Nūnai kuo toliau, tuos sunkesnis ir pavojingesnis tampa garbingas degtindario amatas. Užtat itin svarbu laikytis kelių pagrindinių taisyklių savo gyvasčiai ir verslui apsaugoti. Ypač tiems, kurie degtindarių gildijon įstojo visai neseniai ir dar nenujaučia tykančios grėsmės.
Degtindarių tyko trys didžiausi pavojai: mirtinai nenusigerti, nesusprogdinti "bravoro" ir nepatekti į nagus policijai.
Samanė degtindariams didelio pavojaus nekelia, nebent sugalvoja kokias varžybas ir geria litrais. Tokiais atvejais visko nutinka, silpnesnieji gali ir pasimirti.
Pats "bravoras" kelia didesnį pavojų. Gerai, kad į mūsų verslą bent jau iš dalies atėjo civilizacija ir vietoje malkomis kūrenamo "bravoro" galima naudoti dujų balionus. Tačiau ekonominė situacija verčia išsunkti tuos balionus iki paskutinio dujų lašo. Pavertęs balioną su besibaigiančiomis dujomis ar net pastatęs jį aukštyn kojomis, visų resursų neišsunksi, tad mūsų auksinių rankų ir proto meistrai sumąstė, jog dar reikia tą balioną gerokai ant ugnies pakaitinti. Geriausia - ant statinių, kur verda raugas, pastačius ir apačioje ugnelę sukūrus. Bėda ta, kad joks save gerbiantis degtindaris nesėdi prie savo fabrikėlio blaivus kaip ašara. O dujų balionas, bjaurybė, tik truputį per ilgai pakaitintas, jau kėsinasi sprogti ir pasiųsti savo šeimininką į amžinuosius medžioklės plotus. Tad saugumo technikos reikalavimai aiškūs - kontroliuokite savo promiles ir nežaiskite su dujų balionu per ilgai, nebent gyvenimėlis visai nusibodęs ir nebeįdomus. O saugiausia naudotis protėvių metodais - jokių dujų, tik malkos. Žinoma, užmigus ir prie tokio ganėtinai saugaus "bravoro" gali susilaukti nemalonumų, bet gyvam išlikti jau daugiau šansų.
Bene pikčiausias degtindario priešas, kaip rodo daugiametė patirtis, yra vis dėlto ne kažkoks dujų balionas, o žaliašvarkiai tvarkos puoselėtojai. Su anais degtindario santykiai gali būti dvejopi. Pirmasis ir tikro lietuvio būdą visiškai atitinkantis variantas - mokėti duoklę savo įgaliotiniui ir gyventi bei virti ramiai. Tačiau tai nėra taip paprasta, kaip atrodo. Duoklė bus didelė, o saugumo garantijos - menkos. Mat tas įgaliotinis viršininkų turi ir jei verdi gerą samanę, tai turėsi vieną kitą šimtą litrų paaukoti policininkams, kurie mėgsta visokius sąskrydžius ir tarpkomisariatines sporto varžybas gamtoje rengti, tačiau labai nemėgsta degtinę už savo pinigus tiems renginiams pirkti. Ir nemanykite, kad tai jau viskas - dar reikės žaliašvarkiams visus savo konkurentus ne tik tame, bet ir gretimuose kaimuose nurodyti.
Galima stoti į kitą barikadų pusę. Tąsyk įgaliotinis jus gaudys kaip savo pikčiausią priešą. Todėl namuose šiukštu negalėsite degtinėlės virti, tik kur nors miškelyje, prie upelio, neutralioje teritorijoje. Ramų miegą prie taikiai pūškuojančio "bravoro" taip pat galite pamiršti. Reikės savo nepaeinančią bobutę nunešti ant artimiausios kalvelės ir pasodinti, kad žvalgytų apylinkes ir apie kiekvieną nematytą automobilį jums mobiliuoju ryšiu praneštų. Idant spėtumėte atsitraukti nuo savo fabrikėlio bent per šimtą metrų. Tąsyk jau joks policininkas jums nieko prikišti negalės, nebent iš pykčio fabrikėlį suniokos. Uniformuotieji mūsų broliui uodegą gali tik tada prikirpti, jei randa aplink "bravorą" kuičiantis. Jei taip neatsitiko, galite ramiai prieiti ir nusistebėti - o tai dyvai: dūmas rūksta, degtinėlė bėga ir du policininkai ją verda.
Jei sugebėsite išvengti šių pavojų, ramus ir sotus gyvenimas garantuotas, nereikės jaudintis dėl mažėjančių pensijų ar nedarbo.
