Istorikas Česlovas Laurinavičius neslepia apmaudo, kad jaučiasi vienišas, dėkodamas Rusijai ir Josifui Stalinui už globą:
“O šiandien šalyje smerkia sovietmetį visi, kas netingi ir sugeba. Po Antrojo pasaulinio karo vykusį partizaninį karą siekiama visaip heroizuoti. Bet ar gerai suvokiame, ką darome?
Sovietai okupavo bei aneksavo Lietuvą be pasipriešinimo. Vyriausybė politiškai bei juridiškai neprotestavo! (Apie Lietuvos atstovų užsienyje protestus – atskira kalba.) Apgailėtina Lietuvos padėtis bei jos elgesys tarpukario tarptautinėje arenoje nulėmė tai, kad taikus (neminint entuziazmo apraiškų) grįžimas į Rusijos globą atrodytų pakankamai logiškas. Tačiau šiandien dauguma lietuvių apie tokią logiką nenori net girdėti.”
Gerbiamas mokslininkas yra linkęs dėkoti “globotojams” ir už Vilniaus bei Klaipėdos “dovanas”.
Tikrai – nedėkingi lietuviai iki šiol nesuvokė savo prieškarinės netobulybės. O juk netobulą, kaip žinia, galima pagauti ir uždaryti į narvą, arba nužudyti, jei tobulėti atsisako. Rasisškai netobuli naciams ir klasine prasme – rusams, lietuviai turėtų mokėti reparacijas.
Kadangi, padėkos peticija populiari nebus, tai jūs, pone Laurinavičiau, po ja padėkite visų nužudytų, nukankintų, mirusių tremtyje parašus. Padėkos tekstą susigalvokite pats. Minėti žmonės juk negalės nuginčyti jūsų geležinės logikos. Talonas patalynei, kelialapis į kurortą prie Laptevų jūros, daugybė kitų rūpybos ir globos metodų… Visa tai juk irgi kainavo globotojams. Jūsų vietoje, atidaryčiau sąskaitą banke ir pasistengčiau surinkti kokią mažytę kompensaciją tiems, kas tiek metų globojo. Juk tikrai – turi būti dar dėkingų žmonių ir be jūsų…
