Viktoras RUDŽIANSKAS
Ko gero, ne vienas politikas jau ne tik sapnuose savo ateitį sieja su kokiu nors patogiu krėslu Briuselyje. Kur jau ne? Išganingoji diena, kai Lietuva taps Europos Sąjungos nare, tiesiog kabo ant nosies. Ir nėra ko nuogąstauti, kad pagal paskutiniąsias apklausas narystei ES nepritaria net trečdalis šalies gyventojų. Ką jis reiškia palyginus su dviem trečdaliais pritariančiųjų? Kitaip sakant - sąmoningų. Tik va, jau turime karčios praktikos, jog apklausų duomenys prognozuoja vienokį rezultatą, o po balsavimo viskas verčiasi aukštyn kojom. Arba ragais. Kaip pasakysi, taip nesugadinsi. Kaip ten bus iš tikrųjų, paaiškės jau šiemet, gegužės 11 dieną, per referendumą. Jei įvyks. Mat laikyti jį įvykusiu bus galima tik tada, jei dalyvaus 1,3 milijono Lietuvos piliečių. Kad rezultatas būtų teigiamas, reikia 909 000 pritariančiųjų.
O šiandien situacija yra tikrai įdomi, nes iš esmės Lietuvoje nėra nei eurooptimistų, nei euroskeptikų. Nėra, nes, išskyrus politinį elitą ir dar vieną kitą grupelę piliečių, nei teigėjai, nei neigėjai neturi rimtų argumentų. Vieni nori į ES dėl to, kad ten neva kepti karveliai skraido, kiti bijo tapti baltaisiais vergais. Tuo tarpu diskusijos, tarkime, televizijos ekranuose dažniausiai vyksta į vienus vartus: lyg iš gausybės rago pilami privalumai, neišvengiamai mūsų laukiantys, kai įstosime į ES. Ir viskas atrodo logiška, nes, pavyzdžiui, teiginys, jog "įsijungiame į gerai išplėtotą ir stabilią finansų sistemą", paprasčiausiai yra neatremiamas. Juo labiau kad ir argumentai parenkami tokie, kokius norime girdėti. Tarkime, kiekvienas Lietuvos gyventojas į ES biudžetą 2004 - 2006 metais įneš vidutiniškai po 147 eurus, o iš ES biudžeto kiekvienam Lietuvos piliečiui teks po 537 eurus. Taigi net arkliui aišku: stoti apsimoka. O žmogus už arklį gudresnis, tad nereikia stebėtis, jog jau dabar atsiranda susidomėjusių lietuvių, kur ir kaip atsidaryti taupomąsias knygeles, kad tie "pelningieji" 390 eurų nepasimestų... Pastarieji žmogeliai tikrai už narystę ES. Tiesa, tik tol, kol sužino: niekas nė cento nei iš šio, nei iš to į jų asmeninę sąskaitą neperves. Kai tai sužinos, iškart taps aršiais euroskeptikais. Neįtikinsi žmogaus, jog tie pinigai skirti projektams, kuriuos vykdant, tarkime, galima sukurti naujas darbo vietas ar dar kaip nors sušvelninti ekonominę socialinę įtampą. Mes jau tokie: duokite iškart ir kuo daugiau. Aišku, pasiklausius ir išgirdus tokį "iš niekur" byrančių sidabrinių skambesį, ne vienam kyla įtarimas: klasta. Būtina išsiaiškinti, kur šuo pakastas. Alfonsas Nakrošis ir Stanislovas Aleliūnas, du nuoširdžiai valstybės ateitimi susirūpinę panevėžiečiai, "Akistatai" rašo, kad Lietuvos skolos užsieniui siekia 3 milijardus 815,99 milijono JAV dolerių ir teiraujasi: "Įdomu, kokia skola bus po beveik trejų metų, kai įstojus į ES Lietuva per 2004 - 2006 metus gaus 1,366 milijardo eurų paramą (dovaną?) (...) Dar įdomiau, kada Lietuva žada atiduoti tas skolas. Juk pasaulyje niekas nieko už dyką neduoda". Kas be ko, laiške primenama, jog sugriauta pramonė, dirvonuoja žemė, mūsų vaikai jau dabar bėga į užsienius užsidirbti, galų gale jiems pranašaujama vergų dalia. Kaip sakoma, baubų daug ir jokių prošvaisčių. Realūs euroskeptikai. Tik jų argumentai baltais siūlais siūti. Dėl paprastos priežasties: informacijos stoka. Na, nebus tie 1,366 milijardo eurų, gautų iš ES, įrašyta į skolą.
To negali paneigti net ir didelėmis simpatijomis ES netrykštantis Seimo Ekonomikos komiteto narys Julius Veselka: "Tų eurų niekas į skolą "nededa". Kas sukurs gerą verslo planą, kurį palaimins valdininkas, tas gaus pinigų. Jei verslas nepavyks, baudas mokėsime visi. Nedarysi, ką nori. Čia mes kaimietiškai kažkada mąstėme sakydami, kad jei tik pagrasinsim neduoti rusui dešros, tai jis mums duos viską, ko geidžiame. Ką daryti su tais beveik 4 milijonais JAV dolerių skolos? Visi žino, kad mes basi. Kokiais nors būdais turbūt skolas nurašys". Vis dėlto apie perspektyvas įstojus į ES Seimo narys kalbėjo niūrokai. Pasak J. Veselkos, tik gabiausieji integruosis į vokiečių ar prancūzų tautas. Kiti bus vergai. Daug optimistiškiau apie narystę ES kalbėjo taip pat Seimo Ekonomikos komiteto narė Kazimira Danutė Prunskienė: "Parama yra parama. Būtina žinoti, kad yra įmokos į ES biudžetą ir išmokos. Mūsų saldo bus teigiamas, t. y. per 2004 - 2006 metus mes gausime apie 1,353 milijardo "teigiamų" eurų. Teigiamas saldo priklauso nuo mūsų būklės. Pavyzdžiui, Vokietija nuolat į ES biudžetą įmoka daugiau pinigų, negu iš jo gauna. Parama būtent mažins mūsų poreikį didinti užsienio skolą. Kodėl tokią turime? Ji susijusi su pravalgymu, subsidijomis už energiją, jas padarė privačios struktūros, kurios skolinosi pinigus su Vyriausybės garantija ir skolos negrąžino.Vadinasi, skolingi mes visi... Apie pusantro milijardo skola atsirado dėl absurdiškos sutarties su "Williams". Jie nebuvo suinteresuoti pelningai dirbti. Viduje rodė nuostolingą darbą, pelnėsi per ofšorines firmas užsienyje. Nežinau, kodėl socialdemokratų Vyriausybė nebandė bylinėtis tarptautiniame Londono arbitraže, o sutartį perdėjo iš vieno aplanko į kitą. Maždaug trečdalis skolos nepateisinama, tačiau mes nesame beviltiškai prasiskolinę".
Abu Seimo nariai tiksliai nežinojo, kur bus naudojami iš ES gauti pinigai. K. Prunskienė teigė, jog nuo 2004 metų apie 140-150 milijonų eurų bus skirta kaimui.
Kaip tai sugebėsime panaudoti - kitas klausimas. Jei racionaliai - grįš mūsų vaikai iš užsienių čia dirbti. Tam tikrus darbus dirbs atvykę skurdesnių šalių gyventojai. Kaip dabar lietuviai dirba Airijoje. Kita vertus, euroskeptikų 2004 metais, jau įstojus į ES, Lietuvoje tikrai padaugės. Mat į ES biudžetą įnašą reikės mokėti nuo pirmosios įstojimo dienos. Ypač skausminga, kad teks atseikėti net tris ketvirtadalius muito mokesčių. O juk muitinė surinkdavo per 45 procentus valstybės biudžeto. Pernai tai buvo 3,1 milijardo litų. Vadinasi, prarandame 2,4 milijardo. ES mūsų biudžetui sušvelninti težada 120 milijonų litų. Tuo tarpu iš ES biudžeto pinigai mus pradės pasiekti tik 2005 metais, o planuojamą teigiamą saldo tepasieks dar po metų. Akivaizdu, kad "įsijungimas į gerai išplėtotą ir stabilią finansų sistemą" prasidės nuo mums įprasto naujos skylės išdūrimo dirže. To galima bijoti, galima nebijoti. Tereikia žinoti. O informacija tikrai stringa. Rengiant straipsnį spaudai pasinaudojau Europos Komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės interneto tinklapyje "www.euro.lt" nurodytu nemokamu informacijai gauti telefonu (8*800) 0 00 10 ir paklausiau, ar jau yra numatyta, kaip bus panaudojamos iš ES gaunamos lėšos. Atsakymas buvo, sakyčiau, perdėtai informatyvus: "Tos lėšos dar negautos". Tiek ir pats žinojau. Net žinojau, kad preliminarūs projektai parengti ir juos galima rasti internete "www.esparama.lt". Tiesiog rūpėjo sužinoti, kokia nauda išgaunama ieškant informacijos. Apie naudą žinome. Gal iš tikrųjų kažkas mano, jog referendumas - tik formalumas, viskas aišku? O gal nutarta agituoti minimaliomis lėšomis, žinant, kad prieš referendumą bus galima išdalyti, kaip yra išbandyta per kitus rinkimus, pavyzdžiui, po pakelį sausos sriubos su ES atributika ir lietuvis vėl balsuos kaip pageidaujama, o ne sąmoningai apsisprendęs?
