S. Stasaitis
"Maža pensija!", "Neužtenka atlyginimo!", "Viskas brangsta, o darbo nėra!" - Lietuvoje tokias mintis išgirsi ant kiekvieno kampo. Tikrai, daugelis žmonių dabar gyvena ne pačius geriausius laikus, priversti prasimaitinti vien iš minimalios algos.
Tačiau kiekviename mieste ir kaime sutiksi žmonių-šešėlių, kurie apskritai neaišku, iš ko gyvena. Tai tautiečiai, negaunantys senatvės pensijų, nes dar nesulaukę pensinio amžiaus, o jų veidai ir apranga tokie, jog niekas nesiryžta priimti į darbą. Nors tokia tragiška padėtis, žmonės-šešėliai nesiburia į partijas, nepiketuoja, nerėkauja mitinguose. Jie paprasčiausiai prisitaikė ir tyliai egzistuoja. Kaip tai pavyksta, kai kurie prie alaus sutiko atskleisti išgyvenimo žiauraus kapitalizmo sąlygomis paslaptis.
Gyvybę palaiko "Makdonaldas"
Žmonės-šešėliai nemėgsta būriuotis, nes tuomet kas nors iškviečia policiją. Į krūvą didžiuosiuose šalies miestuose jie visgi susirenka kartą per dieną ir tik vienoje vietoje - prie labdaros valgyklų. Žmonės-šešėliai turi humoro jausmą, nes tokias valgyklas vadina "Makdonaldais". Saulei ritantis per zenitą, čia ir atšliaužia patys neturtingiausieji.
Korespondentas per pietus irgi užsuko į Šiaulių "Makdonaldą". Buvusiame vaikų darželyje įrengtas Labdaros centras su valgykla, kurioje vargingiausieji vaišinami nemokamais pietumis. Prie valgyklos durų jau būriavosi minia brandaus amžiaus žmogystų, aiškiai - pensininkų. Stovėjusieji arčiausiai durų ėmė stumdytis ir vienas kitam grasinti snukį sumalti. Tačiau prasivėrus valgyklos durims, pasiruošimas karui nutrūko ir netrukus pasigirdo taikus lėkščių tarškėjimas. Į valgyklą visi vienu metu netilpo, tad laukiantieji savo eilės sulindo į vaikų darželio pavėsines. Visi buvo labai pasipiktinę - kodėl pensininkai bei invalidai leidžiami pavalgyti be eilės, nors jie gauna pensiją. Nepasitenkinimas turi savo pagrindą - labdaringoje valgykloje pateikiama tik 160 porcijų maisto ir stovintiems eilės pabaigoje jo gali neužtekti.
Deja, skurdžių "Makdonaldai" paprastai neveikia savaitgaliais, todėl pirmadieniais prie valgyklos minia akivaizdžiai padidėja.
Netekusieji namų susitaikė su likimu
Norint išsiaiškinti kaip išgyventi neturint pinigų, teko kelis žmones-šešėlius vestis į pašalį ir nupirkti alaus bei cigarečių. Jie pageidavo Biržų alaus, kuris gerai "veža", o cigarečių - bet kokių.
Alaus buteliai kamščių neteko vos patekę į rankas, dar prie pat kiosko. Teko benamius raginti pasitraukti nuo šaligatvio į pašalį, kad netektų aiškintis su policininkais. Nuošaliame kieme iš kakliuko į gerklę alų pildamas benamis Juozas (45 m.) pasakojo, kaip tampama šešėliu.
- Kadaise dirbau suvirintoju, bet gyvenimas apsivertė, kai prieš aštuonetą metų mirė žmona. Kambarys buvo jos, tai giminės mane išvarė lyg šunį, - ramiai pasakojo su likimu jau seniai susitaikęs žmogus. - Teko eiti į gatvę, nuo to laiko esu benamis. Yra sūnus Jonavoje, bet jis nerašo, o ir kokiu adresu jis man rašys?
Juozas neslepia, kad už buitinį konfliktą buvo teistas, išvežtas "laisvų statybų", Kruonyje statė elektrinę. Ričardas (48 m.), Virgis (35 m.) bei pastarojo sugyventinė Daiva (30 m.), vedina ketverių metukų sūnumi, tvirtino teisiamųjų suole nesėdėję. Gerdami alų nelaimėliai papasakojo apie savo pajamas. Paklausti, kodėl negauna bedarbio pašalpų, žmonės tik piktinosi.
- Metus privalai darbo biržoje registruotis nustatytu laiku. Po to galbūt bus pasiūlyta dirbti viešuosius darbus, - iš pasakotojų paniekos aišku, jog viešieji darbai - ne jiems. - Kai pagaliau atneši pažymą, jog atidirbai tuos darbus, gal pradėsi gauti varganą 125 litų pašalpą per mėnesį. Tačiau tik pusę metų. O po to - vėl nieko.
Bedarbio pašalpa nevilioja
Taigi žmonės-šešėliai nusiteikę, jog jiems gauti bedarbio pašalpą taip pat nerealu, kaip ir Nobelio premiją - per sunkios sąlygos. Dėl 125 litų dauguma nenusiteikę kankintis viešuosiuose darbuose. Miestų bedarbiai geriau kasryt nuo 5-6 valandos renkasi į savo neoficialias biržas. Šiose vietose rytais užsuka žmonės, kuriems reikia vienadienio darbininko. Deja, norinčiųjų pasamdyti net ir vienai dienai paskutiniuoju metu labai sumažėjo - už tokią samdą be sutarties darbdaviui gresia milžiniška 10 000 litų bauda. Pašnekovai prašė paskelbti, jog nuskurdėliai būtų laimingi, jei "Sodra" neapmokestintų vienai dienai samdomų žmonių. Virgis aiškino, kad Šiaulių neoficialioje biržoje bedarbiai dalinasi draugiškai - jei tave kas pasamdė, kitą pasiūlymą dirbti užleidi kitam. Tačiau net ir sėkmingą mėnesį bedarbiai sako neoficialiai pasamdomi 1-3 dienas. Paprastai darbdavys moka 20-30 litų už dieną, tik retas susipranta pavaišinti pietumis. Nuo rudens iki pavasario darbų praktiškai visai nebelieka, nors žmonės-šešėliai vis vien tradiciškai renkasi į savo "biržas". O ką veiksi? Gal likimo draugui vakar pasisekė būti pasamdytam, tai greičiausiai šiandien jis atsineš plastikinį buteliuką kokio skystimėlio.
Juozas vienintelis sakė mieliau einąs ne į aikštelę, o per žmones. Žiūrėk, kas ir pasiūlo supjauti malkas, sutvarkyti šiukšles ar pakasti žemę. Juozas teigia tokiu būdu per mėnesį uždirbąs iki 150 litų.
Maitintis galima ir už 5 litus
- Ką perkame, jei pasiseka uždirbti pinigų? Perkamės maisto - taukų, duonos ir kruopų arba makaronų, na arbatos, - susimąsto bedarbiai ir vėl demonstruoja humoro jausmą. - Pigiausias kruopas vadiname cyp cyp. Kiekvienas mūsų žino, kurioje parduotuvėje cyp cyp pigiausios. Jei neužsimanysi valgyti poniškai, tai yra kimšti dešrą su sviestu, tai parai cyp cyp, duona, taukai kainuos apie 5-6 litus. Bet juk ir puslitriukas samanės kainuoja 6 litus. Tai ir galvoji, kas geriau.
O kaip žmonės-šešėliai praminta žiemą, kai negauna darbo ištisus mėnesius? Kai žarna pradeda žarną ryti, einama į svečius. Šešėliai turi draugų, su kuriais sovietmečiu, kai visi turėjo darbo, triūsė. Matydamas degradavusį ir suvargusį buvusį bičiulį, jei tik šis ne per dažnas svečias, tautietis dažniausiai atrėš gabaliuką lašinių, gal net pasiūlys išgerti, pakalbėti malonia tema: "O atsimeni, kaip mes tada..."
Kai "Makdonalde" neužtenka porcijos ir badas pažvelgia į akis, ne nusikaltimas užsukti ir į daržovių bazę - ten guli dėžės su išbrokuotomis, patraiškytomis ar papelijusiomis daržovėmis. Drabužiais sušelpia labdaros organizacijos prie bažnyčių. Tik dėl gyvenamojo ploto sunkiau. Dar nepraradę butų žmonės-šešėliai dažniausiai gyvena be elektros, nes už komunalinius patarnavimus nemoka. Skolos auga, vieną dieną buto netenkama.
Pasirodžius alaus butelių dugnams, vyrai kiek "apsinešė", o Virgis labiausiai, nes jau prieš tai buvo "šiltas". Jis nežinia dėl ko pradėjo užkabinėti Juozą, todėl šis paskubomis atsisveikino ir nudrožė "per žmones". Pakilo ir visi kiti. Tuomet pašalyje prisigretinęs prie korespondento savo išgyvenimo paslaptį atskleidė Virgis.
- Aš per žmones kitaip einu. Dienomis ilgiau miegu, naktimis einu, - vyras su pasididžiavimu iš kišenės ištraukė suglamžytą pluoštą banknotų.
Buvo matyti, kad vyro akimis tie keliasdešimt litų - didelė suma.
- Pinigų galima visada pasidaryti, tik reikia sugalvoti kokią "delą" (nusikaltėlių žargonu, - nusikaltimą, paprastai - vagystę). Žmonėms-šešėliams reikia dėkoti, jei rytą laiptinėje išsuktos elektros lemputės, pavogti kilimėliai ar nukniaukti skalbiniai. Visi pašnekovai, išskyrus Virgį, sakė sutiktų dirbti bet kokį nuolatinį darbą už minimalų atlyginimą.
Sąvartynų žmonės mano esą pranašesni
Net ir nevilties valandą žmonės-šešėliai sako po šiukšlių dėžes nesiknisą - geriau jau prisijungti prie "džiumbrų", tapti doru sąvartyno žmogumi.
"Džiumbrai" ir žmonės-šešėliai vieni kitus truputėlį niekina, kiekviena grupė mano esanti aukščiau už antrąją. Sąvartynų "džiumbrai" įsitikinę, jog į "Makdonaldus" renkasi vien vagys ir degradavę tinginiai. O labdaringų pietų valgytojai galvoja, jog raustis sąvartyne tas pat, kaip ir po šiukšlių dėžes - žema. Abi proletariato klasės sutaria tik dėl vieno - pilstukas už 6 litus - gėris.
Bet sąvartynų žmonės taip pat dažniausiai negauna jokių pašalpų. Jų pajamos pastovesnės, tačiau pradedant "džiumbro" profesiją, reikia investicijų: vežimėlio tuštiems buteliams ir magneto, su kuriuo galima atskirti spalvotąjį metalą nuo bevertės geležies. Dirbant vakarais reikia prožektoriaus. Sąvartynų žmonės ne tokie atviri, kaip žmonės-šešėliai. Klausiami, kiek uždirba, "džiumbrai" dėstė, kad nuo 10 iki 100 litų per dieną. Vėliau pavyko įsitikinti, kad arčiau tiesos pirmoji suma, tačiau nemokamas aprūpinimas maistu - pasitaiko daug išmesto dar nesugedusio maisto. Tai romantiška profesija - galima susikrauti turtus. Šiaulių sąvartyne "džiumbras" buvo radęs per klaidą išmestus slidžių batus, kuriuose buvo paslėpta keliasdešimt tūkstančių Vokietijos markių. Paprastai sąvartyne knisamasi su pertraukomis, kurių metu prageriami uždirbtieji už parduotus butelius ir metalo laužą pinigai. "Džiumbrai" yra ir geri statybininkai - ne viename mieste jie prie sąvartynų iš atliekų pasistato pašiūres, kuriose, būna, net ir žiemoja. Prie pat Šiaulių sąvartyno yra net slaptas "džumbrų" kaimelis, į kurį kelią žino tik labai nedaugelis.
Šešėliu tampama greitai
Taigi šiais laikais išgyventi galima net ir be jokių pašalpų ir uždarbio. Labdaros pietumis galima nutildyti maršus grojantį pilvą. Šalpos organizacijos aprengs. Daržovių sandėliuose netrūksta dar valgomų daržovių. O jei dar pasiseka rasti vienai dienai darbo už 20 litų ar ką pavogti, galima ir pokylį su bičiuliais išsikelti. Viena bėda - nėra iš ko butą išlaikyti.
- Atminkite, jog atstumas iki mūsų labai nedidelis, - kalbėjo į filosofiją linkęs žmogus-šešėlis. Ne vienas iš mūsiškių dar prieš gerus metus save laikė vidutiniosios klasės miestelėnu. Ir netikėtai užklumpa skyrybos, bedarbystė ar kita sukrečianti nelaimė. Silpnesnis žmogus nuo likimo bėga nerdamas į degtinę. Pasibaigus paskutiniams pinigams, žiūrėk, jis jau tarp mūsų, prie "Makdonaldo"...
