepasididžiavo, vėl persirengė išeiginiais drabužiais ir mielai pademonstravo savo birius užkandžius.
Siūlo klausytis organizmo
Šios publikacijos autorius irgi paragavo Stanislavos žvyriuko. Gal koks stebuklingas? S. Monstvilienė gyvena Varnių nacionaliniame parke, vos per kelis kilometrus nuo keistojo Lūksto ežero. Šis ežeras unikalus, vienintelis Lietuvoje išmetantis gintarą. Gal... Deja, tikrai ne. Pagal skonį - smėlis kaip smėlis. Nemaloniai girgžda tarp dantų, ir tiek. Teko spjauti. Stanislava juokdamasi pripažino, jog "Akistatos" korespondentas - antras iš žurnalistų, ragavęs jos delikateso. Pirmi "kaštavojo" korėjiečiai. Irgi simboliškai.
- Reikia įsiklausyti į savo organizmą, - atsisveikindama ligoniams patarė žemės valgytoja. - Neteigiu, jog žvyras yra universalus vaistas ir tie, kas irgi ims ryti žemę, pasveiks nuo visų ligų. Kai man nuojauta kuždėjo, jog mirsiu, tuo patikėjau. Žemės užvalgiau, kadangi jos labai užsinorėjau. Ir valgysiu tol ir tiek, kiek mano organizmas geis. Kiti žmonės gal būtų sveikesni valgydami visai ką kitą, tačiau kasdien persisotindami sintetiniu maistu bei tabletėmis užgožia savo vidinį balsą, neįsiklauso į intuiciją...
Visi mes mirtingi...
Visi mes anksčiau ar vėliau mirsime. Ne amžinai smėliu mis ir Stanislava. Tačiau stebuklas tęsiasi jau šešti metai. Nuo vėžio bei kitų sunkių ligų žvyru išsigydžiusi S. Monstvilienė šiandien jaučiasi kaip niekada gerai. Puikiai ir atrodo.
Beje, ar pamenate prieš penkerius metus Stanislavai vėžį išpranašavusią kaimynę? Štai jos jau nebėra - suėdė piktasis vėžys...
