Dėkingas už padovanotą širdį
Irena ZUBRICKIENĖ
- Jaučiuosi neblogai. Matot, gyvenu - krutu, kalbuosi. Man tik nelinksma pagalvojus, kad gyvenu kitų begalinio skausmo kaina, - atviravo Dambravos kaim (Prienų r.) gyventojas Linas Markauskas (46 m.), pirmosios grupės invalidas, kuriam praėjusių metų gegužę buvo persodinta donoro širdis. - Suprantama, aš - už organų donorystę. Jeigu tik būčiau tinkamas, būtinai įsigyčiau organų donoro kortelę - gyvenimo loterijos laimingą bilietą sergantiesiems.
Vienintelė viltis - donoro širdis
Linas gimė Dzūkijoje, ne vienerius metus gyveno Žemaitijoje, o jo krūtinėje plaka suvalkiečio širdis. Taigi, Lino žodžiais, jis - retas lietuvis, "sukurptas" kone iš visų šalies regionų!
Gyvendamas Klaipėdoje, Linas dirbo labai sunkiai - kroviku uostuose, geležinkelio stotyse. Tekdavę nuolat kilnoti ir nešioti 50 - 100 kilogramų svorio krovinius, kai paties svoris būdavo vos per 60. Linas įsitikinęs, kad tais metais ir buvo labiausiai pakenkta jo širdžiai, tik žmogus to nejautė.
2000-aisiais, jau gyvendamas Prienų rajone, Linas pradėjo jaustis vis blogiau. Į medikus kreiptis neskubėjo. Kiek vėliau medikai pagal paciento apibūdintus simptomus įtarė plaučių uždegimą. Išsamiais tyrimais buvo pastebėta, kad Lino širdis labai išsiplėtusi, "palindusi po plaučiais". Vyrui buvo patarta labiau saugoti širdį ir taikytis su mintimi, kad ateityje gali prireikti "itin rimtai gydytis".
Nuo tada Linas pradėjo vis dažniau būti ligoninių pacientas, be vaistų beveik neišsiversdavo, o 2004-ųjų pabaigoje iš medikų išgirdo, kad jo gyvybei gresia pavojus - išgelbėtų tik širdies, kuri "jau tapusi kaip kempinė", transplantacija. Kitų metų pavasarį Linui vėl teko kapanotis iš sunkaus nesveikatos priepuolio. Ligonis, daugiau nei mėnesį praleidęs Kauno medicinos universiteto klinikose ir pasijutęs kiek geriau, išsiprašė išleidžiamas į namus. Esą iki kito panašaus karto.
Paskutinysis eilėje, bet tinkamiausias
- Pamenu, buvo pernykštės gegužės 22-osios pavakarė, - pasakojo Linas. - Ramiai sėdėjau lauke prie namų, kai man paskambino Kauno klinikų profesorius Rimantas Benetis ir pranešė, kad kuo skubiau susiruoščiau ir atvykčiau į klinikas - darysią širdies persodinimo operaciją. Aš buvau paskutinysis iš ligonių, tuo metu laukusių širdies transplantacijos, Kauni klinikose eilėje (per 20 žmonių), tačiau donoro širdis pagal visus duomenis labiausiai tiko būtent mano organizmui.
Linas prisimena: dvejonių ar baimės tuokart tikrai nebuvę, nes jam jau keletą metų buvo diegiama, jog nauja širdis - vienintelė galimybė pratęsti gyvenimą. Anot vyriškio, buvę tik du keliai - operacija ar "domino su kurmiais po žeme". Linui buvo pranešta, kad net ir profesorius R. Benetis, lydimas specialiai jam paskirto policijos ekipažo, galvotrūkčiais skuba į Kauną iš pajūrio, kur buvo susiruošęs praleisti savaitgalį, kad suspėtų atlikti operaciją. Vadinasi, situacija labai rimta.
- Pamenu tik tiek, kad kitokiu, nei įprasta, žvilgsniu išvykdamas apmečiau savo kiemą, namą, kaimynus, kažkaip kitaip pravažiavau pro Išlaužo kapines, į kurias atkreipiau ypatingą dėmesį, - pasakojo Linas.
Profesoriaus R. Benečio vadovaujama medikų brigada širdį persodino per tris su puse valandos.
Kilnus marijampoliečių poelgis
Lino gyvenimą pratęsė marijampoliečio Edvino (22 m.) širdis. Šis vaikinas gegužės 22-osios naktį, Marijampolės užmiestyje vairuodamas automobilį, tapo avarijos auka. Kartu su juo važiavę dar keturi jaunuoliai taip pat patyrė įvairių sužalojimų, bet lengvesnių. Po įvykio Edvinas dar buvo gyvas - klinikose jo gyvybę kurį laiką palaikė speciali medicinos aparatūra. Dėl vaikino gyvenimo kovoję patyrę medikai netrukus įsitikino, kad sunkus ligonis nebegyvens - kvėpuos tik tiek, kiek jam padės aparatai...
Kilnus žuvusiojo artimųjų poelgis, neprieštaravus dėl organų transplantacijos, suteikė viltį pratęsti ne tik L. Markausko, bet ir dar penkių sunkių ligonių gyvenimą. Iškart buvo atliktos kelios operacijos, per kurias ligoniams buvo persodinta avarijoje mirtinus sužalojimus patyrusio jaunuolio kepenys, du inkstai, akių ragena. Pastaroji donoro dovana dviem pacientams, ne vienerius metus gyvenusiems tamsoje, suteikė galimybę vėl matyti pasaulį.
Kilniai pasielgę marijampoliečiai, kurių šeimoje yra dar vienas, jaunesnis, sūnus, pačių žodžiais, organų transplantacijai ryžosi ne dėl reklamos, ne dėl liaupsių ir ne dėl padėkų, todėl po tragedijos nepageidavo būti įvardinti. Gedinti Edvino mama neigė atlikusi žygdarbį ir linkėjo operuotiems ligoniams sveikatos bei šviesios ateities.
Amžinai dėkingas
Po širdies transplantacijos operacijos Lino Markausko savijauta pradėjo pastebimai gerėti. Kelios dienos - reanimacijos palatoje, kelios savaitės - "lengvesniame" skyriuje. Pastarajame Linas jau galėdavo savarankiškai išeiti į lauką, į kitas palatas, kur aplankydavo kitus, anot medikų, "sodinukus" - žuvusio marijampoliečio dėka atliktų transplantacijos operacijų brolius ir sesutes, kaip dabar sako dambraviškis. Su "sesute", kuriai buvo persodintos žuvusiojo kepenys, Linas kaskart klinikose susitinka ir dabar.
Po neilgo gydymosi klinikose Linas buvo gydomas Druskininkų sanatorijoje. Anot vyro, čia jis pagaliau pajuto "kitokio" gyvenimo, nei buvo per pastaruosius 5 metus, skonį - vėl galėjo laisvai vaikštinėti, nevaržomas dusulio, nebeužsiimdamas už suskaudusios krūtinės, žvejoti, grybauti...
Ir šiandien Linas gyvena taip, kaip kadaise, kai dar buvo sveikas. Tiesa, jam uždrausta dirbti sunkius darbus, sunkiai nešioti, tačiau jis nevengia pasikapoti malkų, pasisemti iš šulinio vandens, pasitvarkyti namuose. Vyras po operacijos kas mėnesį vykdavo į klinikas pasitikrinti sveikatos, vėliau jam buvo leista atvykti kas keturis mėnesius, dabar - jau tik kas pusmetį. Jeigu Linas staiga pasijustų blogiau, iškart, net ir naktį, skambintų savo gydytojams, kaip yra sutarta. Buvusią nesveikatą ir operaciją Linui dabar bene labiausiai primena saujos vaistų, kurių tebereikia išgerti kasdieną - dabar esą "tik" po 15 įvairių tablečių (anksčiau reikėję po 40).
- Su svetima širdimi krūtinėje jaučiuosi kaip ir su savo, bet žinau, kad ji ne mano, - sakė Linas. - Aš amžinai dėkingas marijampoliečio vaikino tėvams už jų neįkainojamą dovaną. Organų donorystė yra kaip gyvas paminklas mirusiajam. Su savo gyvenimo drauge Aldrone dėkodami kelis kartus buvome užsakę mišias Edvino atminimui.
Gyvendamas su svetima širdimi krūtinėje, Linas sakė nepajutęs atsiradus jokių naujų charakterio ar būdo bruožų. Esą iškart po operacijos tik stebėjęsis, kad buvo pasikeitę jo valgymo įpročiai: iki operacijos nemėgo pieno ir jo produktų, o po operacijos - atvirkščiai.
Apie organų donorystę - skaičiais
Nacionalinis organų transplantacijos biuras (NOTB) skelbia, kad iš viso Lietuvoje nuo 1987 metų, kai pirmąją širdies transplantaciją atliko profesorius Algimantas Marcinkevičius, širdis persodinta per 40 kartą. Dabar kasmet atliekamos 7 - 8 tokios operacijos. Ilgiausiai su persodinta širdimi žmogus Lietuvoje gyvena jau per 10 metų. Su dirbtine širdimi galima išgyventi 2 - 5 metus, tačiau ji yra tik laikina priemonė, padedanti išsaugoti gyvybę, kol atsiras donoras.
Lietuvoje laukiančiųjų naujos širdies sąrašuose šiuo metu yra 21 ligonis, tačiau, kaip ir visame pasaulyje, labai trūksta donorų, tad eilė trumpėja labai iš lėto. Kaip tik šiomis dienomis Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose atlikta dar viena širdies transplantacija. Pasak prof. V. Sirvydžio, donoro širdis persodinta 38 metų vyrui, kuriam beveik prieš metus buvo implantuota Berlyno gamybos vidinė dirbtinė širdis "Incor". Tai - trečioji širdies persodinimo operacija Lietuvoje, ligoniui, kurio gyvybė buvo palaikoma vidinės implantuotos širdies. Ši operacija išsiskiria nuo kitų širdies transplantacijų savo sudėtingumu. Chirurgų brigada ją atliko per 10 valandų.
Donorų skaičiumi Europoje pirmaujanti Ispanija ledus šioje srityje pralaužė po to, kai avarijoje žuvusio amerikiečio vaiko organai buvo persodinti net 7 sunkiai sergantiems ispanų vaikams ir šį atvejį plačiai aprašė spauda, buvo pasakojama apie išgelbėtuosius, publikuojamos jų nuotraukos. Tai turėjo milžinišką postūmį pasikeisti visuomenės požiūriui.
NOTB skelbia, kad Lietuvoje organų transplantacijos šiuo metu laukia daug nepagydomų ligonių (spalio 1-osios statistika): ragenos persodinimo laukia 347 ligoniai, inksto - 307, kepenų - 18, plaučių - 3.
Kaip tapti donoru
Organų donorystė - kilnus, noras dovanoti gyvybę kitiems. Tačiau jei žmogus nepaliko raštiško sutikimo aukoti savo organus po mirties, apsispręsti dėl donorystės tenka jo artimiesiems. Tai padaryti kartais būna sunku - artimieji susiduria su neaiškumais, baime pasielgti neteisingai, baiminamasi visuomenės nuomonės.
Organizuoti, koordinuoti, kontroliuoti ir analizuoti donorų ruošimą, audinių ir organų paėmimą, pervežimą ir paskirstymą, recipientų (ligonių) parinkimą, audinių bankų veiklą, tvarkyti žmogaus audinių ir organų donorų bei recipientų registrą, propaguoti donorystę - prieš 10 metų Lietuvoje prie Sveikatos apsaugos ministerijos įsteigto NOTB uždaviniai. Biuro specialistai jau patyrę: artimieji mirties akivaizdoje turi priimti sprendimą, tačiau jau minėtos aplinkybės, taip pat abejingumas ar žinių stoka lemia, kad ištariamas "ne". Beveik visiems kyla abejonių, kad medikai gali klysti sakydami, jog vilties jau nebėra. NOTB darbuotojai teigia: moderniausia technika tikrai negali klysti, angiografai labai aiškiai parodo, kad nutrūko smegenų kraujotaka; gydytojų profesionalumu taip pat nereikėtų abejoti. Juk nė vienas gydytojas neprašys giminių sutikimo, jei bus bent menkiausia viltis, kad ligonis gali išgyti.
Asmenys, pritariantys donorystei ir sutinkantys, kad jų organai po mirties būtų panaudoti transplantacijai, turėtų darbo metu, atsinešę savo asmens dokumentą, kreiptis į bet kurį asmens sveikatos priežiūros gydytoją ir užpildyti specialią formą. Šis dokumentas bus išsiųstas į NOTB registrą. Tuomet sutikusiajam būti donoru bus išsiųsta donoro kortelė.
Donorų, oficialiai sutikusių aukoti, dovanoti savo organus, vis dar yra nedaug - per 5 000 (daugiausia - iš Vilniaus apskrities, mažiausiai - iš Tauragės; pusantro karto daugiau moterų nei vyrų; daugiausia - 18 - 30 metų piliečių). Statistika skelbia, kad maždaug trečdaliu atvejų Lietuvoje donorystei, esant rimtam reikalui, paprieštaravo donoro artimieji.
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Linas Markauskas, kurio krūtinėje plaka svetima širdis, sunkių darbų privengia, bet pasikapoti malkų jau gali
- Nauja širdis Linui vėl leidžia ir vandens pasisemti, ir aplinka pasigrožėti
