Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Praėjusią savaitę be šeimininkų liko Kaušų kaime (Kaltinėnų sen., Šilalės r.) gyvenusių sutuoktinių sodyba. Neabejojama, jog 48 metų Jonas Koveckas kirviu užkapojo metais vyresnę savo žmoną Stefaniją ir pasikorė. Kaimynai spėja, jog ši tragiškai pasibaigusi šeimos drama įvyko praėjusio pirmadienio vakarą. Tokias spėliones patirtino ir teismo medicinos ekspertas. Jo teigimu, abu sutuoktiniai iškeliavo Anapilin vienas paskui kitą.
Užkapojęs žmoną, vyras užsinėrė mirties kilpą
Pranas Balčius ir jo gyvenimo draugė Stasė Jonušaitienė gyvena ant kalniuko, kiek tolėliau nuo Koveckų sodybos. Moteris pasakojo, jog pirmadienio pavakarę kaimynai grįžo iš talkos šienapjūtėje. Jiedu stipriai barėsi - kieme ilgai aidėjo skardūs jų balsai. Paskui viskas nurimo. Kitą dieną pradėjo baubti Koveckų gyvuliai. Kuomet ir trečiadienį nesiliovė kraupus karvių mūkimas, kaimynus apėmė nerimas. Stasė tikino, jog dar nėra buvę, kad sutuoktiniai net kelias dienas nebūtų namuose ir pamirštų gyvulius. Kaip tik tuo metu pas juos užėjo netoliese gyvenantis senukas Juozas Remeikis - jam taip pat rūpėjo, kas dedasi Koveckų namuose. Su juo į kaimynų sodybą išėjo Pranas. S. Jonušaitienė greitai išgirdo vyrų šūksnius. Vėliau paaiškėjo, jog pirmiausia jiedu pamatė iš aptvaro pabėgusias nemelžtas karves, o kieme rado pradėjusią veršiuotis telyčią. Kadangi trobos durys buvo užrakintos, o pro langus nieko nebuvo matyti, vyrai puolė gelbėti telyčią ir į pasaulį ateinantį veršiuką. P. Balčius, palikęs senuką, nubėgo pas kitoje kelio pusėje, tėvų namuose, gyvenančius S. Koveckienės brolius. Tuo metu į Koveckų sodybą nuskubėjo ir Stasė. Moteris ruošėsi pamelžti pertvinkusias karves, padėti vyrams, o paskui bandyti ieškoti sodybos šeimininkų. Tačiau jai ramybės nedavė klausimas, kur vis dėlto dingo Jonas su Stefanija, todėl kaimynė vis suko ratus aplink namą, bandydama pro langus pamatyti, kas dedasi viduje. Galiausiai įžvelgė prie krosnies kyšančias kojas ir moteriškos palaidinės rankovę. Širdį pervėrė kraupi mintis, jog čia guli negyva Stepikė (taip Stasė buvo įpratusi vadinti savo kaimynę). Nors greitai atėjo vyro pašauktas S. Koveckienės brolis Bronius Armonas, jis išlaužti sesers trobos durų nesiryžo ir iškvietė apylinkės įgaliotinį.
J. Koveckas buvo rastas prieangyje pasikabinęs po sija. Stipri virvutė buvo stipriai užveržusi jo kaklą, nors vyriškis kojomis beveik lietė žemę. Stefanija basa gulėjo prie krosnies. Jos plaukai šiurpiai blizgėjo nuo sukrešėjusio kraujo. Šalia numestos susmulkintos malkos taip pat buvo permirkusios krauju. Moteris, matyt, ruošėsi kurti krosnį, tačiau čia buvo užkapota kirviu. Pastarasis gulėjo netoliese visas kruvinas. Stasė tikino girdėjusi vyrus kalbant (pati eiti vidun nedrįso), jog Stefanijos akys buvo "uždaužytos", o ant kaklo matėsi ryškūs smaugimo pėdsakai. Niekas neabejojo, jog dar lauke prasidėjęs sutuoktinių kivirčas (vienas šeimininkės kaliošas buvo rastas tvenkinyje, kitas mėtėsi kieme) baigėsi tragiška atomazga. Kieme ant takelio stovėjo nespėtas iškošti pamelžtų karvių pienas...
Kitokio gyvenimo neįsivaizdavo
22 metus kartu pragyvenę, tačiau vaikų taip ir nesusilaukę sutuoktiniai pykosi jau seniai - dar draugaudami. Žmonės stebėjosi, kodėl šiedu negali arba susitaikyti, arba išsiskirti. Beje, net artimiausia kaimynė tikino niekada neišgirdusi kalbų apie skyrybas. Stepikė esą niekada nesiskundusi - matyt, jai atrodė, jog kitokio gyvenimo ir negali būti. Kuomet kaimynė paklausdavusi, kodėl ši nusileidžianti vyrui (esą S. Koveckienė gana dažnai vaikščiodavo išmarginta mėlynėmis), pastaroji atsakydavusi, jog ją sutuoktinis primuša bemiegančią. Iš tiesų J. Koveckas nebuvo labai stiprus vyras, tačiau savo pyktį sugebėdavo išlieti su kaupu. Kaip bebūtų keista, Stefanija neslėpdavo, jog po muštynių vyras ją labai mylėdavęs... Nemažai priekaištų iš kaimynų sulaukdavo ir netoliese gyvenantys S. Koveckienės broliai - Pranas ir Bronius Armonai. Moterys juos gėdindavo sakydamos, kaip šie negali apginti savo vienintelės sesers. Tačiau iš tikrųjų šie ne kartą bandė kalbėtis su svainiu ir gražiuoju, ir piktuoju. Ne sykį buvo apkūlę Joną, tačiau tai situacijos nekeisdavo. Gal prieš kokį mėnesį atėjęs pas kaimynus J. Koveckas tvojo kumščiu į stalą sakydamas, jog pirma nudėsiąs Bronių, paskui tą "kekšę" Stepikę ir galiausiai pats pasikarsiąs. Į S. Jonušaitienės klausimą, ką tuo pagąsdinsiąs, vyriškis nieko neatsakęs. Stasės teigimu, tokios kalbos iš Jono lūpų išsprūsdavusios gana dažnai, todėl visi jau buvo pripratę ir niekas į tai nekreipė rimtesnio dėmesio. Beje, J. Koveckas buvo labai išdidus ir niekada nenusileisdavo. Jis ir namuose jautėsi visavaldžiu šeimininku...
Alkoholis trukdė pakilti
Sovietiniais laikais S. Koveckienė ilgai melžė karves, tačiau pastaruoju metu nei ji, nei vyras nuolatinio darbo neturėjo - prižiūrėjo savo ūkį, dažnai eidavo talkinti kaimynams. Moterys Stefaniją gyrė už darbštumą ir tikino, jog būtent ji nešė ant savo pečių visą namų ūkio naštą - ne tik melždavusi tris karves, prižiūrėjusi veršiukus, telyčią, kiaules, ravėjusi daržus, bet dar surasdavusi laiko nubėgti į brolių sodybą, visada pagelbėdavusi kaimynams. Na, o Jonas esą buvęs visai kitoks. Pakirdęs iš miego vos praaušus, iškart eidavęs "į trasą" - ieškoti ko nors išgerti. Namo grįždavęs piktas ir jau iš tolo keikdavęs savo žmoną. Kaimynams jau seniai buvo įprastas sutuoktinių namuose dažnai kildavęs didžiulis triukšmas. Teisybės dėlei tenka pripažinti, jog Stefanija neretai taip pat palaikydavo vyrui kompaniją prie butelio, neatsisakydavo stikliuko ir per talkas. Na, o jos vyras ne taip seniai vis dėlto surado jėgų suremontuoti dalį tvarto, buvo prisivežęs lentų kluono remontui. Jis esą kalbėjęs, jog reikėtų patvarkyti ir gerokai apleistą gyvenamąjį namą.
Pasakodami apie sutuoktinius, Kaušų kaimo žmonės vis dėlto pripažino, jog Koveckai nebuvo degradavę - tai bylojo didelis ūkis, gerai prižiūrimi gyvuliai ir daržai. Tiesa, šeimininko pastangos esą galėjusios būti žymiai didesnės, nors jam gerokai trukdė ypač suprastėjęs regėjimas. Esą jis blogai matė ir dienos metu, o prietemoje ar net apniukusią dieną išvis sunkiai rasdavęs taką. Dėl to būdavęs labai irzlus ir piktas.
Toks jų likimas
Stefanijos brolis Pranas Armonas sakė per daug blogai apie Joną atsiliepti negalįs - jiedu ne vieną buteliuką yra išgėrę, ir pabendravę, ir kartu darbus dirbę, ir "apsimušę". Vyriškis tikino, jog ir pats nebuvęs "šventas", todėl pernelyg smerkti sesers vyro negalįs. Esą ir pati sesutė išgerdavusi... Prano nuomone, toks jau šių žmonių likimas ir jo pakeisti niekas negalėjo. Kadangi taip netikėtai susiklostė jų gyvenimas, buvo nuspręsta seserį ir jos vyrą palaidoti atskirai. Vyriškis guodėsi, jog dėl šios tragedijos ypač skaudžiai išgyveno Jono sesuo Zosė. Tokios širdgėlos jis sakė dar nematęs...
