Antradienis. Rytas
Po valdančiosios koalicijos politinės tarybos posėdžio Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas nusprendė padaryti gerą darbą. Apsižvalgęs jis paėmė narvelį su laukiniu varnėnu ir išėjo į mišką. Politikas nusprendė paleisti paukštį laisvėn.
Optimistiškai girgždėjo sniegas po kojomis. Uspaskichas ieškojo jaukesnės vietelės – startas laisvei varnėnui turėjo būti estetiškai malonus aktas. Suradęs tinkamą laukymę, Uspaskichas atidarė narvelio dureles. Kelias sekundes varnėnas sutrikęs darėsi aplinkui, paskui išlėkė, apsuko ratą aplink buvusio šeimininko galvą ir nulėkė savo keliais.
Šiek tiek nuliūdęs darbietis nusprendė nepraleisti progos ir dar pasivaikščioti po šilą. Jis giliai kvėpė energijos teikiantį orą. Smalsiai apžiūrėjo sušalusias šermukšnio uogas. Už kelių metrų aptiko ištisą šermukšnyną – uogos apetitiškai raudonavo tarp apšerkšnijusių medžių. Uspaskichas nuskynė kelias šermukšnių kekes ir įsidėjo į kišenę. Vėliau, pagalvojęs, jas perdėjo į tuščią narvelį. „Paskanausiu namie“, – nusprendė. Ir netikėtai prisiminė politinės tarybos posėdį. Kontrastas buvo toks aiškus, kad nuotaika akimirksniu subjuro. „Ką aš čia veikiu? Kam tie šermukšniai? Nei aš valgysiu juos, nei ką...“.
Suirzęs politikas išbėrė uogas iš narvelio ir pasuko troleibuso stotelės link. Tuomet už kažkokio krūmo ir pastebėjo pasilenkusį ministrą pirmininką Algirdą Brazauską.
– Sveiki, premjere! – iš tolo šūktelėjo premjerui. – Ką nors pametėt?
Ministras pirmininkas išsitiesė ir įtariai pažvelgė:
– Niekai... Litą pamečiau.
– Irgi pinigas. Gal padėti?
– Nereikia. Ir seniai jūs mane persekiojate?
– Ką jūs... Ką tik priėjau...
– Ir ko jums čia reikia? – neslėpė priešiškumo premjeras.
– Keistas klausimas...
– Ne ką keistesnis nei mūsų susitikimas. Kaip jūs čia atsiradote, Viktorai?
– Kaip, kaip... Vaikštau po mišką... Šermukšnių pririnkti...
– Šermukšnių? Ir kur juos ruošėtės dėti? Į palto kišenę?
– Kodėl į kišenę... Ir čia sudėti galima, – pamojavo Uspaskichas tuščiu narveliu.
– Jūs visuomet renkate šermukšnius į tuščius narvelius?
– Jėzau, premjere, aš juk ne idiotas. Narvelyje buvo varnėnas.
– Ir kur jis dabar?
– Aš jį paleidau.
– Kad atsirastų vietos šermukšniams?
– Na, taip lyg ir išeina. Nors iš tikro...
– O šermukšnių, matau, neradote?
– Kodėl neradau? Radau... Radau daug puikių šermukšnio uogų.
– Na ir kur tos uogos?
– Aš jas išmečiau.
– Taigi, Viktorai, sakote radot puikių šermukšnių ir juos išmetėt?
– Na, taip, teko išmesti...
– ...kad vietoj jų vėl į narvelį patupdytumėte varnėną, kurį dabar kaip tik ir medžiojate. Supratau... Viktorai, baikit meluoti, juk pats žinote, kad nemokate. Ir nepersekiokite manęs, – ryžtingai baigė premjeras ir greitu žingsniu nuėjo šalin.
Pritrenktas Uspaskichas liko stovėti. Pro atviras narvelio dureles įskrido laisve nusivylęs varnėnas ir kranktelėjo: „Šeimininke, keliaujam namo. Šalta“.
Šis tekstas yra autorių kolektyvo kuriamo meninio filmo „Lietuva 2006. Kasdien“ scenarijaus fragmentas. Visi pavardžių, vardų, pareigybių, institucijų sutapimai (palyginti su realiu gyvenimu) yra atsitiktiniai.
Scenarijus "Lietuva 2006. Kasdien". Sausio 10 diena
Antradienis. Popietė.
Geriausioje (pagal fengšui kanonus) Seimo rūmų patalpoje – II rūmų ketvirto aukšto koridoriumi – vaikščiojo Seimo nariai bogdo-gegenas Alfredas Pekeliūnas ir Julius Veselka.
– O kas jums, budistams svarbiausia? – tęsė pokalbį Veselka.Bogdo-gegenas šyptelėjo.
– Paaiškinsiu paprastai. Budistams svarbiausia pasiekti nieką. Tuštuma yra tikslas.
– Supratau... – suprato Veselka. – Tai, tarkim, jeigu aš pavadinčiau ką nors „niekuo“, tai būtų pagyrimas?
– Budistui – taip.
– O jei moteriai pasakyčiau: „Tu man – visiškas niekas“, ar tai būtų komplimentas?
– Labai rafinuotas komplimentas.
Veselka atsisveikino. Eidamas jis mintyse bandė įsiminti ką tik sukurtą komplimentą. Rafinuotą! Parlamentarui beveik pavyko.
Šis tekstas yra autorių kolektyvo kuriamo meninio filmo „Lietuva 2006. Kasdien“ scenarijaus fragmentas. Visi pavardžių, vardų, pareigybių, institucijų sutapimai (palyginti su realiu gyvenimu) yra atsitiktiniai.
Scenarijus "Lietuva 2005. Kasdien". Gruodžio 31 diena
Šeštadienis. Vidurnaktis
Prie naujamečio stalo sėdėjo trys žmonės, kurie nebeįsivaizdavo savo gyvenimo, jeigu vieno iš jų nebūtų.
– Artėja Naujieji metai. Kaip žinote, tai yra vienintelė akimirka, kai galima užprogramuoti būsimus metus. Daugelis tautų šią paslaptį žinojo, bet per amžius pamiršo. Paprasti žmonės mano, kad tai prietarai ir nekreipia dėmesio, – kalbėjo prezidentas Valdas Adamkus.
– Ir tik aukščiausio rango pasaulio vadovai žino, kad tai tiesa. Kaip... – tęsė prezidentas.
– ...Naujuosius sutiksi, tokie metai ir bus, – iškilmingu duetu užbaigė formulę ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas ir Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas.
Politikai iš po stalo ištraukė dėžutes, kuriose gulėjo daiktai, su kuriais buvo lemta pasitikti Naujuosius metus.
– Aš noriu aktyviai dalyvauti vidaus politikoje – pasakė prezidentas ir prieš save padėjo įstatymų vetavimo rašiklį.
– Aš noriu užbaigti įstatymų reformą, – pasakė Seimo pirmininkas ir prieš save padėjo įstatymų pasirašymo rašiklį.
– Aš noriu būti uolus lietuvis. Noriu būti paprastas statybininkas, laisvas mūrininkas, – pasakė premjeras ir prieš save padėjo kampainį su skriestuvu.
Prezidentas ir Seimo pirmininkas nustebę susižvalgė. Pasigirdo pirmieji Katedros varpinės laikrodžio dūžiai.
Šis tekstas yra autorių kolektyvo kuriamo meninio filmo „Lietuva 2006. Kasdien“ scenarijaus fragmentas. Visi pavardžių, vardų, pareigybių, institucijų sutapimai (palyginti su realiu gyvenimu) yra atsitiktiniai.
