Pasistengsiu ilgam neužimti eterio.
Sausio 12 d. apsinakvojau pas gimines dabartinėje Pamėnkalnio gatvėje. Jie mane pažadino, kada buvo užgrobta televizija.
Apsirengiau ir nuėjau į „Lietuvos aido“ redakciją, kur tuo metu dirbau. Patalpos buvo Seimo III rūmuose. Eidamas į Seimą girdėjau šūvį, Tumo-Vaižganto pravažiavo šarvuotis.
Prieangyje sutikau būrį jaunų žmonių, vadovaujamų skulptoriaus Mindaugo Navako.
Mindaugas Navakas
Gynėjai buvo nusiteikę kovingai, kai kurie turėjo geležinius strypus. Klausinėjo manęs, ar toli desantininkai. Nieko konkretaus negalėjau pasakyti.
Pakilau į redakciją. Ten kažkokie jaunuoliai bandė užgriozdinti laiptus barikadomis iš baldų. Kambariai buvo atrakinti. Vaikinai su mažo kalibro ir medžiokliniais šautuvais užėmė pozicijas prie langų. Vėliau sužinojau, kad raktus jiems davė „Lietuvos aido“ vyr. redaktoriaus pavaduotojas Valentinas Ardžiūnas.
Suradau gynėjų vyresnįjį. Pasakiau jam, kad užsidegus baldams, jie visi uždus, kadangi porolono dūmai yra nuodingi.
Nuėjau į Seimą. Ta naktis kitų liudininkų smulkiai aprašyta.
Ryte Kazimieras Uoka pasiūlė prisidėti prie deputatų, kurie vyko į aerouostą sutikti iš Maskvos atvykusių SSRS Aukščiausiosios Tarybos pasiuntinių. Tarp jų buvo toks Borisas Oleinikas, ukrainiečių poetas. Parodžiau jam dujokaukę, kurią turėjau ant peties, pasakiau: „Važiuokite į Ukrainą – kelkite liaudį“.
Už kelių dienų išgirdau, ką Oleinikas per Maskvos TV kalbėjo apie Sausio 13-osios įvykius. Jis vienas pirmųjų paskleidė versiją, kurią dabar kartoja Algirdas Paleckis.
Jei sovietai būtų puolę Seimą, dujokaukė, kurią turėjau, nebūtų pravertusi. Ji buvo vaikiška. Į Seimą tokių buvo atvežta daug.
