Romualdo VILČINSKO ir Remigijaus RAINIO fotoreportažas
UAB "Vilniaus sąvartynas" gamybos skyriaus viršininkas Vladas Baliukevičius, maloniai sutikęs pavedžioti po savo valdas, patikino, kad sostinės sąvartyne nuolat darbuojasi ne mažiau kaip 100 "neetatinių" šiukšlių perrausinėtojų. Šis skaičius vasarą ir rudenį kiek sumažėja, mat dalis antrinių žaliavų surinkėjų mieliau grybauja bei uogauja nei kapstosi po šiukšlių krūvas, kas sekundę rizikuodami pakliūti jei ne po viena paskui kitą atriedančių šiukšliavežių ratais, tai po tarkuotoju vadinamo savaeigio agregato "Bomag" dantimis. Ši mašina, be perstojo važinėdama pirmyn ir atgal, visas atvežamas šiukšles susmulkina į mažiausias daleles, todėl "lobių ieškotojams" atliekų revizijai atlikti lieka tik kelios minutės. Pasak V. Baliukevičiaus, kasmet sąvartyne žūva bent po kelis perrausinėtojus. Pernai "Bomag" "sukramtė" vieną neatsargią "bomžę", uždelsusią akimirką ilgiau negu kiti.
Nepaisant nelaimingų atsitikimų, būrys sąvartyno žmonių pasitinka kiekvieną atvažiavusią šiukšliavežę ir įsikibę į jos šonus lydi iki pat atliekų išpylimo vietos. Nors atvežamos šiukšlės jau ne vieną kartą perrūšiuotos "miesto sanitarų" dar Vilniuje, tačiau iš kiekvienos partijos laimingiesiems pavyksta išsunkti dar po litą kitą pelno. Daugelis šių žmonių nuoširdžiai tikisi surasti šiukšlėse paslėptą lobį ar bent jau apvalią pinigų sumą, tačiau tokio laimės kūdikio neatsimena niekas (net ir daugiau nei dešimt metų čia besirausiantis), tik keturiasdešimtmetį perkopęs Jonas Paulauskas, kadaise dirbęs tinkuotoju Vilniaus 11-ojoje statybos valdyboje. Jonas tikina, jog yra kariavęs Afganistane ir tai sukelia mus apstojusių jo likimo draugų juoką. Nelabai kas tiki ir tuo, kad J. Paulausko Kariotiškėse laukia žmona su vaikais.
- Norint turėti vaikų, reikia turėti su kuo juos daryti, - replikavo visa žinančios šiukšlyno damos.
Sąvartynas superka iš "laimės ieškotojų" antrines žaliavas: makulatūrą, polietileno plėvelę, tuščius butelius. Anksčiau, kai tarp šiukšlių pasitaikydavo daug metalo atliekų, kasdien jų būdavo surenkama apie penkias tonas ir sąvartyno žmonių dienos uždarbiai viršydavo penkiasdešimt litų. Dabar tiek metalo tesurenkama per visą mėnesį, todėl nenuostabu, kad net patys darbščiausieji vakare delnuose spaudžia tik po 10-15 litų.
Darbai sąvartyne nutrūksta tik po 21 valandos, kai baigiasi oficiali darbo diena ir iki ryto nebeatvažiuoja nė viena šiukšlių surinkimo mašina. Žmonės dirba kūrenamų laužų šviesoje ar pasišviesdami kišeniniais prožektoriais, nepaisydami šalčio ir sniego. Šildomasi trumpomis atokvėpio valandėlėmis prie tų pačių laužų ar čia pat geriamais svaigalais. Broliai Ivanas, pravarde Bebras, ir Vasia, pravarde Motiliokas, tikino, kad neišgertos degtinės ir kitų svaigiųjų gėrimų likučių su šiukšlėmis atvežamuose buteliuose pasitaiko ne taip jau retai. Ne problema už kelis litus įsigyti ir pilstuko ar samanės, tačiau jų pardavimo "taškų" dislokacija nuo pašalinių kruopščiai slepiama. Tik mažiau nei pusė besirausiančiųjų yra visiškai degradavę ir, išskyrus išgėrimą, niekuo nebesidomi. Dalis aplinkinių kaimų gyventojų į sąvartyną atvyksta kelis kartus per savaitę, tikėdamiesi susirasti maisto atliekų, tinkamų gyvuliams šerti. Mūsų sutikta rykantiškė Marija sakė, jog jai pavyko pririnkti pusmaišį apšalusių bulvių ir sudžiūvusios duonos, tad dabar laukianti arkliu pakinkytomis rogėmis turinčio atvažiuoti vyro. Surinktas "gėrybes" ūkininkė sušers savo auginamam paršeliui. Tokius užklydėlius "tikrieji" šiukšlyno žmonės vadina buožėmis, nes jie patys dažniausiai minta tik tarp šiukšlių surastomis maisto atliekomis. Greičiausiai todėl į sąvartyną dažnokai kviečiama greitoji pagalba, o populiariausias susirgimas čia - apsinuodijimas maistu ar gėrimais. Beje, geriama čia viskas, kas tik dega, todėl medikai tik galvas kraipo, stebėdamiesi šių žmonių gajumu.
Vakarop sąvartyną palieka turintieji neprarastą būstą Vilniuje ar aplinkinėse gyvenvietėse, tie, kurių namuose dar laukia vaikai, žmonos ar sugyventinės. Nakvoti lieka tik apie 20 -25 žmonės, kurie jau nebeturi kur eiti. Šiaip jie nelabai skiriasi iš bendros šiukšlininkų minios: beveik tokie pat nešvarūs veidai ir seniai vandens nemačiusios rankos, toks pats slogus alkoholio ir tabako dvokas iš burnos. Susmirdusių kūnų ir niekuomet nekeičiamų drabužių kvapas neišsiskiria bendroje sąvartyno kvapų puokštėje. Vasarą kai kas dar nueina išsimaudyti ežere, o žiemą, kaip pajuokavo apskritaveidė Tamara, visiems užtenka Juozo jūros - iš po šiukšlių tekančių srutų. Vakarais "bomžai" po keturis ar po penkis keliauja į netoliese išsikastas žemines, bet kaip suręstas pašiūres ir sandėliukus ar palapines. Nagingesnieji viduje susirentę krosneles ir šildosi kūrendami tarp šiukšlių rastus lentgalius. Kiti kūrena laužus ar iki sąmonės netekimo svaiginasi alkoholiu, o po to užmiega, nebejausdami jokio šalčio (ir nesušals!) . Beje, ir šioje chaotiškai atsiradusioje "gyvenvietėje" išsiskiria kelios tvarkingesnės šeimos, kurios susirentė tegul ir mažučius, bet tvarkingus namelius ir net pasistatė lauko tualetus. Tokie šeimininkai labai nemėgsta užklystančių prašalaičių ir darbymečiu kategoriškai atsisakė parodyti savo valdas. Tik kai pažadėjome pusę litro, į savo žeminę nusivedė Vasia ir Ivanas. Į vidų pro siaurutėles duris prasispraudė tik smulkutis fotografas, kuris visiškoje tamsoje beveik nieko neįžiūrėjo. Vasia aiškino, kad kartais jie pasikrauna akumuliatorių ir tuomet būstą trumpam apšviečia elektros lemputė. Motiliokas supažindino su dar vienu žeminės bendrasavininkiu Edma, kadaise dirbusiu Elektros skaičiavimo prietaisų gamykloje kroviku, tačiau uždirbtą "honorarą" su juo dalytis atsisakė, išraiškingai į viršų iškėlęs vidurinį rankos pirštą. Edma buvo nubaustas už tai, kad pačiame vidurdienyje sumanė nusnausti ir todėl buvo itin nekalbus, bet prisiminė, kad tarp nuolatinių sąvartyno gyventojų daugiausia buvusių statybininkų, kvalifikuotų įvairių specialybių darbininkų ir net barmenas.
Apie kokį nors sąvartyno gyventojų grupavimąsi ar draugystę kalbėti sunku, nes nuolat kas nors ką nors apvagia. Netrūksta ir smulkių konfliktų dėl grobio. Kiekvienas kovoja tik už save, o jei ir susikuria laikinos poros, tai tik trumpam - kad naktį nesušaltų, ar bent trumpam praskaidrintų kasdienybę.
Pasak Vlado Baliukevičiaus, sąvartyno žmonių problemų nesiima spręsti jokia valdžios institucija ar visuomeninė organizacija. Paprasčiausia būtų tuos žmones išvaryti, o jų laikinas prieglaudas sulyginti su žeme. Ko gero, taip ir atsitiks, jei sąvartynas bus privatizuotas. Po jį jau žvalgosi amerikiečiai, danai ir dar kažkas. Užsienio kompanijos tikrai neįsileis valkatų į savo valdas, tad šie žmonės bus pasmerkti badui ir lėtai, kankinančiai mirčiai. Stipresnieji gal dar sugebės papildyti sostinės valkatų gretas, nors patirtis rodo, kad nusileidę iki sąvartynų lygio žmonės į aukštesnį visuomenės sluoksnį beveik nebepakyla...
