Vilnietis, akcinės bendrovės "Kasyba" buldozerininkas, anksčiau neteistas Vladislavas Pušklevičius (41 m.) tikrai nemanė, kad už sugyventinės Irenos Lukaševičienės tyčinį nužudymą net septyneriems metams atsidurs pataisos namuose ir dar privalės sumokėti 30 tūkstančių litų neturtinę žalą nukentėjusiosios dukrai Anetai. Vyriškis ir teisme abejojo, kad nuo jo kirčių draugė Irena galėjo mirti. Anot Vladislavo, Irena girta griuvinėjo ir galėjo mirtinai susižaloti (prasiskelti pakaušį) pati. Tačiau per ikiteisminį tyrimą buvo surinkta pakankamai įrodymų, kad tai - V. Pušklevičiaus darbas.
Vladislavas ir Irena, nors vienas kitą laikė sugyventiniais, gyveno atskirai tame pačiame bendrabučio tipo daugiabutyje aštuntajame aukšte, Vilniuje, V. Pietario gatvėje. Tiesa, Irena turėjo Vladislavo buto raktus ir kada ne kada pas jį likdavo nakvoti. Anot kaimynų, neblogai uždirbdavęs Vladislavas neretai sušelpdavo Ireną keliomis dešimtimis litų maisto produktams nupirkti, tačiau šių pinigų užtekdavo ir alui ar pigiausiam vynui. Beje, ir pats Vladislavas nevengdavo svaigalų, tačiau, anot aplinkui gyvenančiųjų, "pylė" kur kas mažiau nei jo mylimoji...
Nepaisant geros Vladislavo širdies, Irena, kaimynų žodžiais, vis būdavo nepatenkinta, suirzusi. O susikaupusį pyktį išliedavo ne tik ant savo dukters, su kuria, kaip tvirtino kaimynai, nesutarė jau nuo seno, bet ir ant savo sugyventinio Vladislavo. Teismo posėdyje Vladislavas prisiminė, kad ne kartą įniršusi Irena be jokios priežasties jį pritalžė. Tiesa, kartais būdavę ir atvirkščiai - nuo Vladislavo Irenai prisiėję nešti kudašių...
Vieną vakarą grįžęs iš darbo, Vladislavas rado savame bute Ireną, išsikėtojusią ant sofos. Žinoma, neblaivią, be to, norinčią trūks plyš išgerti dar.
- Visur - betvarkė, maisto nepagaminta - susinervinau, - prisiminė V. Pušklevičius. - O ta, užuot puolusi skusti bulvių, dar ėmė mane įžeidinėti, keiktis! Ir pareikalavo pinigų vynui! Kai griežtai atsakiau, jog neduosiu nė cento, Irena ėmė kraustyti striukės kišenes! To jau buvo per daug!
Vladislavo kantrybė esą trūko tada, kai, pinigų taip ir nesuradusi, Irena griebė jam už plaukų.
- Tai aš gindamasis kumščiu smogiau jai į pilvą, - prisipažino vyriškis. - Ir išvijau lauk, kad nesimaišytų po kojomis...
Ar tik Vladislavas neapsimelavo, nes teismo medicinos ekspertas ant nukentėjusiosios kūno aptiko tikrai ne vieno smūgio žymes. O smūgiai buvo tokie stiprūs, kad Irena vos ne vos pasiekė savo butą ir griuvo į lovą. Sunerimusi dukra Aneta motinai pasisiūlė iškviesti greitąją medicinos pagalbą, tačiau sužalotoji tik rankomis sumosavo. Esą pagulėsianti, ir viskas bus gerai.
Po kiek laiko į Irenos buto duris kažkas pasibeldė. Tai buvo Vladislavas. Jis nedrąsiai paklausė, kaip jaučiasi Irena. Aneta dėdei prieš pat nosį užtrenkė duris. Kur matyta - taip stipriai primušė, o paskui teiraujasi, kokia motinos savijauta!
Atsikėlusi kitą rytą, Aneta išsigando, pamačiusi motiną, gulinčią tokioje pačioje pozoje, kokioje ši gulėjo iš vakaro. Pribėgo arčiau, paėmė už rankos - ogi ji jau visiškai šalta! Klykdama iš siaubo, mergaitė nubėgo pas kaimynus. Šie dar iškvietė medikus, deja, jų pagalba jau buvo nereikalinga.
Atvykę pareigūnai Vladislavui uždėjo antrankius ir išsivežė apklausti. Eidamas bendrabučio koridoriumi, įtariamasis garsiai svarstė: "Tai išeina, kad aš ją užmušiau?"
Apie teisiamąjį Vladislavą Pušklevičių kaimynai atsiliepė tik geru žodžiu. Pašėlusi moteriškė vyruką esą išvedė iš kantrybės, ir šis padarė nepataisomą klaidą.
Teismas, be abejo, atsižvelgė į teigiamus aplinkinių atsiliepimus, tačiau ir geriausia charakteristika vyriškio neišgelbėjo nuo grotų - V. Pušklevičiui buvo skirti septyneri metai nelaisvės. Teismo sprendimu nuteistasis dar privalės sumokėti neturtinę žalą (30 tūkstančių litų), padarytą Irenos dukrai Anetai.
