III. Rykliai
Genadijus Poplavskis kalba telefonu. Jam skambina nusikaltėlių šefas Mobis D., kuriam Genadijus skolingas pusę milijono, ir paskiria pasimatymą.
– Aikštelėje prie morgo? – dar sykį perklausia Genadijus, bet telefono ragelyje girdisi tik pypsėjimas. Kai tau šefas Mobis D., kurį žurnalistai vaidina nusikaltėlių pasaulio autoritetu, paskiria pasimatymą prie morgo, nieko gero nelauk, galvoja verslininkas Genadijus Poplavskis, nueina prie namuose įrengto minibaro, įsipila stiklinę vodkos, pusę nugeria, susikemša į burną svogūno galvutę ir jo skruostais nurieda keletas ašarų.
Aikštelėje prie morgo sustoja prabangus automobilis. Iš jo išlipa vyriškis, jau matytas antrojoje dalyje– jis apžiūrinėjo Jelizaro Poplavskio palaikus ir pasakė, kad lavonas jam tinka. Prie jo pagarbiai prisiartina Genadijus Poplavskis, velionio sūnus. Tarp jų vyksta štai toks pokalbis.
– Klausyk, Gena, tu esi ragavęs ryklių mėsos? – klausia Mobis D.
– Ryklių? – nustebęs klausia Genadijus.
– Ryklienos, – patvirtina šefas.
– Ryklienos? – kvailai pakartoja Genadijus ir nežinodamas, koks atsakymas būtų malonesnis Mobiui D., stengiasi išsisukti diplomatiškai. – Esu... rodos, ne, gal ir nesu... Visiškai neturiu laiko pažvejot!
– Tiek to, – mosteli ranka šefas. – Girdėjau, tėvas numirė? Užjaučiu.
– Ačiū, – nutaiso gedulingą veidą Genadijus, nors klausimas apie ryklius jam vis dar gaudžia galvoje. Gal šefas nori jį pakviesti į žūklę ir sušerti rykliams? O gal tai metafora? Juk verslas – ryklių pilnas vandenynas, ten jie ėda vieni kitus, tik spėk prarasti budrumą. Poplavskiui nugarą perlieja nemalonus šiurpas.
– Mano tėvas irgi numirė, – sako šefas Mobis D. Nusisuka nuo Genadijaus, žiūri į tolį, akys filosofiškos. – Rykliena beveik kaip vištiena. Tik vištos plaukt nemoka, – staiga nusikvatoja šefas.
Genadijus irgi juokiasi, nors jam nejuokinga.
– Užjaučiu, – sako Genadijus.
– Ką, dėl vištų, – pasižiūri į jį nustebęs šefas.
– Dėl tėvo. Sakei – numirė.
– Ak, taip, tėvas. Žinai, tegul tai lieka tarp mūsų. Kam nors prasitarsi – pats žinai, kas bus. Išleidau tėvą į Floridą. Su dviem lochais išleidau, kad prižiūrėtų. Tėvas panardyt norėjo, tik įlindo į vandenį – ir amen. Ryklys, matj tvaju!
Flashback.
Kino žmonių kalba taip vadinasi praeities intarpas į šiuo metu vykstančius įvykius.
Taigi Floridos pakrantė, kateryje du mėsgalviai ir šefo Mobio D. tėvas su nardymo kostiumu. Tėvas įlipa kopėtėlėmis į vandenį ir kažkodėl pirma įkiša galvą pasigrožėt povandeninio pasaulio panorama, staiga iš gelmių išnyra didžiulis baltasis ryklys ir akimoju nukanda seniui galvą. Mėsgalviai apsauginiai netenka žado, paskui išsitraukia pistoletus ir šaudo į vandenį, bet ryklio jau nematyti, tik begalvis senio kūnas plūduriuoja vandenyje ir aplinkui pradeda šmirinėti mažesni, kraują pajutę rykliai. Apsauginiai įtraukia begalvį kūną į laivą ir liepia vairininkui varyti iš visų jėgų, patys susinervinę šaudo į ryklius.
Intarpo pabaiga.
– Nukando galvą... – pusbalsiu pakartoja Genadijus Poplavskis.
– Nevyniosiu į vatą – man reikalingas tavo tėvas, – ryžtingai sako Mobis D.
– Tėvas? Jis juk miręs, – nesupranta Genadijus.
– Miręs jis man ir reikalingas. Aš jį vakar apžiūrėjau – labai panašus į maniškį. Truputį paretušuosim, kaip iš akies luptas.
– Taip, bet...
– Klausyk, kiek tu man skolingas? Penkis šimtus gabalų. Tu man tėvą, aš tau nubraukiu skolą.
– Už tėvą – penki šimtai gabalų? – Genadijus negali suprasti, kur čia šuo pakastas.
– Klausyk, aš galiu vagoną bomžų už dyką atsivežt. Bet man reikia tavo tėvo.
– Kodėl? Kam?
– Pirma – aš tave pažįstu, antra – nebėra laiko ieškoti panašaus. Juk negalvoji, kad aš galiu laidot savo tėvą be galvos. Ką pasakys žmonės? Susirinks garbingų svečių, rimtų žmonių ir panašiai... Atvažiuos manęs pagerbt, o čia dėžėj guli senis be galvos. Anekdotas. Pirštai užbadys.
– Gal dar būtų galima pagaut...– nedrąsiai kabinasi vilties šiaudo Genadijus. Jam tėvas, aišku, irgi nė velnio nevertas šlamštas, bet jis galvoja apie dukrą Tamarą, kuri mylėjo senelį.
– Ką pagaut? – nesupranta šefas. – Panašų bomžą?
– Ryklį, kuris galvą... pasisavino, – visiškai sutrinka Poplavskis.
– Nepagalvojau... – susimąsto šefas Mobis D. – Gal ir galima, bet tėvas jau savaitę šaldytuve guli, nebegaliu ilgiau tempti, giminės klausia, draugai skambina, kada laidotuvės.
– Ir tau reikia viso mano tėvo? – lepteli nei šį, nei tą Genadijus.
– Ar tau būtų malonu, jeigu aš jam galvą nupjaučiau? – priekaištingai linguoja galva šefas.
– Juk vis dėl to tėvas, ne malkos.
– O kaipgi aš, ką man laidot?
– Ką tu galvoji apie pomirtinį gyvenimą? – staiga klausia Mobis D. Genadijaus ir šis vėl nežino, ką galvoti, kad patiktų šefui.
– Na, galvoju... neblogai galvoju, nors kartais... nežinau, kažkaip miglota visa tai, – mekena jis.
– Jei kūno nėra, – sako šefas Mobis D., užsirūkydamas cigarą, – reikia surasti tipą, na, lyg ir kunigą, kuris galėtų tiesos žodžiais pakviesti velionio sąmonę būti ten, kur jis įprastai gulėdavo arba sėdėdavo ir skaityt Tiodolą, įsivaizduojant velionį klausantį priešais. Tu juk skudurus iš Vokietijos esi konteineriais vežęs, ar ne?
Genadijus linkteli galva.
– Tai va, – tęsia Mobis D. – Kūnas tėra tas pats konteineris ir jis nieko nereiškia, svarbu, kas jo viduje: ar secondhandas, ar aukščiausios rūšies šilkas, įsikerti?
– Galima, – suvapa pabalusiom lūpom Genadijus Poplavskis, – aš užsirašysiu.
Ir jis ima įnirtingai raustis kišenėse.
– Liaukis, ką nors sugalvosim, – sako šefas Mobis D. – Tu įsikalk į savo kopūstą, kuri nešioji ant pečių, vieną dalyką: gimimas yra kančia, senatvė yra kančia. Ligos, mirtis, liūdesys ir visas kitas „grūzas“ yra kančia, ir išsiskyrimas su artimaisiais kančia, be abejo.
– Tai ką man daryti, – visai praradęs bet kokią valią vapa Poplavskis, o galvoje sukasi vienintelė mintis „parazitas tėvas, sugalvojo numirti taip ne laiku“.
– O tu nurimdyk kančią ir tau atsiskleis ir pažinimas, ir išmintis, ir žinojimas, ir patirsi tu skaidrumą, kurio ligi šiol nebuvai patyręs! – pasako Mobis D. ir mosteli savo vairuotojui, kuris privažiuoja, šefas sėda į vidų, atidaro automobilio langą ir linksmai šūkteli: – Jeigu kada nors pagautum ryklį – iš karto nulupk odą, jei ne – jo mėsa dvoks myžalais!
– Genadijus žiūri į tolstantį automobilį, sunkiai nuryja seiles, atsisėda ant bordiūro ir jo akyse pasirodo ašaros.
Gydytojo Osvaldo Rubinovo bute nubunda Deivis su Ryčiu. Osvaldas sunkiai alsuoja, retkarčiais suknarkdamas.
– Šūdas! – šukteli Deivis.
– Tyliau, nepažadink merginų, – mieguistu balsu perspėja Rytis.
– Aš jį pažįstu, – šnabžda Deivis. – Tai gydytojas iš mūsų sporto komplekso.
– Tikrai? – nė kiek nenustemba Rytis. – Na, ir kas, manai, jis tave atsimena.
– Klausyk, tu maniakas. Ką, nori, kad jis atsibustų? Ką tu jam pasakysi.
– Pasakysiu, kad esu jo pusseserė iš Škotijos, – sukikena Rytis.
– Pusprotis, – šnypščia Deivis. – Tu kaip nori, aš nešu iš čia mėsas.
Vaikinai greitai apsirengia ir išeina.
Mokytojos butas. Vaikai žaidžia kompiuteriu, moteris neramiai vaikšto po savo kambarį, kartais apšaukia vaikus, kad jie sugadins akis su ta prakeikta dėže, tada ima telefoną ir skambina Hasanui. Jis atsiliepia, jis nuogas, jis guli lovoje, šalia matyti taip pat nuogos merginos kojos.
– Povilai, – sako Mokytoja, – Povilai, kodėl tu visą dieną neatsiliepi, tu ne vienas?
– Vienas, – sako Hasanas. – Ir nevadink manęs Povilu. Aš Pavelas.
– Gerai, gerai, Pavelas. Kodėl tu manęs vengi? Praėjusią savaitę mes visai nesimatėm, vakar vakare žadėjai nusivesti mane į klubą, bet net nepaskambinai, Povilai, kas atsitiko, tu manęs nebemyli? – Mokytoja tvardosi, bet jos balsas pamažu tampa isteriškas.
– Nevadink manęs Povilu, – pakartoja Hasanas. Mergina, gulinti šalia, sukikena.
– Tu ne vienas? – Mokytoja sunkiai atsidūsta, bet susitvardo. – Aš suprantu, Pavelai, man keturiasdešimt, aš to neslėpiau nuo tavęs, bet suprask, galiu tau duoti kur kas daugiau nei tos pamaivos šešiolikinės. Kūnas, Povilai, dar ne viskas, kūnas sensta greičiau nei laikraštis, Pavelai, suprask, aš patyrusi moteris, man nereikia jokių tavo įsipareigojimų, bet aš tau galiu pažadėti viena – su manim tu nepatirsi šoko, kurį patiria visos poros. Su manim jau neįvyks ta baisi metamorfozė, kuri ištinka mergaites, kai jos virsta moterimis, supranti, aš tau garantuoju psichologinį komfortą, tu niekad nepamatysi, kaip aš iš princesės pavirstu į rūpužę, tu man...
Tuo metu ant Hasano užsiropščia nuoga mergina, anksčiau gulėjusi šalia ir ima po truputį ant jo judėti. Hasanas nutraukia Mokytoją:
– Nebegaliu kalbėt, atleisk, vėliau tau paskambinsiu... – ir išjungia telefoną.
– Povilai, palauk, neišjunk, tik porą žodžių, duok man paskutinę galimybę!!!
Mokytoja meta telefoną ant lovos, pati sukniumba šalia krėslo ir suvaitoja, ir jos aimaną pasigauna virtuvėje uždarytas šuo: jis taip inkščia, kad atrodo – kaukia.
Gatve eina Jelizaro Poplavskio anūkė Tamara. Tiesiog eina ir beprasmiu žvilgsniu spokso į vitrinas. Paskui atsisėda ant šaligatvio krašto ir rūko. Praeivis, pagyvenęs vyriškis, klausia:
– Mergaite, ar kas nors atsitiko?
– Šuo numirė.
– Mat kaip, – sako vyriškis. – Žinai, šunys nemiršta, šunys dvesia?
– O mano numirė.
– Senas?
– Senas. Baseine nuskendo.
– Nieko, paliūdėk, o paskui tėtis tau kitą nupirks.
– Nupirks, – linkteli galva Tamara ir nusisuka nuo įkyraus užuojautų specialisto.
