Remigijaus RAINIO ir Rolando ŠMIGELSKIO fotoreportažas
Pirmieji malūnai Lietuvoje pradėti statyti XIV amžiuje Baltijos pajūryje. Nors mūsų šalis - ne Olandija, tačiau XIX amžiaus antroje pusėje veikė apie 200, o 1921 metais - jau apie 1 000 vėjo malūnų. Daugiausia vėjo malūnų buvo pastatyta Vidurio Lietuvoje - Panevėžio, Šiaulių, Naumiesčio, Vilkaviškio apskrityse. Tačiau šių nuostabių žmogiškojo genijaus kūrinių vertė gerokai sumenko atėjus elektros amžiui, kai dauguma malūnų buvo aprūpinti elektros varikliais ir tapo nebepriklausomi nuo oro permainų. Vėliau, kai nagingi elektrikai pradėjo gaminti portatyvinius malūnėlius, lengvai telpančius virtuvinėse spintelėse, nebeteko buvusios reikšmės ir vėjo malūnų pastatai, kurie ilgokai stovėjo niekam nebereikalingi arba, geriausiu atveju, buvo naudojami kaip sandėliai. Atrodė, jog netrukus "gyvą" vėjo malūną galėsime pamatyti tik Rumšiškių buities muziejuje, tačiau net ir ten nė vieno malūno nepavyko priversti mosuoti sparnais bei malti grūdus.
Tiesa, tarpukario Lietuvoje, kol ir varikliai, ir pati elektra buvo ganėtinai brangūs, senieji malūnai sąžiningai mosavo sparnais ir buvo savotiški kaimų bei miestelių vyrų klubai, kur susitikdavo tose apylinkėse gyvenantys ūkininkai. Belaukdami savo eilės susimalti grūdus, vyrai pypkiuodavo ir besišnekučiuodami apie kasdienius kaimo reikalus išmesdavo po burnelę skaidriosios ar kvortą alaus - priklausomai nuo to krašto tradicijų. Aišku, kartais padauginus viskas pasirodydavo daug paslaptingiau, taigi taip gimė daugybė mitų apie malūnuose gyvenančius velnius, ištikimai tarnaujančius sielą pardavusiems šeimininkams.
Du kartus atgimęs "Velnių malūnas"
Bene pirmasis naujam gyvenimui atgimė garsusis Šeduvos "Velnių malūnas", kuriame 1967 metais buvo įkurtas per trumpą laiką nepaprastai išpopuliarėjęs restoranas. Keliuose malūno aukštuose dvelkte dvelkė senove, tad į naująją visuomeninio maitinimo įstaigą plūstelėjo lankytojai. Ažiotažas buvo toks didelis, jog vietas restorane reikėdavo užsisakyti prieš tris mėnesius. Sovietmečiu eilės patekti į "Velnių malūną" nelaukdavo tik patys velnių prisišveitę partijos bosai ir ministrai, čia atlydėdavę eilinę tikrintojų iš Maskvos komisiją ar sumanę pasipuikuoti prieš savo meilužes. Nuo nereikalingų akių tokie veikėjai paprastai slėpdavosi ketvirtajame malūno aukšte įrengtoje svetainėje, iš kurios galėjo stebėti visus restorano lankytojus, patys likdami nematomi. Ne mažiau lankytojus domino ir šmaikštūs posakiai, išdrožti ant aukštų kėdžių atlošų, tad niekas nepamiršdavo pasižiūrėti, kas užrašyta ant kėdės, kurioje sėdėjo, atkaltės. Kai 1999 metais restoranas buvo uždarytas rekonstruoti ir beveik ketverius metus neveikė, kažkokie niekdariai išvogė visas garsiąsias kėdes. Iki šiol išliko tik viena autentiška kėdė, kurią restorano savininkas ir direktorius Zigmas Daukšas tebesaugo savo namuose. Ant jos atkaltės išraižyta: "Namie pavalgęs ir svečiuose gausi", tačiau "Velnių malūno" šeimininkas tikina, kad iš čia niekas alkanas neišvyksta. Pasisotinti restorane galima vos už 12-13 litų, o populiariausiu patiekalu tebelieka "Malūnininkų troškinys", užgeriamas "Malūnininkų" trauktine. Blaivininkai dažniausiai pageidauja "Malūnininko" giros, kurios receptas nesikeičia nuo 1967 metų. Dabar vienu metu restorane gali puotauti net 100 svečių, o 27 labiausiai pavargusieji gali likti pernakvoti čia pat esančiame motelyje. Malūną vėl pamėgo ministrai bei Seimo nariai, kartais užsukantys ir su simpatiškomis raganaitėmis. Vis dažniau čia gali sutikti klestinčių "naujųjų lietuvių", nors netrūksta ir šiaip pakeleivingų keliautojų. Direktorius pastebėjo, kad daugiausia svečių užklysta iš Vilniaus ir Kauno, nors šiauliečiams ir panevėžiškiams iki Šeduvos gerokai arčiau. Jau šią vasarą svečiai galės išsiperti baigiamoje statyti pirtelėje, o esant puikiam orui atsigaivinti prie lauke stovinčių stalelių. Pasak legendos, šio, beje, kitąmet savo 100 metų jubiliejų švęsiančio malūno sparnai sukdavosi net ir visiškai be vėjo. Esą juos sukdavo su šeimininku sutartį sudarę velniai. Ar tokią pat sutartį krauju reikės pasirašyti ir Z. Daukšui - paslaptis, tačiau jis tikina, kad jubiliejui malūnas vėl mosuos sparnais, net jei ir vėjas lauke nepūs.
Duonelė iš pačių maltų miltų
Tačiau vos už keliolikos kilometrų nuo "Velnių malūno", Daugyvenės upės kairiajame krante, ant kalvelės šalia kelio Pakalniškiai - Rozalimas, stovi aštuonkampis medinis vėjo malūnas, kuriame miltai malami iki šiol. Kleboniškių kaimo malūną 1884 metais pastatė meistras Šiaulinskis, kurio vardas jau nugrimzdo užmarštin. Visi šio Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus draustiniui priklausančio malūno mechanizmai autentiški, išsaugoti dar nuo tų laikų, kai 1910 metais malūno savininku tapęs Norbertas Zenkevičius iš Vardunkšnių kaimo 1926 metais perdavė jį sūnui Pranciškui, kuris dirbo su meile, kruopščiai prižiūrėdamas ir remontuodamas mechanizmus bei laiku keisdamas susidėvėjusias detales. Pranciškus Zenkevičius netrukus pagarsėjo kaip labai geras malūnininkas, todėl pas jį malti grūdų atvažiuodavo ūkininkai net iš tolimesnių vietovių. 1945 metais sovietinė valdžia malūną nacionalizavo, tačiau malūnininku paliko buvusį jo savininką, nes niekas kitas nemokėjo taip gerai malti ir remontuoti mechanizmų. Ir toliau dirbdamas kaip sau, Pranciškus malūno sparnus vertė suktis ilgiausiai Lietuvoje - iki 1975 metų. Vėliau čia buvo pastatytas elektros variklis, o malūnininkas atleistas iš darbo. Be priežiūros paliktą malūną ėmė ardyti bei plėšti visokie prašalaičiai, nors vietos kraštotyrininkai ir bandė jame įkurti nors mažytį muziejėlį. Tik 1985 metais pavyko susitarti su tuometiniu Šeduvos tarybinio ūkio technikumo direktoriumi dėl malūno remonto, tačiau sparnai buvo padaryti ne taip, kaip reikia, todėl nesisuko. Tik 1996 metais Daugyvenės muziejus, kuriam malūną perdavė mirusio vyro nuosavybę atgavusi Monika Zenkevičienė, gavo reikiamos medienos ir susirado gerą meistrą - Paežerių malūno savininką Petrą Liepą, kuris pagamino naujus sparnus bei kitas reikiamas detales ir sutaisė sugedusius mechanizmus bei įrengimus. Kaip ir buvo sutarta, su meistru muziejus atsiskaitė, kai šis 1998 metų kovo pabaigoje sumalė pirmą maišą grūdų. Nuo tada ir nenutrūksta norinčių aplankyti "gyvą" technikos istorijos paminklą ekskursantų srautas, todėl muziejaus ūkio dalies vedėjui Albinui Lukoševičiui teko skubiai įgyti gretutinę malūnininko profesiją. Dabar kiekvienas norintysis, atsivežęs ar iš vietos ūkininkų nusipirkęs maišą grūdų, gali juos susimalti prižiūrimas A. Lukoševičiaus. Kaip ir kadaise, maišas su grūdais prikabinamas prie keltuvo grandinės ir pakeliamas į trečiąjį aukštą, kur grūdai supilami į dvi specialias dėžes, iš kurių byra į antrajame aukšte įrengtas dvejas girnas. Vienos naudojamos paprastiems, antrosios - pikliuotiems miltams malti. Per pirmajame aukšte įrengtus aulus miltai subyra į maišus. Malūno kepurėje įrengtas mechanizmų stabdys. Stabdant malūną stabdys užgula sparninio veleno krumpliaratį ir malūnas sustoja. Prieš pradedant malti malūno kepurė pasukama prieš vėją naudojant ožiuku vadinamą specialų įrenginį su voleliu, per kurį perkišta kartis. Seni žmonės prisimena, jog kartą pučiant stipriam vėjui Kleboniškio malūno sparnai netyčia pasisuko pavėjui, todėl nebebuvo galima įkišti stabdžio ir vėjas sparnus nuplėšė bei nuskraidino šalin. Malūną savo rankomis paleisti ir norimos kokybės miltų susimalti panorę turistai netrukus galės net išsikepti tikros kaimiškos duonos iš savo susimaltų grūdų, mat etnografinėse sodybose išliko ne tik senovinės duonkepės krosnys, bet čia tebegyvena ir duonos kepimo paslaptis tebeišsaugojusios šeimininkės.
Išnyko lyg dūmas
Veltui ieškojome internete iki šiol tarp lankytinų Pasvalio rajono objektų minimo Puškonių kaimo vėjo malūno, statyto dar 1880 metais, nors vietiniai gyventojai įsitikinę, kad malūnui buvo maždaug 400 metų. Prie šio istorinio objekto, kuriame pastaruoju metu malė jau elektrinio variklio sukamos girnos, buvo visų apylinkės gyventojų mėgstama susirinkimų vieta. Čia vykdavo kaimo šventės ir gegužinės, jaunimas susirinkdavo pažaisti krepšinį, o įsimylėjėliai skirdavo pasimatymus. Nelaimė įvyko užpraeitą žiemą, kai vieną naktį kažkokio piktadario padegtas malūnas supleškėjo beveik per pusvalandį, tad jo išgelbėti buvo neįmanoma. Į gaisrą atskubėję iš miego pakirdę žmonės matė, kaip liepsnų apimta malūno kepurė tarsi šoktelėjo paskutiniam skrydžiui ir nukrito. Pasak vietinių, jų malūnas buvo padegtas tyčia. Puse lūpų kalbama apie nevietinius verslininkus, norėjusius paversti netoli valstybinės sienos su Latvija esantį patrauklų objektą restoranu, tačiau jo savininkas sandėrio atsisakė motyvuodamas tuo, jog jis tik šeimininkas, o pats malūnas priklauso visiems Puškonių žmonėms. Kaip ten buvo iš tiesų, taip ir liko neištirta, o nepagautas - ne vagis, tačiau Puškonių įžymybė nesugrįžtamai sunaikinta ir vargu ar kada nors bebus atstatyta.
Liūdnojo vaizdo riteris
Jei garsusis literatūrinis herojus Don Kichotas su savo ištikimuoju ginklanešiu Sanču Pansa keliaudami po pasaulį užsuktų į Pumpėnus, ten esantis vėjo malūnas jiems tikrai nepasirodytų rankomis mosuojančiu piktuoju milžinu. Tiesa, šiame 1924 metais pastatytame mūriniame malūne dar prieš penkerius metus veikė užeiga "Senas malūnas", tačiau, anot vietinių gyventojų, kultūringai linksmintis čia trukdė dažnai kildavusios muštynės. Vietiniai gyventojai tebemena, kaip pas juos naktimis belsdavosi pagalbos ieškantys sumušti ar apiplėšti restorano lankytojai, o kartais atbėgdavo pasiskambinti į policiją net nukentėję užeigos darbuotojai, nes malūne nebuvo telefono. Dabar "Senas malūnas" stovi nebegyvas, su nupuvusiu į jį vedusiu balkonu, o protarpiais ant malūno durų pakabintas spynas nuplėšia ir į vidų kokio nors grobio ieškodami įsibrauna pradedantieji plėšikėliai, nes neįrengta jokia apsauga. Ar šiame tikrai patrauklioje vietoje šalia pat magistralės "Via Baltika" snaudžiančiame objekte dar surusens gyvybė, sunku prognozuoti. Reikia ne tik geros vadybos, bet ir patrauklaus pasakojimo apie čia tebegyvenančius velnius ar kokios nors gražuolės raganaitės nelaimingą meilę.
Du broliukai šalia kelio
Panevėžiečiai jau suspėjo pasigesti dar praėjusį rudenį tebeveikusio miesto pakraštyje mūriniame vėjo malūne veikusio prabangaus restorano. Malūno savininkas Zenonas Pranckūnas tikino, kad paprasčiausiai pasibaigė sutartis su patalpas iš jo nuomojusiu verslininku ir dabar atidaryti kažką panašaus planuoja jis pats. Tarpukariu malūnas priklausė Zenono tėveliui, o jį nacionalizavus čia veikė Ekskursijų ir turizmo biuras. Pikti liežuviai pliauškia, kad restoraną malūne kontroliavo pagarsėję Panevėžio "Tulpiniai", kurių statytinis ir tvarkė visą biznį. Esą gaujos nariams išsišaudžius, o vadeivoms sėdus iki gyvos galvos, veiklos nebeliko kam finansuoti ir restoraną teko uždaryti. O štai už keliasdešimties metrų stūksančio kito vėjo malūno, kadaise smarkiai konkuravusio su Z. Pranckūno malūnu, savininkas Linas Petrikonis kol kas savo valdose neketina nieko keisti. Iš senelio Jono Biežio paveldėtame malūne Linas įkūrė akvariuminių žuvų, egzotinių gyvūnų ir jų reikmenų parduotuvę. Lino firma "Skaliaras" klientų turi visoje Lietuvoje, todėl anūkas neketina prisiminti senelio malūnininko profesijos.
